Stebiuosi ir sveikatos ministro olimpine ramybe, kai viena didžiausių gydymo įstaigų „Santariškių klinikos“ skelbia apie dramatišką finansinę situaciją – biudžeto deficitas viršija 20 mln. Litų, o Šiaulių ligoninė verčia darbuotojus pasirašinėti darbo sutarcių priedus dėl savanoriško atlyginimų susimažinimo. Tačiau apie viską iš eilės.
Konstitucinis Teismas liepė nediskriminuoti gydymo įstaigų
Įdomiausia tai, kad jokių esminių Sveikatos draudimo įstatymo straipsnių prieštaravimo šalies Konstitucijai KT neįžvelgė. Netgi skaičiuojant aritmetiškai, iš 8 KT apskųstų įstatymo punktų, 7 atvejais prieštaravimo Konstitucijai nerasta. Tik vienu atveju, nors jis KT net nebuvo skųstas, teismas įžvelgė prieštaravimą Konstitucijai. Teismo išvadoje konstatuota, kad Konstitucijai prieštarauja tai, jog mokant sveikatos draudimo įmokas, sveikatos draudimas įsigalioti turėtų nuo pat įmokų mokėjimo pradžios, o ne po 3 mėnesių nuo pirmosios įmokos.
KT pirmiausia pasakė, kad valstybė turi rūpintis žmonių sveikata, jiems tam sudarydama sąlygas. Teismas vienareikšmiai išaiškino, kad dabar egzistuojanti Privalomojo sveikatos draudimo sistema ir privalomosios įmokos, pagrįstos solidarumo principu, neprieštarauja Konstitucijai. Kiekvienas asmuo, jei jo nedraudžia valstybė, norėdamas gauti sveikatos priežiūros paslaugas privalo mokėti sveikatos draudimo mokestį. Tai kiekvieno piliečio konstitucinė pareiga. Negana to, KT nuosekliai išaiškino, kaip paslaugos turi būti finansuojamos.
KT pažymėjo, kad sveikatos apsaugos finansavimas gali būti nustatytas atsižvelgiant į ekonominę situaciją valstybėje, o piliečiai taip pat gali prisidėti prie sveikatos apsaugos finansavimo, jei valstybėje situacija yra sudėtinga, skirdami lėšų per papildomą sveikatos draudimą arba individualiai primokėdami už paslaugas. Tačiau prieš tai Sveikatos apsaugos ministerija turi nustatyti teikiamų paslaugų apimtis, sutarčių su gydymo įstaigomis sudarymo tvarką.
Teismas labai aiškiai pasakė, kad sveikatos priežiūros paslaugos, apmokamos iš PSDF, gali būti teikiamos tiek valstybės ir savivaldybių, tiek privačiose įstaigose, sudariusiose sutartis su Valstybine ligonių kasa arba teritorinėmis ligonių kasomis. Reiškia, kad visi ministro gąsdinimai neva piliečiams bus atimta teisė pasirinktinai gauti paslaugas, niekuo nepagrįsti. Žmones noriu nuraminti ir užtikrinti, kad mes, Seimo opozicijose esantys TS-LKD frakcijos nariai, ginsime KT išvadoje ir Konstitucijoje įvardytas piliečių teises laisvai rinktis gydymą. Manau, kad tokios pat pozicijos laikysis ir visas parlamentas.
Papildomai –iki 1,5 mlrd. litų
KT taip pat pasakė, kad būtinoji pagalba, kurios reikia žmogaus gyvybei gelbėti ir išsaugoti, pirmiausia turi būti suteikta ir užtikrinta valstybės įstaigose. Tik jei pastarųjų teikiamų paslaugų tam nepakanka, jos gali būti teikiamos ir privačiose įstaigose. Bet dėl visų kitų paslaugų teismas labai aiškiai nurodė, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį paslaugų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis modelį, kuris nepaneigtų valstybės priedermės rūpintis privačia nuosavybės teise, sąžiningos įstaigų konkurencijos, paslaugų vartotojų teisės rinktis sveikatos priežiūros įstaigas. KT kaip tik ir konstatavo, kad pilietis turi teisę rinktis, kur jam gydytis, – valstybės ar privačioje įstaigoje. Aišku, būtina sąlyga, kad įstaigos būtų sudariusios sutartis su Valstybine ligonių kasa arba teritorinėmis ligonių kasomis.
Svarbu pažymėti, kad, KT teigimu, visa būtinoji pagalba turi būti apmokėta iš valstybės biudžeto. Iki šiol iš valstybės biudžeto už būtinąją pagalbą buvo apmokama tik nedraustiems asmenims arba iš užsienio atvykusiems piliečiams. Likusiems asmenims būtinoji pagalba būdavo apmokama PSDF lėšomis.
Tai reiškia, kad vėliausiai kitų metų valstybės biudžete valstybė turės surasti papildomai iki 1,5 mlrd. litų lėšų tam, kad užtikrintų būtinosios pagalbos teikimą visiems šalies gyventojams, nesvarbu, ar jie drausti privalomuoju sveikatos draudimu ar ne.
Šis išaiškinimas suteikia gerų perspektyvų sveikatos sistemos finansavimui, žinant, koks šioje srityje yra lėšų trūkumas. Lietuva sveikatos apsaugai tepajėgia skirti apie 4 proc. nuo šalies BVP, kai ES šiai sričiai vidutiniškai skiriama apie 9 proc.
KT teismo išvada turi istorinę reikšmę jau vien todėl, kad ateityje turbūt nebeatsiras žmonių, norinčių savaip interpretuoti sveikatos sistemą reglamentuojančius įstatymus ir kelti problemas, ten kur jų iš esmės valstybėje nėra. Tikrai gana keista, kad po 23 Nepriklausomybės metų atsirado žmogus, suabejojęs, kad dabartinė sveikatos sistema prieštarauja Konstitucijai. Negana to, netgi gavęs KT išvadą, toliau ją savaip interpretuoja, klaidina ir supriešina visuomenę.
Pasiūlymai sveikatos ministrui
Sveikatos apsaugos ministras ir ministerija po tokios KT išvados turi kuo skubiau teikti įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų projektus, tam, kad būtų apibrėžta ir įvardyta nemokamai teikiamų paslaugų apimtis, numatytos sutarčių su gydymo istaigomis sudarymo sąlygos.Tik tuomet bus galima kalbėti apie papildomo sveikatos draudimo įvedimą ir papildomų lėšų pritraukimą.
Ministerija pirmiausia turėtų rūpintis, kad atsirastų tinkamas sveikatos sitemos finansavimas, siekti sumažinti biurokrtatiją. Daug dėmesio reikėtų skirti korupcijai ir kyšininkavimui šioje srityje pažaboti.
Niekam ne paslaptis, kad toks reiškinys atsiranda dar ir todėl, jog šiuo metu nustatytas paslaugų balas įstaigose yra juokingai mažas. Jei mes ekonominės krizės sąlygomis nuo 2008 iki 2012 m. sugebėjome užtikrinti paslaugų balą – 0,92 ct, tai dabar paslaugos bus apmokamos 0,89 ct balo verte ir tik su salyga, jei Vyriausbė leis panaudoti PSDF rezerve sukaptus beveik 300 mln. litų. Priešingu atveju, šis balas dar mažės. Turėdamos tokį mažą finansavimą, gydymo įstaigos ir priverstos prašyti gyventojų primokėti už paslaugas papildomai.
Pažadų daug, darbai kuklūs
Gaila, kad praėjus pusei metų, kai dirba nauja Vyriausybė, apie įvairias reformas tik šnekama, bet konkrečių darbų beveik nėra.
Įvairiuose susitikimuose su gydytojais, visuomenės atstovais, viešojoje erdvėje ministerija platina pranešimą apie Sveikatos apsaugos ministerijos darbus per Vyriausybės darbo pusmetį.
Teigiama, kad atlikta net... 12 darbų, tačiau visi jie – išimtinai popieriniai.
Dėl to, kad atlikta sisteminė sveikatos priežiūros įstaigų analizė, ginčytis neverta. Tam tikri analitiniai duomenys surinkti, bet jų rodymas, jau gerą pusmetį nesprendžiant problemų, naudos valstybei neatneša.
Antrasis darbas, kurį Sveikatos apsaugos ministerija padarė, – nustatyti ministerijos veiklos prioritetai. Tai kiekvienos Vyriausybės, ministerijos rutininis darbas, kuriam, manau, pusmečio tikrai nereikėjo.
Teigiama, kad jau šiemet pasirengta pradėti visuotinę naujagimių klausos patikrą. Išties tai gana svarbus ir bene vienintelis su medicina ir gydymu susijęs darbas, kurį dar tik ketinama atlikti.
Giriamasi, kad baigti statyti keli svarbūs objektai: „Santariškių klinikų“ Akušerijos ir chirurgijos korpusas; modernizuota Onkologijos instituto infrastruktūra; atnaujinta infrastruktūra Šiaulių ligoninėje, įkurtas kompleksinės psichiatrinės pagalbos vaikui ir šeimai centras Šiauliuose, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad šie darbai buvo pradėti ir atlikti ankstesnės Vyriausybės, o ministro V. P. Andriukaičio darbas buvo tik perkirpti įgyvendintų objektų atidarymo iškilmių juosteles.
Giriamasi, kad siekiant mažinti eiles pas gydytojus padidinta šeimos gydytojų kompetencija. Išties, buvo išleistas ministro įsakymas, kuriuo leista šeimos gydytojams atlikti papildomai keletą tyrimų. Tačiau realiai įsakymas sukėlė žymiai daugiau problemų, nes pinigų poreikis išaugo (tyrimai kainuoja), o ministras pamiršo padidinti šeimos gydytojo paslaugos įkainį. Susidarė situacija, kad lyg ir leidžiama atlikti papildomų tyrimų, bet lėšų tam įstaigos neturi.
Dar vienas iš prisiskiriamų darbų – kardiologijos programos įgyvendinimas, kuri irgi buvo įgyvendinta ir sėkimingai vykdoma ankstesnės Vyriausybės. Šiai belieka tik programos tobulinimo darbai.
Vardijama keletas sukurtų koordinacinių grupių, iš Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų, gydytojų, pacientų organizacijų atstovų sukurta trišalė taryba, nors tokios egzistavimo nereglamentuoja joks teisės aktas.
Dar teigiama, kad paruošti teisės aktai, kurie sureglamentuotų santykius tarp įstaigų, bet jokio įstatymų paketo Seime nėra registruota, ir tikėtis, kad jis bus priimtas likus mėnesiui iki Seimo pavasario sesijos pabaigos, naivu.
Galutinis darbas, kuriuo giriasi ministras, kad įsteigtas pasitikėjimo telefonas. Linkiu, kad šis „popierinis“ darbas duotų naudos ir žmonės surastų drąsos pranešti apie negeroves.Tokio telefono įsteigimas – kelių valandų darbas. Dar reikia įtikinti žmones, kad į gautą informaciją bus principingai ir tinkamai reaguojama.
Ministras teigia, kad aktyviai įgyvendinamos Sveikatingumo metams skirtos priemonės, tačiau matome, kad netgi papildomų lėšų tam nebuvo surasta. O priemonės, kurias mes girdime ir matome, pernelyg kuklios ir, manau, nepadarys didelės įtakos gyventojų sveikatingumui didinti.
Ar reikia paaukoti net pusę metų tokiems darbams atlikti ? Ar ne per didelė prabanga tiek daug laiko skirti analizėms, apmąstymams, sistemos suvokimui, kaltųjų paieškai? Tiesa, kaltieji surasti: tai privačiai dirbantys medikai... Bet ar išties jie?