A. Spraunius. Lietuva neturi kito pasirinkimo – tik eurą

Ispanijos karalius Chuanas Karlosas praėjusią savaitę nusprendė parduoti savo jachtą. Karališkieji rūmai informavo, kad 21 milijoną eurų kainuojančio laivo išlaikymas nedera prie šiuo metu šalyje taikomų visapusiškų taupymo priemonių. Jachtą 2000-aisiais karaliui dovanojo grupė verslininkų iš Balearų salų, buvo tikimasi, kad monarchas reguliariai atostogaus šioje salų grupėje ir taip skatins turizmą.

Laivo pardavimui turi pritarti karališkąjį turtą administruojanti tarnyba, jei pastaroji sutiks (tuo tikriausiai abejoti neverta), jachta atiteks valstybei, kuri spręs dėl tolesnio jos likimo. Ispanijos monarchas solidarizuojasi su ekonominių bėdų kamuojama savo tauta – galima pikdžiugiškai iš to šaipytis arba įvertinti monarcho kilnumą.

Ir – pora skirtingos intonacijos žinučių ta pačia tema. Gegužės 16-osios Vokietijos savaitraščio „Die Zeit“ redakciniame straipsnyje „Paskendusi recesijoje euro zona“ dalykiškai konstatuojama, kad ir 2013-ųjų pradžioje euro zonos ekonomika dar nesugebėjo išsivaduoti iš 2011-aisiais ją ištikusių bėdų. Europos statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, 17 Europos Sąjungos (ES) šalių-narių bendrasis vidaus produktas nuo sausio iki kovo palyginus su praėjusių metų pirmu ketvirčiu vidutiniškai sumažėjo 0,2 proc.. Ekspertai anksčiau yra prognozavę, kad nuosmukis sieks 0,1 proc. Vis dėlto lyginant su praėjusių metų paskutiniu ketvirčiu reikalai atrodo kiek geriau, tada ekonomika traukėsi 0,6 proc.

Geriausiai atrodo Vokietija, jos ekonomika augo 0,1 proc., nors tikėtasi 0,3 proc. augimo Deja, kito ES integracijos lokomotyvo, Prancūzijos, ūkio traukimasis atitiko euro zonos vidurkį, tai yra 0,2 proc. Pasak „Die Zeit“, didžiausią susirūpinimą kelia Italija, kurioje dabartinės recesijos mastai didžiausi nuo praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio pradžios, trečia pagal dydį euro zonos ekonomika pirmą šių metų ketvirtį traukėsi 0,5 proc. ir šis procesas nesiliauja jau septynis ketvirčius iš eilės.

Apie neguodžiančią ES ekonomikos situaciją tą pačią dieną informavo ir lietuviška naujienų agentūra ELTA beveik nekrologiniu pavadinimu – „Europa ritasi žemyn, be vilties pakilti“. Prie to, kas jau pasakyta, galbūt vertėtų pridėti, kad recesiją tebeišgyvena devynios ES šalys, taip pat – kad
iš 340 milijonų euro zonoje gyvenančių žmonių šiuo metu nedirba 19 milijonų, o Graikijoje ir Ispanijoje nedarbas siekia net 27 proc. Pasak tarptautinės reitingų agentūros „Moody's“ ataskaitos, recesija Europoje bus ilgesnė ir gilesnė, nei manyta anksčiau.

Paieškoję galime atrasti ir daugiau neguodžiančių žinių iš Senojo Žemyno. Praėjusią savaitę sociologinė tarnyba „Pew Research Center“ paskelbė rezultatus apklausos labai jau iškalbingu pavadinimu „Naujasis Europos ligonis – ES“. Apklausa be viso kito parodė, kad europiečiai šiame laiko tarpsnyje nusivylę net pačia Senojo Žemyno integracijos idėja – štai tokia esanti euro krizės pasekmė.

Pasak apklausos, 2012-aisiais ES teigiamai vertino 60 proc. europiečių, šių metų pavasarį tokių beliko 45 proc. Tiesa, rezultatai skirtingose valstybėse labai įvairūs – Didžiojoje Britanijoje ES palankiai vertina 43 proc. piliečių, Prancūzijoje – 41 proc., Italijoje – 58 proc., Ispanijoje – 46 proc., Čekijoje – 38 proc. 25 proc. vokiečių nemano, kad ekonomikos reikalai Senajame Žemyne prasti, užtat Prancūzijoje taip galvojančių – net 91 proc. Ir pagaliau – 66 proc. europiečių įsitikinę, kad jų vaikai gyvens prasčiau negu jie.

O Latvijos premjeras Valdis Dobrovolskis irgi praėjusią savaitę interviu savaitraščiui „The Wall Street Journal“ patvirtino savo šalies ketinimą 2014-ųjų pradžioje įsivesti eurą, nors visuomenės opinija šiam reikalui bent dabartiniame etape nėra palanki (pasak kai kurių apklausų, šiam žingsniui pritaria 36 proc. šalies gyventojų). Latvių premjero teigimu, po tris metus trunkančios krizės kitokio nusiteikimo vargu ar galima tikėtis, vis dėlto jis mano, kad euro įvedimo nauda viršys šiam žingsniui išleistas lėšas, nes stiprins ryšius su Vakarų Europa. Pasak „The Wall Street Journal“, Baltijos valstybė pradeda paskutinį daug metų trunkančio pasirengimo stoti į euro zoną etapą, liepos pradžioje Europos Komisija pateiks ataskaitą, kiek Latvija atitinka buvimo euro zonoje kriterijus.

Lietuvoje irgi praėjusią savaitę viešėjęs Čekijos premjeras Petras Nečasas pareiškė, kad jo šalis neskuba įsivesti euro, nes dabartinis lankstus kronos kursas yra naudingas valstybės ekonomikai. Pasak Čekijos premjero, euro zonoje situacija keičiasi labai greitai, todėl jo šalies vyriausybė tikslingai ir sąmoningai nenustatė jokios konkrečios datos euro įvedimui. Na, ir pagaliau pridurkime, kad Lietuvos Vyriausybė žada siekti eurą įsivesti 2015-aisiais.

Tikruosius lūkesčius, intencijas ar viltis gali parodyti ir intonacija. Čekai neskuba įsivesti euro, įsives kokiais 2018-aisiais, ir – ką? Čekija geopolitiškai priklauso Vidurio Europos regionui, jis vis dėlto saugesnis negu rytinė Baltijos pakrantė, kuri yra ES rytinis forpostas akistatoje su ne visada prognozuojamomis rytinėmis kaimynėms. Latviai, pasirodo, šiuo klausimu dirba keletą metų, gali būti, tai jie šiuo metu yra mums nuoseklaus veikimo pavyzdys, o ne kaip nors atvirkščiai, nors tradiciškai esame įpratę galvoti, kad tai mes esame didžiausi, taigi ir kiečiausi rytinėje Baltijos pakrantėje.

Mūsų šalis neturi kito pasirinkimo kaip įsilieti ES pinigų sąjungą ir dar labiau įtvirtinti savo kaip europinės valstybės pozicijas. Kad niekas, niekur ir niekada neturėtų iliuzijų dėl Lietuvos apsisprendimo Tai svarbu ir geopolitiškai, ir ekonomiškai. Kaip viešojoje erdvėje išsitarė viena mūsų šalyje dirbanti vokiečių verslininkė, svarbu parodyti, jog Lietuva yra Vakarų Europos ir euro zonos dalis, kad ji – įdomi verslo partnerė ir verslo kūrimo vieta.

Kai kurių žmonių ar žmonių grupių euro „nenoras“ (tokio mūsų šalyje veikiausiai esama) verčia daryti paprastą išvadą, kad „nenorintieji“ patys asmeniškai ar „patarti“ netiki ir vieningos Europos projektu. Kai kurių suinteresuotų valstybių suinteresuota (tai reiškia, ne visa) žiniasklaida ar suinteresuoti viešieji asmenys daugybę metų bent keletą kartų per mėnesį laidoja ir Europą, ir visus Vakarus. Tačiau vienas dalykas yra atidirbant įvaizdį pūsti žandus ir neva autoritetingai nežinia kelintą kartą skelbti, kad tai jiems, tiems kitiems, dabar jau tikrai galas, arba išgirdus dar vieną ne itin guodžiančią žinią rėkti, kad dangus jau griūva, na, geriausiu atveju, grius rytoj. Nesvarbu, kad tą kitą dieną pasaulio pabaiga kažkaip neištinka. Nieko nepadarysi, toks darbas. Iš kitos pusės, yra (gal ne taip jau mažai) žmonių, kurie tiesiog gyvena.