Sprendimas dėl atominės elektrinės tiek ilgai vilkinimas, kad galimybės statyti jėgainę beveik išnyko. Šiomis dienomis pagaliau siūlomi itin baikštūs mokesčių pakeitimai. Užuot įvedus žadėtus progresinius mokesčius, 100 litų bus didinamas neapmokestinamųjų pajamų dydis. Eilinį kartą nomenklatūrinė partijos kilmė nusvėrė socialdemokratinį teisingumo jausmą. Algirdas Butkevičius dabar teisinasi, kad negalima įvesti progresinių mokesčių, nes 90 proc. dirbančiųjų uždirba iki 3500 litų per mėnesį. Ši statistika jį nustebino. Bet toks atlyginimų pasiskirstymas seniai egzistuoja, tad kaip premjeras galėjo būti su juo nesusipažinęs?

Užuot rimtai dirbusi, Vyriausybė dažnai užsiima menkniekiais. Pagal praeitos savaitės Krašto apsaugos ministerijos pasiūlymą, kitąmet Lietuvos kariuomenėje vietoje pėstininkų turėtų atsirasti husarai, ulonai ir dragūnai. Karaliaus Mindaugo motorizuotasis pėstininkų batalionas vadinsis Lietuvos kariuomenės Karaliaus Mindaugo husarų batalionu. Štai tau reikšmingas posūkis gynybos politikoje!

Kęstutis Girnius
Nesuprantama, kodėl būsimoji valdančioji koalicija dar prieš rinkimus nesudarė taip mėgstamų darbo grupių, siekdama užtikrinti, kad įvairūs pasiūlymai būtų pristatomi pirmaisiais valdžios mėnesiais, o ne pirmininkavimo pradžios išvakarėse.
Šešioliktoji Vyriausybė per savo pirmąjį pusmetį turbūt nuveikė mažiau negu bet kuri po rinkimų pradėjusi valdyti Vyriausybė. Šie menki laimėjimai nėra atsitiktinumas, jie iš dalies buvo užprogramuoti. Paprastai per pirmąsias 100 dienų naujoji Vyriausybė siekia išnaudoti rinkimų pergalės suteiktą rinkėjų pasitikėjimą priimti kuo daugiau įstatymų ir nutarimų – kol išsenka pirminis entuziazmas ir opozicija dar pakrikusi.

Gal siekdama pabrėžti, kad ji veiks kitaip nei Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, kuri pirmosiomis savo veiklos dienomis skubiai priėmė vadinamąsias naktines reformas, naujoji Vyriausybė skyrė pirmenybę darbo grupių sudarymui, taigi išbandytam darbo vilkinimo būdui. Rezultatų stoka akivaizdi. Opozicinės Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas Jurgis Razma pasiskundė, kad Seimas dažnai posėdžiauja tik pusę dienos, nes Vyriausybė vėluoja jai pateikti savo išvadas dėl svarstomų įstatymų projektų.

Prisidėjo ir kiti faktoriai. Po rinkimų Darbo partijai bei „Tvarkai ir teisingumui“ labiausiai rūpėjo vidiniai partijų reikalai. „Juodosios buhalterijos“ byla kaip Damoklo kardas kabėjo virš Darbo partijos ir jos vadovo Viktoro Uspaskicho, kuris akivaizdžiai nuogąstauja dėl savo likimo. Partijai grėsė teismo nuosprendis, gal net uždarymas. Surinkę gerokai mažiau balsų negu vylėsi, mažiau net už Neringos Venckienės „Drąsos kelią“, tvarkiečiai turėjo rasti būdų išvengti galimos marginalizacijos, Naujosios sąjungos ir kitų jau išnykusių partijų likimo.

Tad per pirmuosius tris mėnesius darbiečiai ir tvarkiečiai daugiausia dėmesio skyrė partijų susiliejimui bei tarpusavio santykių derinimui. Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), apakinta nelauktos galimybės dalyvauti šalies valdyme, nuosekliai stūmė savo rinkėjų reikalus, bet nepakilo į nacionalinį lygį. Vasario viduryje partijos vadovas Valdemaras Tomaševskis net pagrasino, kad LLRA gali pasitraukti iš valdančiosios koalicijos, jei Švietimo įstatymas ir lietuvių kalbos brandos egzamino laikymo taisyklės nebus greitai pakeistos.

Šiomis sąlygomis socialdemokratai, kurie valdė daugumą strateginių ministerijų, būtų galėję beveik vieni nustatyti šalies politinę darbotvarkę. Bet partijos gretose buvo sumaišties. Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis, ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ėmėsi reikšmingų sprendimų, jų nesuderinę su partijos kolegomis ir premjeru. Apskritai trūko ryžtingumo ir idėjų, nors arogancijos buvo su kaupu.

Kęstutis Girnius
Silpnai vadovaujama Vyriausybė pasmerkta būti neveiksminga. Be to, baigėsi koalicijos medaus mėnuo, darbiečiai ir tvarkiečiai ateityje vykdys savo programą, vis dažniau nederins savo veiksmų su socdemais, mes jiems iššūkių.
Socdemai nerodė solidarumo savo koalicijos partneriams, nepaisė partnerių prašymų, diktavo savo sąlygas, gal naiviai tikėdami, kad jų pranašumas yra užtikrintas iki kitų Seimo rinkimų. Suprantama, kodėl jie nesipriešino Uspaskicho neliečiamumo panaikinimu, jokia save gerbianti partija negalėjo kitaip elgtis. Bet be rimto pagrindo jie nutarė nesilaikyti savo įsipareigojimų dėl viceministrų postų skaičiaus. Ir koalicija negebėjo priimti Konstitucijos pataisų, kurie būtų leidę Rolandui Paksui vėl kandidatuoti į Seimą, nors klausimas išspręstas iš esmės.

Ši arogancija jau atsirūgsta. Pasitikėjimą atgavusi Darbo partija pradėjo veikti nepriklausomai, nejausdama nei poreikio, nei pareigos derinti savo veiksmų su socdemais. Visai neseniai darbiečiai pristatė savo alternatyvų biudžetą, siūlydami didinti metinių neapmokestinamų pajamų dydį iki 10 tūkst. litų, įvesti „Sodros“ įmokų lubas, sumažinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą būtiniausioms kasdienio vartojimo prekėms.

Koalicijos partneriams nepasisekė rasti kompromiso, tad šį pirmadienį nutarta Seimui teikti iki šiol Ministrų kabinete svarstytas pataisas, neatsižvelgus į Darbo partijos siūlymus. Šie siūlymai bus svarstomi Seime kartu su kitu Seimo frakcijų ir atskirų narių siūlymais. Nors darbiečiai pranešė, kad jie neketina nusileisti esminiais biudžeto klausimais, Algirdas Butkevičius viliasi, kad ilgainiui bus susitarta. Bet jei negalima susitarti koalicijos pasitarimuose, kodėl reikia manyti, kad diskusijos Seimo sesijoje bus sėkmingesnės ir tikėtis, kad opozicija balsuos prieš populistinius darbiečių pasiūlymus?

Kęstutis Girnius
Šešioliktoji Vyriausybė per savo pirmąjį pusmetį turbūt nuveikė mažiau negu bet kuri po rinkimų pradėjusi valdyti Vyriausybė.
Už Vyriausybės neveiksmingumą labiausiai atsakingas A. Butkevičius, kuris neįaugo į premjero vaidmenį. Butkevičius neryžtingas, blaškosi, viską komentuoja, dažnai prieštaringai. Dar sudarant Vyriausybę, Butkevičius sukūrė nuolat bekeičiančio, besiblaškančio ir pasimetusio politiko įvaizdį. Paskelbęs, kad turi puikų kandidatą – Giedrių Drukteinį – į ministrus, Butkevičius kitą dieną prisipažino klydęs ir atsiėmė kandidatūrą.

Prieš kelias savaites jis aiškino, kad Ūkio ministrės Birutės Vėsaitės likimą reikia spręsti sulaukus Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) išvadų, „o ne vadovautis interpretacijomis“. Kitą dieną jis jau atsisveikino su B. Vėsaite, pridurdamas, kad „niekas nuomonės nekeičia“. Panašių atvejų būta beveik kas savaitę. Gal premjeras pats nepastebi savo pasisakymų nenuoseklumo, bet koalicijos partneriai yra akylesni.

Reikia pripažinti, kad Vyriausybė pradėjo dirbti nepalankiomis sąlygomis. Dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės mėginimų užkirsti darbiečių kelią į valdžia ir nepasitenkinimo siūlomais kandidatais į ministrus Vyriausybės sudarymas užtruko beveik du mėnesius, ilgiau negu bet kada anksčiau. Be to, premjeras ir visi ministrai turi daug dėmesio skirti Europos sąjungos pirmininkavimui. Bet tai buvo iš anksto žinoma, tad nesuprantama, kodėl būsimoji valdančioji koalicija dar prieš rinkimus nesudarė taip mėgstamų darbo grupių, siekdama užtikrinti, kad įvairūs pasiūlymai būtų pristatomi pirmaisiais valdžios mėnesiais, o ne pirmininkavimo pradžios išvakarėse.

A. Butkevičius tebėra labai populiarus politikas. Žmonės juo pasitiki, laiko sąžiningu. Tai yra didelis privalumas. Bet populiarumo negana. Per šį pusmetį paaiškėjo ne tik, kad Lietuvos žmonės mėgsta A. Butkevičių, bet kad jis ir silpnas vadovas. Populiarumas gali smarkiai smukti (net D. Grybauskaitės yra sumažėjęs), bet tikimybė, kad silpnas vadovas staiga taptų ryžtingu yra arti nulio.

Silpnai vadovaujama Vyriausybė pasmerkta būti neveiksminga. Be to, kaip jau minėta, baigėsi koalicijos medaus mėnuo, darbiečiai ir tvarkiečiai ateityje vykdys savo programą, vis dažniau nederins savo veiksmų su socdemais, mes jiems iššūkių. Vyriausybės veiksmingumas veikiausiai nedidės, bet smuks. Ir visi pajusime jos nekompetencijos pasekmes.