N. Nikulinui teko kovoti fronto priešakinėse linijose. Nors buvo verčiamas paminti savo įsitikinimus, moralines nuostatas, jis vis dėlto įstengė atsispirti milžiniškam tuometinės sovietų propagandos, raginusios žudyti ir prievartauti, spaudimui. Tačiau dėl to buvo smerkiamas net bendražygių. O kartais tiesiog kildavo pavojus būti savųjų sušaudytam ar bent išsiųstam į bausmės batalioną, kas iš esmės taip pat prilygo mirčiai.
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką.
Štai aš vienas plente, po šiltais saulės spinduliais. Viskas vyksta atvirkštine tvarka: miškai, kaimai, ežerai... O štai ir vokiečių sandėlis. Reikėtų ką nors pasiimti paėsti, juk nežinia, kas laukia priekyje. Na, bet ir nepasisekė!
Prie sandėlio jau stovi sargybinis su šautuvu ir veja mane nuo atsargų. „Ak tu, niekše, kur buvai, kai mes šias atsargas atkovojome?! Na, nesišvaistyk šautuvu! Kareivį baidyti šautuvu – tai tas pats, kaip mergiotę anuo organu!“ – prisimenu vieną iš populiarių mūsų viršilos posakių. Tačiau sargybinio nepermaldausi. Jį pastatė, jis tarnauja. Nesimušiu juk su juo... Einu toliau. Dabar aplinkui jau pilna mūsų kariuomenės. Kažkokios virtuvės, dirbtuvės, automobiliai. Laukymėje saulytėje du nusipenėję jaunikaičiai žaidžia tinklinį. Vikriai muša vienas kitam kamuolį. Švarūs, raudonskruosčiai, gerai nusiskutę. Ir palaidinės be jokios dėmelės. Lyg nebūtų karo.
Stulbinantis skirtumas tarp priešakinių, kur liejasi kraujas, kančia, mirtis, kur negalima pakelti galvos dėl kulkų ir skeveldrų lietaus, kur badas ir baimė, darbas, viršijantis visas įmanomas tavo jėgas. Karštis vasarą, šaltis žiemą, kur tiesiog neįmanoma ištverti, ir užnugario gyvenimas.
Čia, užnugaryje, visai kitas pasaulis. Čia viršininkai, štabai. Riogso sunkieji pabūklai, dislokuoti sandėliai, medicinos batalionai. Retkarčiais ir čia atskrieja sviedinių arba lėktuvai numeta bombų. Žuvusieji ir sužeistieji čia retenybė. Ne karas, o kurortas! Tie, priešakinėse, jau ne šios žemės gyventojai. Jie pasmerkti. Vienintelis išsigelbėjimas – tik sužeidimas. Esantys užnugaryje liks gyvi, jeigu jų neperkels į priekį, kai išseks puolančiųjų jėgos. Jie liks gyvi, grįš namo ir taps veteranų organizacijų pagrindiniais veikėjais. Užsiaugins pilvus, nupliks, krūtines pasipuoš atminimo medaliais, ordinais ir pasakos, kaip didvyriškai kovojo, kaip sutriuškino Hitlerį. Ir patys tuo patikės! Būtent jie ir palaidos gražią atmintį tų, kurie žuvo ir kurie iš tikro kovojo! Jie pasakos apie karą, apie kurį patys mažai ką žino, apgaubs savo pasakojimus romantikos skraiste. Kaip viskas buvo nuostabu, kaip puiku! Pažiūrėkit, kokie mes didvyriai! O juk karas – siaubas, mirtis, badas, niekšybės. Beje, niekšybės liks antrajame plane. Tikrieji frontininkai, kurių liko vos pusantro žmogaus, o ir tie trenkti, pagedę, tylės, lyg burna būtų užrišta. O viršininkai, kurių taip pat daugybė liks gyvų, paskęs ginčuose: kas kariavo gerai, kas blogai... Geriau imtų ir paklausytų manęs!
Užnugaryje ir pasižymėti daug paprasčiau. Teikimus dažniausiai rašo čia, o kariauja ir miršta ten, priešakinėse. Pavyzdžiui, iš kur mūsų štabo raštininkui Pifonovui ar Filinovui, tiksliai nebeprisimenu pavardės, atsirado Tėvynės karo ordinas? Juk mūšio metu net neišlįsdavo iš žeminės... Tiesa, vėliau vokiečių bomba užvertė jį keliantis į kitą vietą, tad jo teisėjas – Dievas. O brigados maisto produktų sandėlio vedėjas, pavardės nežinojau, kokius ten atliko žygdarbius, kad gavo net du Raudonosios žvaigždės ordinus? Juk visą karą prasėdėjo tarp duonos kepalų, lašinių ir konservų. O dabar, ko gera, vienas iš svarbiausių veteranų! O Vytka Vasiljevas – nevykėlis aktorius, po karo išvytas iš teatro už alkoholizmą ir tapęs žaliosios parduotuvės direktoriumi (juk reikia pinigų gėrimui!) gavo du ordinus už du vokiškus auksinius laikrodžius, kuriuos padovanojo brigados vadui. Dabar jis visose pakampėse pasakoja apie savo žygdarbius.
Pavargęs ir nusilpęs galų gale prieinu mūsų brigados štabą. Čia netoliese kur nors turėtų būti gydytojas. Deja, kol kas matau tik brigados vadą. Jis su žmona sprendžia galvosūkį. Laksto aplinkui mašiną ir kvatojasi. Žmona ir duktė atvažiavo pas jį į frontą pasisvečiuoti. Kodėl gi ne? Juk šiuo metu brigados užnugaryje kurortinis gyvenimas. Ir duktė čia. Aprengta karine uniforma.
N. Nikulino knyga „Atsiminimai apie karą“ – atviras sovietų kario pasakojimas
Bet vargu ar net šiam pietryčių Lietuvos rajono laikraščiui pavyktų apkaltinti buvusį rusų karį, veteraną, profesorių N. Nikuliną (ir leidyklą) nacizmo propagavimu.
Leidykla „Briedis“ skaitytojams pateikia N. Nikulino (1923–2009), Rusijos meno akademijos nario korespondento, profesoriaus, Ermitažo ir Peterburgo meno akademijos istoriko vadovėlių apie meną, buvusio Raudonosios armijos kario, patyrusio Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, knygą „Atsiminimai apie karą“.
N. Nikulinui teko kovoti fronto priešakinėse linijose. Nors buvo verčiamas paminti savo įsitikinimus, moralines nuostatas, jis vis dėlto įstengė atsispirti milžiniškam tuometinės sovietų propagandos, raginusios žudyti ir prievartauti, spaudimui. Tačiau dėl to buvo smerkiamas net bendražygių. O kartais tiesiog kildavo pavojus būti savųjų sušaudytam ar bent išsiųstam į bausmės batalioną, kas iš esmės taip pat prilygo mirčiai.
Tad ši knyga, nepaisant sovietų propagandos melo, ilgus dešimtmečius kimšusio į žmonių galvas pasakas apie drąsius, kilnius, didvyriškus Raudonosios armijos karius, kaip tik atskleidžia ilgai slėptą tiesą apie vadinamąjį „Didįjį Tėvynės karą“.
N. Nikulino knyga labai nuoširdi ir įtaigi. Bet ir labai baisi, sukrečianti. Karas joje parodomas iš pačios žiauriausios pusės: žvelgiant kareivio, kovojančio priešakiniame fronto ruože, akimis. Tas žmogus dvejus metus šliaužiojo pilvu per purvą nepakeldamas akių, kiekvieną akimirką rizikuodamas gyvybe turėjo eiti mūšin per sudegusius, sušalusius draugų lavonus. Ir į jį nuolat taikėsi priešas. Štai tokia tikroji nepagražinta to siaubingo karo kasdienybė.
Apskritai karo veidas niekada nebuvo gražus. Jame visada netrūko beprasmiškų žiaurybių, negailestingumo. Tačiau tokio barbariško, net žvėriško visuotinio žiaurumo, kurio buvo tiesiog verčiami imtis sovietų kariai ir prieš civilius gyventojus, naujųjų laikų istorijoje bent iki Antrojo pasaulinio negirdėta.
Rusijoje – šalyje, kurioje iki šiol pasakojama visiškai iškreipta Antrojo pasaulinio karo istorija, – N. Nikulino atsiminimai yra reti atvirumu, siekiu realiai pažvelgti į to meto įvykius. Deja, ši knyga ten laikoma valdžiai vienu iš pačių neparankiausių leidinių apie Antrąjį pasaulinį karą...
„Atsiminimus apie karą“ parašė žmogus, išgyvenęs visą kovų baisumą, keturis kartus sužeistas, apdovanotas daugybe ordinų ir medalių. Pats patyręs Raudonosios armijos karių, savo draugų darytas niekšybes ir išdavystes, bet visada tikėjęs, kad geriausiai žaizdas užgydo Tiesa.
Matyt, ne veltui knygos pabaigoje autorius 2007 metais įrašė tokias eilutes: „Jeigu aš dabar būčiau rašęs šią knygą, ji būtų dar žiauresnė...“
Knygos tekstą papildo 273 fotonuotraukos, dokumentų kopijos ir žemėlapiai.