Romantikai yra ir violetiniai, kurie drąsiai užsimojo išgydyti, esą išsigimimo metastazėmis pažeistą teisingumą Lietuvoje. Bet štai kur bėda! Nors gydytojas pirmiausia turi laikytis taisyklės „Nepakenk“, tačiau juridiškai akli Garliavos eskulapai savo „gydymą“ pradėjo būtent nuo kenkimo- šiurkštaus teisės prievartavimo.

Kadangi naujasis Baudžiamasis kodeksas (toliau-BK) įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 d., tai reformuota baudžiamoji teisė dar neturi keturiolikos metų. Pagal analogiją su žmogaus amžiumi, ši teisė yra mažamete, o jos prievartavimas – mažametės prievartavimas. Kalbant buitiškai – pedofilija. Teisinė pedofilija.

Bolševikų teisė kaip klonavimo objektas

Tačiau nebūsiu griežtas, nors ir galėčiau pagrįstai teigti, jog teisine pedofilija užsiiminėja kovos su pedofilija Lietuvoje simbolis. Nepaisant krikščioniško atlaidumo, vis dėlto esu priverstas konstatuoti, kad Neringa Venckienė užsimojo „tobulinti“ BK tokiomis pataisomis, kurios yra bolševikų baudžiamosios teisės klonai.

Konkretus klonavimo objektas – 1949 m. sausio 4 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl baudžiamosios atsakomybės už išžaginimą sugriežtinimo“. Pagal šio įsako 1 dalį išžaginimas buvo baudžiamas įkalinimu sovietiniame konclageryje nuo dešimties iki penkiolikos metų, o pagal 2 dalį, nustatančią atsakomybę ir už nepilnametės išžaginimą – nuo penkiolikos iki dvidešimties metų.

Karolis Jovaišas
Ar įmanoma Lietuvoje pakartoti ką nors panašaus į tą teisinį absurdą, kai maksimali bausmė už nepilnametės išžaginimą netgi 2,5 karto viršijo maksimalią bausmę už jos nužudymą? Įmanoma ir be ypatingų gimdymo skausmų. Būtent kovos už teisingumą Lietuvoje simbolis-violetinių lyderė sukūrė netgi didesnį teisinį absurdą, nei minėtas bolševikų opusas.
Tuo tarpu nužudymas buvo baudžiamas iki aštuonerių metų laisvės atėmimo, o nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis – laisvės atėmimu iki dešimties metų (1957 m. redakcijos RSFSR BK 136 ir 137 str.). Pabrėšiu: nepilnamečio asmens nužudymas nebuvo pripažįstamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, todėl baudžiamas įprastu „tarifu“ – laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.

Vadinasi, nepilnametės išžaginimas buvo baudžiamas 2,5 karto griežčiau nei jos nužudymas. Nusikaltėlių atsakas buvo adekvatus – siekdami atsikratyti nereikalingų liudytojų, žagintojai savo aukas masiškai žudydavo. Nieko nuostabaus, kad susigriebę bolševikai minėtą įsaką tyliai panaikino, o už nužudymą nustatė netgi mirties bausmę. Tiesa, gerokai vėliau – 1954 m.

Ar įmanoma Lietuvoje pakartoti ką nors panašaus į tą teisinį absurdą, kai maksimali bausmė už nepilnametės išžaginimą netgi 2,5 karto viršijo maksimalią bausmę už jos nužudymą? Įmanoma ir be ypatingų gimdymo skausmų. Būtent kovos už teisingumą Lietuvoje simbolis-violetinių lyderė sukūrė netgi didesnį teisinį absurdą, nei minėtas bolševikų opusas.

Padarysiu esminę išlygą. N. Venckienės bendražygiai, esu tikras, mušis į krūtinę, dievagodamiesi, esą jų lyderė nežinojo ir žinoti negalėjo apie čia aptartą klonavimo objektą. Tačiau klausimas ne tas, žinojo ji ar ne, o tas, kad ji pagimdė bolševikų teisės vertą opusą. Pagimdė todėl, kad violetiniai romantikai ir raudonieji romantikai yra giminingos sielos. Štai kur šuo pakastas!

N. Venckienė nušluostė nosį bolševikams

2013 m. kovo 27 d. N. Venckienė pateikė įstatymo projektą Nr.XII- 400, kuris balandžio 16 d. turėjo būti svarstomas Seimo posėdyje. Pirmu šio projekto straipsniu siūloma BK 95 straipsnio 8 dalį papildyti 12 punktu, pagal kurį nėra senaties „mažamečio asmens išžaginimui, seksualiniam prievartavimui, tvirkinimui (149, 150, 153 straipsniai)“ (dabartiniu metu pagal šio straipsnio 8 dalį senatis netaikoma tik išimtinai nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams).

Štai akinančiai ryškia šviesa nutviskęs tiesos momentas: už mažamečio asmens tvirkinimą, kuris laikomas tokiu, jeigu nėra susijęs su fizinio sąlyčio veiksmais, violetinių lyderė siūlo netaikyti senaties, tačiau už mažamečio nužudymą – ne, nesiūlo. Netgi, jeigu mažametis nužudytas itin žiauriai kankinant, dėl savanaudiškų paskatų, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą ar įsigyti jo organą ir pan.

Karolis Jovaišas
Štai akinančiai ryškia šviesa nutviskęs tiesos momentas: už mažamečio asmens tvirkinimą, kuris laikomas tokiu, jeigu nėra susijęs su fizinio sąlyčio veiksmais, violetinių lyderė siūlo netaikyti senaties, tačiau už mažamečio nužudymą – ne, nesiūlo.
Griežčiausia bausmė už žmogaus nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis įskaitant ir mažamečio nužudymą (BK 129 str. 2 d.), yra laisvės atėmimas iki dvidešimties metų arba iki gyvos galvos, o už mažamečio tvirkinimą (BK 153 str.) – iki penkerių metų. Taigi, nors maksimali bausmė už mažamečio nužudymą yra nuo 4 kartų didesnė nei maksimali bausmė už jo tvirkinimą, N. Venckienė už kvalifikuotą nužudymą nesiūlo netaikyti senaties.

Vadinasi, tas, kas tvirkino mažametį, pavyzdžiui, rodydamas pornografinį filmą, bus Temidės persekiojamas iki gyvos galvos. Ir, atvirkščiai, tas, kas žiauriai kankindamas jį nužudė arba visam gyvenimui pavertė prie invalido krėslo prikaustyta vegetuojančia daržove, galės dangstytis senaties skydu. Pagal violetinių lyderės logiką, žinoma.

Dėsninga, kad po tokių išminties perlų kyla natūralus klausimas: ar tik išimtinai bolševikai pastatė teisėje beprotnamį ir vykdė teisingumą pagal beprotnamio dėsnius?

Sunkūs „tobulinimų“ padariniai 

Šio teksto autorius atskleidžia absurdo teatro dėsningumus, bet nėra šio teatro metraštininkas. Todėl aptarsiu ne visus N. Venckienės siūlymus, o tik vieną jų, akivaizdžiai rodantį, kad šie siūlymai įžeidžia sveiką, violetinio encefalito neužkrėstą protą. Antai nenuilstama kovotoja už teisingumą siūlo už mažamečio asmens išžaginimą (BK 149 str. 4 d.) nustatyti laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki dvidešimties metų.

Gerokai griežtesnę, nei už tyčinį kito žmogaus nužudymą, kuris baudžiamas laisvės atėmimu nuo septynerių iki penkiolikos metų. Ar po to kam nors gali apsiversti liežuvis sakyti, kad gyvybė – tai didžiausia žmogaus vertybė? Tai anaiptol dar ne išminties perlų perlas. Mat N. Venckienės siūlomos bausmės už mažamečio išžaginimą vidurkis net 2 kartus viršija bausmės vidurkį už sunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą mažamečiui, taip pat esant kitomis sunkinančioms aplinkybėms.

Taigi, jeigu mažametis asmuo dėl sužalojimo netektų klausos, regos, jam būtų nepataisomai subjaurotas veidas arba visam gyvenimui jis taptų psichikos ar kūno kankiniu, tai kaltininkui realiai gresiančios bausmės vidurkis būtų septyneri metai. Tuo tarpu už mažamečio asmens išžaginimą, nesukėlusį ilgalaikės žalos, tokios bausmės vidurkis būtų dvigubai didesnis – keturiolika metų. Pagal „geležinę“ N. Venckienės logiką, savaime suprantama.

Baigdamas padarysiu dvi išvadas. Pirma, aptarti BK „tobulintojos“ siūlymai išbalansuoja bausmių sistemą ir baudžiamojo įstatymo darną. Antra, N.Venckienės opusai patvirtina tą Erazmui Roterdamiečiui priskiriamą dėsnį, pagal kurį aklųjų vedliais dažnai tampa aklieji. Būtent taip ir yra šiuo atveju, kai juridiškai akla lyderė veda į iškreiptą teisingumo karalystę juridiškai aklą violetinį klaną.