V. F. Kiurė. Parodomieji policijos reidai Kirtimuose žaloja romų vaikus

DELFI paskelbtame informaciniame pranešime „Po įspūdingos kratos tabore suimtas 20 narkotikų platinimu įtariamų romų“ pateikiami faktai ir skaičiai apie Kirtimuose vystančią narkotikų prekybą ir apie tai, kaip mūsų policija su tuo kovoja. Tačiau, tai tik jėgos struktūrų pateiktas vaizdas. Tikrovė kiek kitokia.

Paryčiais per šimtas augalotų, kaukėtų ir ginkluotų policininkų apsupo taborą ir brovėsi į romų trobeles, kuriose miegojo ne tik įtariamieji, bet ir kūdikiai, mažamečiai vaikai, ligoti senukai. Nepaisydami išsigandusių vaikų klyksmų, policininkai krėtė lūšneles ir suiminėjo narkotikų prekyba įtariamus suaugusiuosius.

Anot įvykių liudininkų, vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovai reide nedalyvavo. O kam? Juk tai romai ir jų vaikai. Išsigandę ir klykiantys vaikai buvo išvežti į policijos komisariatus drauge su suaugusiais. Vaikų teisių apsaugos darbuotojai juos aplankė tik darbo metu. Sumanesni vaikai dar per reidą pabėgo nuo policijos, kas per langus, kas pasinaudoję suirute ir slapstėsi Kirtimų gyvenvietės apylinkėse. Pusnuogiai, išsigandę, niekuo dėti mažyliai išgyveno tikrą košmarą.

Lietuvoje dauguma žmonių mano, kad romai – tai kažkokia mitinė tauta, kuri kitaip reaguoja į atskyrimą, skausmą, baimę, vienatvę, smurtą. Todėl be gailesčio, neįsigilinę į jų socialinę padėtį, linkę teisti ir pasmerkti. Pasmerkti net jų vaikus. Ypač tai taikytina mūsų teisėsaugai, kuri, regis, romų vaikus laiko kažkokiais žvėriukais, nes manau, kad jie nieko nežino apie vaikų psichologiją ir nesuvokia, kaip vaikus traumuoja toks brutalus elgesys. Ir vargu ar jie taip elgtųsi su lietuvių vaikais.

Bene 20 metų, kartą ar net keletą kartų per metus atliekami policijos reidai Kirtimuose ir jie „įspūdingi“ tik pačiai policijai. Be to, tai labai brangu mokesčių mokėtojams, o jokios realios naudos nėra. Tos pačios įsisenėjusios problemos, kaip buvo taip ir liko. Daugėja tik nuskriaustų ir traumuotų vaikų. Būna, kad po reidų vaikai slapstosi nuo policijos ir vaikų teisių apsaugos tarnybos ištisus mėnesius, glausdamiesi tai vienoje trobelėje, tai kitoje. Pasitaiko, kad vaikai niekieno oficialiai neglobojami pragyvena ištisus metus.

Galbūt lietuviams pasirodys keista, bet romai labai myli savo vaikus ir tik norėdami suteikti jiems geresnį gyvenimą, įsivelia į tą nelemtą narkotikų platinimą. Norėčiau pabrėžti, kad būtent į PLATINIMĄ. Menką uždarbį nuo rizikingos ir pavojingos veiklos galima pasiūlyti tik romams, nes jokio kito darbo ir veiklos jie neranda.

Romų diskriminacija, socialinė ir geografinė izoliacija Vilniaus Kirtimų gyvenvietę pavertė getu. Nuskurdusiusios (dažnai daugiavaikės) romų šeimos įsitraukia į nelegalią veiklą, nes neturi kitų būdų, kaip prasimaitinti. Be to, narkotikų platinimu užsiima toli gražu ne visi Kirtimuose gyvenantys romai (Kirtimų gyvenvietėje gyvena apie 500 romų, pusė iš jų – vaikai). Didesnė dauguma romų gyvena dideliame skurde, palaikėse lūšnelėse be elektros. Nežinau, kas pelnosi iš narkotikų, bet tai tikrai ne Kirtimuose gyvenantys romai, nes per keletą metų darbo ir bendravimo su tenykščiais žmonėmis mačiau tik nesibaigiančias socialines problemas, juodą skurdą ir žmonių kančias.

Reidai baigiasi, o vaikų tragedijos tęsiasi. Sugriežtinus vaikų globos reikalavimus (artimų giminaičių teistumas tapo kliūtimi suteikti globos teises) vis daugiau romų vaikų patenka į valstybines vaikų globos įstaigas, į visiškai svetimą ir dažnai jiems priešišką aplinką. Savoje aplinkoje ikimokyklinio amžiaus romų vaikai gyvena labai izoliuotai, nemoka lietuviškai ir sunkiai sugeba paaiškinti savo poreikius kitataučiams.

Vyresni, mokyklinio amžiaus vaikai, taip pat labai sunkiai adaptuojasi, nes jie ilgai neprisitaiko prie vaikų namų disciplinos ir jiems nesuvokiamų taisyklių. Dialogo trūkumas tarp lietuvių ir romų, sklandantys prietarai apie romus, Lietuvoje išplitęs nacionalizmas ypač skaudžiai atsiliepia nuo šeimų ir tradicinės aplinkos atskirtiems romų vaikams. Labai dažnai vaikų namų personalas skirtingai traktuoja romo vaiko ir lietuvio vaiko kančias. Įkalintas romų moteris, motinas dažna vaikų namų darbuotojos laiko bejausmėmis būtybėmis, kurioms ryšys su vaikais nelabai svarbus.

Man, kaip moteriai, ypač skaudžios motinų dramos. Romų moterys mažai raštingos, todėl sunkiai susigaudo mūsų teisinėje sistemoje, joms sunku išsiaiškinti, kas po suėmimo ir jų įkalinimo atsitiko vaikams, kur jie yra, kam paskirta globa. Ir, jei pavyksta ką sužinot, tai vis vien, joms labai sunku palaikyti ryšius su vaikais. Vaikų namai nesivargina nuvežti vaikus į pasimatymus su mamomis, vengia su jomis bendrauti.

Globos įstaigų darbuotojai dažnai neturi jokio supratimo apie romų tradicijas auklėjant vaikus, nežino ir nesupranta vaikų įpročių ir mąstymo. Dažnuose vaikų namuose romų vaikų atžvilgiu vykdoma agresyvi asimiliacija. Jau po metų vaikai pamiršta savo kalbą, o kai kurie net ima gėdytis savo kilmės... Todėl po įkalinimo grįžusiems ir vaikus susigrąžinusiems tėvams tampa dar sunkiau lipdyti savo šeimos gyvenimą. O kur dar bedarbystė, teistumas, neraštingumas, diskriminacija...

Valdžios vykdoma politika romų atžvilgiu man labiau panaši į fašistinę. Siekiama tik šiuos žmones išstumti ir palaužti, nesuteikiant jiems jokios pagalbos ir vilties.

Kirtimuose deginami romų namai. Žmonės įbauginti ir jaučiasi nesaugūs. Patogaus susisiekimo su miestu praktiškai nėra. Kirtimuose auga dar viena neraštingų romų karta. Vaikai negali pasiekti mokyklos, ir niekam tai nerūpi. Valdžia romus prisimena tik tada, kai nusprendžia juos bausti.