Jeigu, pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos apklausos, net 62 proc. Lietuvos gyventojų pateisina kontrabandą, nors tik trečdalis prisipažįsta, kad ją perka, tai kodėl nė vienas iš jų išrinktų politikų tiesiai ir atvirai nedrįsta pasiskelbti atstovaujančiu kontrabandininkų interesus?
Teisinti kontrabandą ir šešėlį, žinoma, yra siaubingai nepatriotiška, gal net nusikalstama. Todėl ir pabandysiu pabūti „velnio advokatu”. Ne tik išdėstyti argumentus, kodėl kontrabandą galima pateisinti, bet ir pristatyti galimą Lietuvos, kaip iš kontrabandos gyvenančios šalies, viziją.
Kai balsavome referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą, informacijos apie jos vieningą akcizų politiką agitatoriai stengėsi neminėti. Lietuva drauge su kitomis naujosiomis ES narėmis išsiderėjo šiokį tokį pereinamąjį laikotarpį, ir naiviai manėme, kad per tą laiką ne tik kuro bei rūkalų kainos, bet ir mūsų pajamos bent priartės prie senųjų europiečių algų vidurkio. Juolab niekas negalėjo prognozuoti, kokios akcizinių prekių kainos bus pas mūsų kaimynus baltarusius ir rusus.
Brangus kuras lemia ir netolygią šalies teritorinę plėtrą. Žmonės tūno susigrūdę ankštuose blokinių daugiabučių kambarėliuose, atiduoda didžiąją savo pajamų dalį už jų nuomą ir šildymą, o atokesnėse vietovėse lyg po Didžiojo maro griūva niekam nereikalingi apleisti namai. Pernelyg brangu važinėti į darbą, už kurį mokama vidutinė alga, ne tik šimtą, bet ir kelias dešimtis kilometrų.
Lietuviškas sugebėjimas prisitaikyti prie pakitusios aplinkos, rasti spragų įstatymuose, išgyventi ir verstis net tada, kai, atrodytų, jau nebėra iš ko, perduodamas iš kartos į kartą. Nepasitikėjimo visomis valdžiomis genas ypatingai stiprus provincijoje, kur įskųsti baltarusišku dyzelinu prekiaujantį kaimyną vis dar yra taip pat amoralu, kaip uždegti jo kluoną ar išprievartauti ožką. Iš pavydo tai kartais padaroma, bet skundikas visada smerkiamas, o nukentėjusiojo dėl jo skundo gailimasi. Paprotinė teisė, prieštaraujanti oficialiajai teisinei sistemai, kuo puikiausiai atsispiria bet kokiai propagandai per žiniasklaidos priemones ir valdžios sugalvotoms socialinėms akcijoms.
Išlaikant tą pačią retoriką apie kovą su „šešėliu”, pakaktų neoficialių aukščiausių šalies vadovų patarimų muitinės ir pasienio policijos struktūroms kuo rečiau pastebėti, ką veža sieną kertantys automobiliai su lietuviškais numeriais, o toliau viskas susiklostytų savaime. Kontrabanda galėtų išmaitinti kelis kartus daugiau, negu dabar ja verčiasi, ne vien tik pasienio miestelių gyventojų. Už mūsų juk milžiniška ir nepasotinama ES vidaus rinka su astronominėmis kuro ir rūkalų kainomis.
Vežk kiek nori ir tai bus tik lašas jūroje. O uždirbtus pinigus kontrabandininkai leis ten, kur gyvena – netaupydami apsipirkinės prekybos centruose, remontuosis automobilius, statysis namus, kirpsis plaukus ir valgys restoranuose. Valstybė praras po kelis šimtus milijonų litų per metus akcizų, bet tikėtina, kad keliskart daugiau atgaus per padidėjusį PVM surinkimą. O jeigu neatgaus, bus galima dar kartą sumažinti finansavimą muitinei.