R.Sadauskas-Kvietkevičius. Nugalėtoju galima tiesiog būti

Šv. Pranciškus sakydavo pamokslus paukščiams, o aš nuo vėlyvos vaikystės, viską, kas geriausio yra atėję į galvą, suformulavau vaikščiodamas po mišką – grybaudamas ar šiaip bastydamasis. Ir tik vėliau atradau, ką suteikia paprastas banalus savo kiemo žolės pjovimas.

Mintyse kalbėti su savimi ar Dievu tikriausiai įmanoma ir mieste, bet ten kažkas visuomet nutraukia, įsiterpia, klausia, reikalauja dėmesio. Jei ne tiesiogiai, tampydami už skvernų ir reikalaudami centų, tai anoniminiu šurmuliu, transporto srautu, tiesiog akyse kintančia aplinka. Turi arba neišsiskirti iš bendro srauto, arba taikstytis, kai numindo ausis.

Mažesniame mieste save girdėti lengviau jau vien todėl, kad tas srautas juda lėčiau, bet prisideda visiškas privatumo nebuvimas, kai kaimynai iš gretimos laiptinės žino apie mane tai, ko nė pats nežinau. Kiekvienas sutiktas arba mokėsi su mano žmona vienoje klasėje, arba prisimena kelias tėvo jaunystės eilėraščių eilutes. Emigravęs iš sostinės į Druskininkus dešimtmetį bandžiau prie to priprasti. Paprasčiausiai negalvoti, kas ir ką šneka už nugaros. XX a. besibaigiant, darėsi vis aiškiau, kad tai gresia visišku susmulkėjimu, kai pačiam pradės darytis įdomu santykiai tarp vietos politikų buvusių žmonų ir jas pakeitusių jauniklių. Arba kažkas labai šapranauskiškai baisaus.

Daugelis druskininkiečių iki šiol nesupranta, kaip galėjau būtent tuo metu, kai kurortas, jų supratimu, atgimė naujam gyvenimui, pabėgti už poros dešimčių kilometrų ir apsigyventi kažkur tarp pelkių kaip koks Šrekas. Pabrangęs automobilio kuras suėda tai, ką sutaupau šildydamasis malkomis, bet pinigai čia nėra tokie svarbūs. Svarbiausia, kad po darbo dienos užsidaręs kiemo vartus atsiduriu savo privačiame pasaulyje tik su artimiausiai žmonėmis, šunimi ir katinais, kurmiais ir kėkštais, žydinčiomis obelimis ir alyvomis. Ir su žole, kuri viename kiemo gale užauga per sprindį, kol nustumiu vejapjovę į kitą.

Žolės pjovimas yra ypatinga meditacijos rūšis, kurią psichoterapeutai turėtų prirašyti savo pacientams kaip veiksmingą profilaktikos priemonę nuo daugybės dvasios ligų. Kai kiti pjauna, o jūs žiūrite – neveikia. Tada ima erzinti benzininio variklio triukšmas ir išvis sunku suprasti, kaip kažkam gali teikti malonumą toks iš pirmo žvilgsnio nekūrybingas darbas. Tik tada, kai pats einu paskui vejapjovę ir jaučiu, kaip mano pastangomis netvarkingų stiebų chaosas virsta civilizuota, sukultūrinta erdve, mintyse tariami žodžiai jungiasi į prasmingus sakinius. Net kai jie lieka neužrašyti, tarsi paukščiams perskaitytas pamokslas, jau vėliau galiu iš atminties traukti pusfabrikačius būsimiems tekstams. Atsargiai apuostyti, ar dar nesugedę, tinka maišyti su šviežiomis aktualijomis, ar neprasmardins jų priplėkusiomis užpraeito amžiaus ideologijomis.

Norėjau rekomenduoti bičiuliui vejapjovę, atsidariau „Klippo” tinklalapį, o ten parašyta, kad nuo šiol šio prekinio ženklo sodo technika bus pardavinėjama tik Skandinavijoje. Apmaudu, kad nesame verti skandinaviškos kokybės. Bet galiu suprasti ir „Husqvarna” koncerno politiką – nupirko legendinį, bet smulkų gamintoją, perkėlė jo ištobulintas technologijas į savo brangiausius profesionalios serijos gaminius ir ko daugiau reikia? Tiesa, kad sąžinė būtų rami, kurį laiką eksponavo „Klippo” vejapjoves visuose didžiausiuose savo prekybos salonuose, nors jų labai ir nereklamavo. Bet lietuviui bet kokią techniką duok kuo pigiau, o jei solidaus gamintojo, tai „kaip naują”, vos 10 metų naudotą iš Vokietijos.

„Jūs esate vienas iš nugalėtojų,”– rašo man elektroniniu paštu „Euro Millions” pasivadinęs adresatas skidopedro1990. Žinau, esu ir be sukčiaus dovanų, bet jaučiuosi dėkingas kad tai priminė. Išgalvotus laimėjimus tegul pasilaiko, nes man ta žinia su pinigais nesisieja. Nugalėtoju arba pralaimėjusiuoju galima tiesiog būti.

Kai mes čia ne ypatingai pompastiškai minėsime Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, labai norėčiau, kad ten, pomirtiniame pasaulyje, visiems žuvusiems susprogdintose žeminėse, nušautiems išdavusių bendražygių ir išmėsinėtiems stribynuose kažkas viską žinantis pasakytų, jog būtent jie tame kare nugalėjo.

Ir tik nereikia jų vardu spekuliuoti, neva ne už tokią Lietuvą padėjo galvas, nes čia nepakanka vienam darbo, kitam savaip suprasto teisingumo, o ir į valdžią vėl ir vėl pro visokias landas grįžta anų stribų vaikai ir anūkai. Jų aukos kaina esame laisvi, o visa kita kaip norėsime, taip ir susitvarkysime – pirmiausiai savo kieme, paskui gatvėje, savivaldybėje, šalyje.