Jei šie verslininkai matytų ne tik savo nosį, bet ir valstybės ateitį ir žinotų, kad žlugus valstybei, žlugs ir jų verslas, tai tokie verslininkai sakytų: nors mokesčių mokėti ir nenorime, bet, deja, reikia. Nes valstybė turi būti stabili ir apsaugota nuo bet kokios rūšies katastrofų. O kad valstybė būtų stabili, tai jos visuomenė turi būti solidari, o tai reiškia, kad kiekvienas jos narys turi gyventi bent jau pasiturinčiai, turi gauti kvalifikuotą medikų pagalbą neverždamas diržo ant savo pilvo, turi būti apgintas nuo nusikaltėlių ir turi galėti leisti savo vaikus į bet kurią mokyklą ir universitetą.
Bet ar yra tokių valstybių, kurių verslininkai sąžiningai moka visus mokesčius ir nesupranta, kaip galima jų nemokėti? Yra. Ir dar Europoje. Pavyzdžiu čia būtų Skandinavijos šalys kur verslo kultūra aukštesniame lygyje nei daugelyje kitų šalių. Lietuva yra viena iš „kitų šalių“ ir čia dažnas verslininkas vadovaujasi tokia nuostata: neapgausi valstybės – nepragyvensi. Ją apgavęs verslininkas jaučiasi ne nusikaltėliu, bet nacionaliniu didvyriu, atseit, jūs visi mokykitės iš manęs kaip reikia gyventi.
O kad taip gyvenant – valstybės biudžetas mažas, mažiausias tarp ES valstybių ir BVP perskirstymo procentas,- tokiam „didvyriui“ nė motais. Juk ne jo biudžetas yra mažas ir ne valdžia, o tik jis pats parenka savo „BVP“ procentą. O kad dėl BVP perskirstymo mažo procento labai kenčia iš biudžeto finansuojamos sritys, tokios kaip švietimas, sveikatos apsauga, teisėsauga ir kt. –jam absoliučiai nesvarbu. Juk jo vaikai mokosi užsieniuose, sveikatą jis taiso ekstravagantiškuose kurortuose, o gydosi privačiai. Jam nesvarbu, kad policininkų batai kiauri, o uniformos nušiurę,- jis turi savo policiją. Jo pozicija tokia: jei nemokate dirbti ir uždirbti, tai tik jūsų problema, ir eikite jūs visi šalin nuo mano vargšės galvos.
Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip atsiranda „šešėlinė ekonomika“. O jis yra ne mažiau užkrečiamas negu tik ką praūžusio gripo virusas. Todėl ne tik stambūs verslininkai vengia mokesčių. Jų nenori mokėti ir vidutinio bei smulkaus verslo atstovai, nors jų galimybės apgauti valstybę yra gerokai mažesnės. Iš čia kyla ir atlyginimų mokėjimas vokeliuose, pajamų slėpimas vedant dvigubą buhalteriją, PVM ir kitų mokesčių slėpimas.
Pridėkime dar akcizinių prekių kontrabandą, banderolių falsifikaciją, kitokią nelegalią veiklą - ir turėsime „šešėlinės ekonomikos“ beveik pilną vaizdą. Šio vaizdo pagrindiniu akcentu lieka ne kontrabanda ar banderolių biznis (apie juos atskira kalba), bet nesumokėti mokesčiai, todėl apie juos ir pakalbėkime plačiau.
Gali kilti klausimas kokiu būdu akcinėje bendrovėje, uždaroje akcinėje bendrovėje, ar kitos formos įmonėje gali atsirasti neapskaityti grynųjų pinigų srautai, iš kurių mokami papildomi neapmokestinti atlyginimai , perkamos prekės, mokami kyšiai ir t.t. Teoriškai to neturėtų būti, jeigu įmonė laikosi finansinės drausmės, jeigu apskaita vedama pagal galiojančius teisės aktus ir realiai tikrinama įmonės metinė finansinė atskaitomybė.
Deja paskutinės grandies kaip tik ir trūksta. Verslo sąlygų “gerinimo“ tikslu per eilę metų įmonių įstatymai, civilinis kodeksas pakeisti taip, kad neliktų jokios realios įmonių finansinės kontrolės. Didžioje daugumoje uždarųjų akcinių bendrovių panaikintas bet koks metinis finansinis auditas. Akcinėse bendrovėse, kur pagal įstatymus auditas privalomas, auditorių renka ir jam atlyginimą nustato kontrolinio paketo savininkai, kurie dažniausiai visiškai nesuinteresuoti rodyti įmonės tikrosios veiklos ir atitinkamai atskleisti visus finansinius srautus. O pačių akcininkų parinkti auditoriai gerai žino pagal kieno muziką reikės šokti.
Keičiant minėtus įstatymus maksimaliai sumažintos mažųjų akcininkų teisės, kurie realiai būna suinteresuoti skaidriais bendrovės veiklos rezultatais. Iš valstybinio taško žiūrint, visišku nesusipratimu laikytinas buvusios konservatorių ir liberalų valdžios priimtas mažųjų bendrijų įstatymas, leidžiantis bendrijos nariams, neribojant bendrijos apyvartos, ir esant ribotai civilinei atsakomybei, mokėti simbolinius SODROS mokesčius. Darant minėtus įstatymų pakeitimus ypatingai pasidarbavo Laisvosios rinkos instituto ekspertai, nuolatos akcentuojantys mokesčių žalą žmonėms, valdžios nesugebėjimą disponuoti surinktais pinigais, SODROS būsimą nesugebėjimą mokėti pensijas ir tt.
Net ir dabar, esant socialdemokratų dominuojamai valdžiai LLRI ekspertams pati valdžia suteikia galimybę eskaluoti laukinio liberalizmo principus, naudingus tik turtingiausiam Lietuvos žmonių sluoksniui.Esant tokiai padėčiai visiškai nekeista , kad jau buksuoja patvirtinto biudžeto pajamų surinkimas.Kitaip ir negali būti.
Tinkamai nesutvarkius įmonių įstatyminės bazės, neuždarius dabar esamų mokestinių landų, neįvedus realių progresinių mokesčių didelėms pajamoms, pamiršus pelno mokestį, galima pamiršti ir didesnį BVP perskirstymo procentą. Taip eliminuojama galimybę civilizuočiau tvarkyti valstybinius reikalus kelti Lietuvos žmonių pragyvenimo lygį.
Dabartinė valdžia turi galimybę pasukti Lietuvos ekonomiką iš esamo labai liberalaus kelio socialdemokratine kryptimi, kuri būtų naudinga didžiajai Lietuvos žmonių daliai. Ir parodyti visiems, kad socialdemokratai realiais darbais, o ne politiniais užkeikimais didina BVP perskirstymo procentą.
Tikėkimės, kad socialdemokratai neišleis iš savo rankų tokios istorinės galimybės ir, parodę duris LLRI ekspertams, imsis rimtos mokesčių administravimo pertvarkos. Priešingu atveju žmonių nusivylimas sava valstybe tik didės. Didės emigracija ir viso kitos blogybės. Valdžios priedermė ir yra padaryti viską, kad to neatsitiktų. Dieve, jai padėk.