Kada Sovietai pateikė Lietuvai ultimatumą 1940 birželį, visą naktį Prezidentas Antanas Smetona su ministrų kabinetu svarstė: gintis ar įsileisti svetimą kariuomenę. Bailus tikėjimas, kad nuolankumas bus naudingesnis, kad bolševikai pasitenkins tik „truputį“ įėję, tada paėmė viršų. Dalis tąnakt pasisakiusių už gėles, ne už ginklus, sulaukė Maskvos kalėjimų ir Sibiro tremčių. Nors Lietuva turėjo modernią kariuomenę, ši liko nepanaudota. Viena yra saugiai aiškinti, koks didis Vytautas ir kaip Žalgiryje sutriuškinta kryžiuočių galybė, – visai kas kita patiems išdrįsti kautis už tėvynę.
Suomiams buvo numatytas toks pats likimas, kaip Lietuvai. Įdomu prisiminti, jog prieškariu Baltijos šalimis buvo vadinamos keturios valstybės, bet Suomija vėliau liko viena, kitoms išnykus iš žemėlapių, todėl tas pavadinimas po pusės amžiaus grįžo tik trims iš jų. Pasidalinus Europą 1939 m. rugpjūtį pagal Molotovo-Ribentropo paktą, Kremliuje jau buvo numatyta naujoji vyriausybė Helsinkiui, raudonieji suomiai turėjo parodyti, su kokiu džiaugsmu Suomija puola į SSRS glėbį, kad kitoms trims Baltijos sesėms duotų pamoką sekti iš paskos.
Kada sovietai nuo 1938 m. ėmė kelti ultimatumus Suomijai, ši atsakė, jog lieka neutralia valstybe, todėl jokių svetimų kariuomenių neįsileis. Ir padidino biudžetą Mannerheimo linijai. Kitos Baltijos šalys ultimatumus priėmė ir įsileido rusų karines bazes. Pigiau, kai tavo saugumu rūpinasi kiti; paprasčiau, kai tau energijos resursus duoda iš šalies, nes investuoti nereikia. Kuo tai baigėsi 1940 m., žinome.
Lietuviai tada pasirinko „saugesnį“ būdą pakelti šlagbaumą pasienyje, kuris turėjo labai patikti racionaliai mąstantiems taupytojams, o K. G. Mannerheimas po mokymų priedanga organizavo slaptą mobilizaciją.
Prieš 180 000 suomių kareivių Stalinas 1939 m. lapkritį metė beveik pusę milijono raudonarmiečių. Oro erdvę užvaldė rusai su 3 800 lėktuvų, o Suomija turėjo 130 lėktuvų. Vos 30 suomių tankų ir 112 prieštankinių pabūklų gynėsi nuo 6 500 puolančių tankų.
Tada atsirado pavadinimas „Molotovo kokteiliai“, kuriais drąsūs suomiai padegdavo tankus su palinkėjimais tuometiniam SSRS užsienio reikalų ministrui Viačeslavui Molotovui užgerti savo maistą. Mat kai 1939 m. sovietų aviacija pažėrė bombas ant Suomijos miestų, V. Molotovas skelbė, kad jokių bombardavimų nėra, o lėktuvai mėto maistą badaujantiems suomiams. Tas kasetines bombas suomiai praminė Molotovo duonos krepšeliais ir pasiūlė juos užgerti kokteiliais. Jie išsaugojo humorą net mirtino pavojaus valandą. Įtvirtinimai be gynėjų tvirtybės yra niekas, o drauge jie neįveikiami. Kada rusai po dviejų mėnesių pralaužė Mannerheimo liniją, jie sutiko sėsti taikos derybų, nes linijai kritus miškuose liko neįveikiami suomiai.
Neseniai Lietuvoje apsilankęs Suomijos prezidentas Sauli Niinisto pasakė: „Suprantu, kad Lietuvoje vyksta labai įtemptos diskusijos dėl atominės elektrinės projekto. Noriu tiesiog pasakyti, kad Suomijoje statome penktą reaktorių“. Visai kaip 1939 m. – lietuviai diskutuoja, suomiai daro.
Ekonomistas Raimundas Kuodis pasakoja, kad atominės energetikos technologija yra bankrutavusi, o besiklausantys Lietuvos pramonininkai pritardami ploja. Vargu ar jie suomius laiko kvailiais. Vargu ar jie švedus laiko kvailiais, kurie atnaujino branduolinę programą vietoj to, kad su pjūklu prasieitų per Švedijos miškus ir apsirūpintų biokuru. Matyt, plojantieji tikisi, kad plojimą išgirs Minske, ir batka nepamirš atsidėkoti.
Štai ką Aleksandras Lukašenka visai neseniai porino Baltarusijos studentams: „ Mūsų jėgainė ir rusų jėgainė Kaliningrade – tikra rakštis visai ES ir Baltijos šalims. Bet jie jau pavėlavo, jiems nebepavyks pastatyti savo jėgainės, mums konkurencijos jie nesudarys, teks pirkti elektrą iš mūsų ir iš rusų.“ Kyla klausimas, ar tikrai tokia galinga į Rytus ilgesingai žvelgianti Lietuvos dalis, kad jai nerūpi įsiklausyti į prezidentės žodžius, jog šiaurinė (Nordic) kryptis yra mūsų užsienio politikos kertinis prioritetas.
Knygoje „Černobylis. Katastrofos anatomija“ patvirtinama, jog sprogimo priežastimi tapo konstrukciniai RBMK-1000 reaktoriaus trūkumai (patartina įsidėmėti tiems, kurie dar apgailestauja dėl Ignalinos AE su RBMK uždarymo), o avarijos impulsas buvo mygtuko „Avarinė apsauga 5“ paspaudimas (p.178). Knygą parašę didelės patirties atomininkai Georgijus Kopčinskis ir Nikolajus Šteinbekas epiloge daro išvadą po avarijos Fukušimos AE: „Įvykusi avarija tik patvirtino, kad net ir atominės elektrinės, pastatytos pagal 50 m. senumo projektus, gali atlaikyti katastrofiškus gamtos reiškinius, ko gero, patikimiau negu kiti žmogaus kūriniai“. (p.193-194)
Vis girdisi žinių, jog rusai tai nori dalyvauti VAE projekte, tai Lietuvai siūlo jungtis į Baltijsko AE statybas. Mat rusams būtinai reikia rezervinių elektros galių, kurias gali užtikrinti tik Lietuva. Jei mes tas galias panaudosime savo AE, jų projektas dega. Man būtų ramiau prie „Hitachi/General Electrics“ išbandyto modernaus reaktoriaus, negu prie eksperimentinio rusiško, kurį jie galvoja pasigaminti buvusiame mašinų popieriui gaminti fabrike Petrozavodske.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas gegužės 2d. Vengrijoje sakė, jog Baltijsko AE padės išspręsti ateityje kilsiančią elektros energijos deficito problemą Baltijos šalyse, Lenkijoje ir Vokietijoje. Gamtinių dujų švirkštą ruošiamasi papildyti elektros švirkštu.
Lenkams siūloma finansinė pagalba, kad jie didintų savo jungčių pralaidumą. Lenkai nepasirašo. „Rosatom“ kalba, kad naudotų LitPolLink jungtį Baltijsko AE elektros eksportui į Lenkiją. Lietuvos „Litgrid“ atkerta, jog ši strateginė jungtis, finansuojama ES, nėra numatyta rusiškam elektros verslui. Visi kaimynai aplinkui konstatuoja būsimą elektros deficitą ir tam ruošiasi imdamiesi branduolinės energetikos, Gitanas Nausėda peržvelgia pastarųjų dešimtmečių elektros kainas regione ir prognozuoja neišvengiamą jų augimą, bet stabdžiai Lietuvoje veikia galingai.
S. Lavrovas Vengrijoje piešė įdomią perspektyvą: „Vyksta darbas ties susitarimu dėl Rusijos, Baltarusijos ir Baltijos šalių energetikos sistemų sinchronizacijos“. Prezidentės patarėjas užsienio politikos klausimais Martynas Lukoševičius neseniai išsakė prezidentės poziciją „sinchronizuoti Lietuvos ir Baltijos šalių energetikos sistemas su Vakarų Europos energetikos tinklais. [...] „Rosatom“ skaidrumo ir saugumo standartai kelia abejonių.“
Kuri strategija bus įgyvendinama? Be VAE Lietuvai darosi sudėtinga sinchronizuotis su Europos tinklais KET. Sustabdžius branduolinę programą mes būsime velkami ant S. Lavrovo išdrožto kurpaliaus. Kad ir kaip premjeras Algirdas Butkevičius suktųsi nuo atsakomybės, jam teks palaiminti vienokį ar kitokį sprendimą dėl VAE, kuris nulems ir vienokį ar kitokį jo paties vertinimą. Link Europos ar „Back to the USSR“?
Vyniojimai į biokurą esmės neuždengs. Biokuras gerai šilumai gaminti, o idėją biokuro pagalba apsirūpinti elektra „The Economist“ vadina „lunatizmu“. Ir valdančių socialdemokratų tarpe yra tokių plačiai žvelgiančių žmonių, kaip europarlamentaras Zigmas Balčytis, kurie mato bendrą europinį kontekstą ir remia VAE projektą, tik ar užteks jų autoriteto priimti valingą sprendimą ir neguldyti Lietuvos į lovą su Baltarusija ir Rusija?
Gegužės pradžioje Vilniuje apsilankė ES energetikos komisaras Giunteris Otingeris, kuris kalbėjosi ir artėjančio pirmininkavimo ES klausimais, ir reiškė palaikymą Lietuvos energetiniams projektams. Kai išsakomas konkretus palaikymas, apie jį nutylima, o kai pakartojama seniai esanti sąlyga, jog VAE projektas yra regioninis, iškart suinteresuotieji imasi skalambinti: „matai, sakė, kad Lietuva viena VAE nepastatys“.
Priminsiu pernai rudenį komisaro G. Otingerio Vilniuje pasakytus žodžius, jog EK remia VAE projektą, kuris yra Baltijos šalių integracijos į ES energijos rinką dalis. Šįkart jis atvežė dar vieną žinią, kad SGD terminalas gali būti pripažintas regioniniu ir taip gauti ES paramą. Tiesiog jau pirštu prikišamai rodoma, kaip ryžtingi Lietuvos žingsniai vietoj mindžikavimo vietoje SGD atveju sulaukia finansinio įvertinimo. Gumos tempimo metas artėja prie pabaigos.
Žiūrėdamas Oskaro Koršunovo pastatytą Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“ vis galvojau, kad iš visų mūsų žmonių žmonelių turi susilipdyti bendra valia pakilti, kuri bus stipresnė už norą duoneliauti, ir tik tada iškyla katedros. Kartais vieno valia atsveria kitus, kartais grupelė traukia aukštyn, o kartais visi alsuoja išvien. Toji valia gali pasireikšti tiltais, drėkinimo kanalais, gynybos linijomis ar atominėmis jėgainėmis.
Žiūrėdamas galvojau, kad režisieriui ne šiaip kilo mintis imtis dramos, kuri kalba apie kažko didelio ir visiems skirto kūrimą. Asmeninės ir partinės ambicijos, kasdieniški barniai ir simpatijos turi susilydyti į bendrą konkretų projektą, antraip tauta lieka tupėti išsižiojusi: kažkas ant jos pajos, kažkas pamaitins. Norvegai nepraleido progos ir pradėjo naftos pramonę nuo nulio. Mes turime gerus pagrindus branduolinei energetikai ir trypiame ant progos slenksčio. Jei mes skysti ir nemokame susitelkti, jokios išsakytos paramos už ausų neištemps.