Tyrėjai apklausė 3500 Senojo Žemyno, Artimųjų Rytų, Indijos ir Afrikos finansų kompanijų valdybos narių, teisės ekspertų ir vadybininkų. Be abejo, mums labiausiai rūpi Europa, taigi, pasak tyrimo, šios srities abejotinos lyderystės laurai Senajame Žemyne tenka Slovėnijai, kur net 96 proc. vadybininkų laiko kyšius įprastu dalyku. Po jos su 90 proc. sekė Kroatija ir Ukraina (85 proc.), 80 proc. korupcijos pakantumo riba apklausoje peržengta Graikijoje, Slovakijoje, Serbijoje bei Rusijoje.
Nesunku numanyti, kad priešingoje reitingo pusėje – Šveicarija ir Skandinavijos šalys. Tik 10 proc. šveicarų vadybininkų laiko kyšius įprastu dalyku, Švedijoje ir Suomijoje tokių atrasta 12 proc., Norvegijoje – 17 proc. Pakantumas korupcijai Senajame Žemyne ne toks jau ir menkas – Europos vidurkis siekė 39 proc., net Vokietijoje 30 proc. vadybininkų pripažino kyšius paplitusiu reiškiniu.
Beje, pasak „Ernst & Young“ tyrimo, kovą su kyšininkavimu Vakarų Europoje palaiko 49 proc. kompanijų. Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, sunku pasakyti, daug tai ar mažai. Mūsų šalis „Die Welt“ ataskaitoje nepaminėta, tikėtina, kad Lietuva ir šioje srityje kukliai įsikūrusi kažkur apatinėje reitingo dalyje. Be abejo, mes patys nuosavus „kyšių pramonės“ mastus linkę vertinti labai įspūdingais dydžiais, Lietuvos viešojoje erdvėje šiuo klausimu vyrauja kone apokaliptinės nuotaikos.
Iškilmingoje ceremonijoje sveikinimo kalbą pasakė Europos Parlamento Pirmininkas Martinas Schulzas, joje dalyvavo ES Vadovų Tarybos Prezidentas Hermanas Van Rompuy, kiti aukšti pareigūnai. Apdovanojimą 1950-aisiais įsteigė Acheno miestiečiai, jis yra tapęs simboliniu kvietimu siekti vienybės, solidarumo ir tarpusavio supratimo tarp Europos tautų. Juo apdovanotos tokios tarptautiniu mastu žinomos asmenybės kaip popiežius Jonas Paulius II, Didžiosios Britanijos Premjeras Winstonas S. Churchillis, Amerikos prezidentas Billas Clintonas, Čekijos dramaturgas, visuomenės veikėjas ir buvęs šios šalies vadovas Vaclavas Havelas, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir kiti iškilūs politikai.
Negana to, gegužės 10-ąją prezidentei D. Grybauskaitei suteiktas Jungtinių Amerikos Valstijų Džordžtauno universiteto garbės daktaro vardas. Vėlgi, už tą patį, kaip rašoma sveikinimo rašte, Lietuvos prezidentei garbės daktaro vardas suteikiamas už „skaidrumą, tiesą ir atsakomybę".
Džordžtauno universitetas yra seniausias Amerikoje, jo garbės daktaro vardą yra gavę buvę Jungtinių Valstijų prezidentai B. Clintonas ir Ronaldas Reaganas, buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Annanas, Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barrosas, buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis, Ispanijos karalienė Sofija ir kiti.
Vienas iš renginių Achene, kuriame dalyvavo mūsų valstybės vadovė, buvo paskaita Reino Vestfalijos technikos universitete. Tarp jos metu prezidentei užduotų klausimų buvo ir teiravimasis, kaip ji vertina tarptautines reitingų agentūras. Lietuvos prezidentė nuosaikiai pareiškė, kad tai esąs jautrus klausimas, mat reitingų agentūros yra gavusios tam tikras „velniškas funkcijas“: jos kontroliuoja ir atlieka tyrimus apie šalis, kurios joms už tai ir moka. Be to, visos agentūros yra Jungtinėse Valstijose.
Ataskaitos nebūtinai buvo netikslios ar suklastotos, tiesiog atliktos, pavadinkime, labai formaliai ir biurokratiškai. Bet pasekmės buvo labai konkrečios ir jas pajuto labai konkretūs žmonės. Na, tarkime, „Ernst & Young“ yra ne visai arba net labai ne tas pats, kas „Moody's“ ar „Standard & Poor's“. Be to, labai tikėtina, kad pradžioje aptarto korupcijos tyrimo neapmokėjo kuri nors viena konkreti suinteresuota valstybė, taigi jo rezultatai galbūt ir nešališki.
Ir Lietuvos realijų kontekste pirmiausiai išskirtina aplinkybė, kad mūsų šaliai garbė ir laimė, jog mūsų šalies prezidentė tarptautiniu mastu vertinama labai aukštai. Prezidentės D. Grybauskaitės pastangos stiprinant Europos, taigi ir Lietuvos pozicijas vienareikšmiškai sveikintinos ir palaikytinos. Vis dėlto esama tokio dalyko kaip šalies vidaus realijos, kurios nėra jau tokios paprastos.
Pavyzdžiui, šildymo kainos arba kova su korupcija ir monopolijų dominavimu. Reikalai čia pakankamai prieštaringi – šildymo kainos nemažėja, netrūksta prielaidų daryti logišką išvadą, kad tai susiję su vieno tokio monopolininko ir jį aptarnaujančių interesų grupių lobistinėmis pastangomis. Prezidentė D. Grybauskaitė bene drąsiausiai ir atviriausiai įvardija šias bėdas, tačiau situacija nesikeičia pavojingai ilgai ir net ima atrodyti kažkaip įšaldyta. Peršasi ne itin optimistiška prielaida, kad net ir šalies prezidentei nepavyksta paskatinti atsakingų institucijų (Vyriausybės, Konkurencijos tarybos, specialiųjų tarnybų), kad šios rastų būdų teisėtomis priemonėmis suvaldyti struktūras, kurios „laiko“ šilumos ūkį, ypač didžiuosiuose šalies miestuose.
Lietuvoje irgi atliekami tyrimai, pavyzdžiui, žiniasklaidos. Nereikia eksperto regalijų norint padaryti išvadą, kad kai labai įtakingos žiniasklaidos priemonės televizijos rinkos tyrimus atlieka konkurentų neturinti agentūra, kyla vienos kurios verslo grupės dominavimo pavojus, logiška tokio scenarijaus pasekmė – iškreipta visos žiniasklaidos rinka.
Pasirodo, keisti tėvynę į civilizacijos pusę nėra paprasta, ypač kai toje tėvynėje netrūksta seniai savo pozicijas įtvirtinusių ir pinigingų įtakos grupių. Šiaip jau naivu abejoti aukščiausių šalies pareigūnų teigiamomis intencijomis, tačiau ir jos atsiremia į monopolinių interesų „kaustytą“ realybę. Ar galima tikėtis, kad praėjusią savaitę pelnyti tarptautiniai įvertinimai suteiks ne tik simbolinių galių diegti civilizuoto gyvenimo normas Lietuvoje? Pasakyti sunku.