Bet ne: būdamas didžiausio Estijos dienraščio „Postimees“ bendradarbiu Lietuvoje, įsitikinau, kad jie godžiai laukdavo apžvalgų, kuriose aprašydavau, kaip lietuviai traukia per dantį lėtus, tingius, anemiškus, bet racionalius kaimynus...
Tai liudija jų sveiką tautinę dvasią. Sutikime, kad jie mus iki šiol lenkia kone visose srityse. O dabar – netgi kosmoso tyrimuose. Antai, šiomis dienomis paleistas 1,3 kilogramo svorio estiškas Žemės palydovas „ESTCube-1“, kuris išbandys vadinamąją elektrinę Saulės burę. Taip Estija tapo pirmąja iš Baltijos šalių kosmine valstybe ir kokiu pusmečiu aplenkė Lietuvą, kurį rudenį per tarpinę stotelę Tarptautinėje kosminėje stotyje ketinama iškelti 1 kg svorio palydovą "Lituanica SAT1".
Daug rašyta apie tai, kad mums reikėjo imti pavyzdį iš suomių, kurie 1939 11 30 – 1940 03 13 vykusiame Žiemos kare įnirtingai pasipriešino sovietinei kariuomenei ir, nors prarado dešimtadalį savo teritorijos (apie 45 tūkst. kv.km), išsaugojo nepriklausomybę ir pademonstravo pasauliui, kaip galima reaguoti į ultimatumus.
Bet mes mažai žinome ir Estijos istoriją. Galbūt estai negali didžiuotis viduramžiais užkariavę didžiules tarpjūrių teritorijas, kūrę milžiniškas sąjungas su kaimynais ar ėmę Maskvos Kremlių. Jie negali pasigirti tokio masto dainuojančia revoliucija, pradėję ardyti sovietinės imperijos pamatus ar tiek iškentėję paskutinių SSRS konvulsijų metu. Bet jie iki šiol kantriai neša savo kryžių – neramias rusakalbių, kurie sudaro apie ketvirtadalį Estijos gyventojų (tai ketvirta pagal dydį šių gyventojų dalis iš visų buvusių SSRS respublikų po Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano), nuotaikas.
Nedaug nutuokiame ir apie estų pasipriešinimą okupantams. Istorikas Arvydas Anušauskas, lyginęs ginkluotos kovos dėl Baltijos šalių ir Vakarų Ukrainos nepriklausomybės mastus, neslepia, kad pokario Estijoje rezistentų žuvo mažiau negu Lietuvoje ar Vakarų Ukrainoje ir netgi Latvijoje. Pavyzdžiui, lyginamojoje analizėje rašoma, kad 1946 m. jie įvykdė pustrečio karto mažiau antpuolių negu Latvijoje. Tai rodo Estijos ginkluotos rezistencijos pakitusį pobūdį, nedidelį intensyvumą ir – kas tikrai įdomu – didžiulį konspiratyvumą, rašo autorius.
Tiek Latvijoje, tiek Estijoje vietos gyventojai paprastai žūdavo atsitiktinai, tęsia savo studijoje A.Anušauskas. Tiek agentai, tiek kolaborantai nebuvo persekiojami. 1947 m. Latvijoje per partizanų antpuolius žuvo 36, o Estijoje – 16 žmonių. Sovietinių aktyvistų ir MVD–MGB kariškių nuostoliai šiose šalyse buvo tokie pat arba šiek tiek didesni negu vadinamųjų civilių gyventojų, t.y. MVD–MGB agentų arba tiesiog atsitiktinių partizaninio karo aukų. Vakarų Ukrainoje šis santykis buvo panašus, nors ten nukauta apie 1300 ginkluotų sovietinių aktyvistų, MVD–MGB darbuotojų ir kareivių, o vietos gyventojų žuvo 959. Tuo tarpu Lietuvoje šis santykis buvo 4:1 vietos gyventojų nenaudai. Tai rodo buvus nemažus taktikos ir kovos metodų skirtumus.
Viena to estiškojo pasipriešinimo savybė – gera konspiracija, beprasmių aukų vengimas, aktyvi tarptautinė rezistentų veikla. Estų istorikas Tiitas Noormetsas savo tyrinėjime „Ginkluotasis pasipriešinimo sąjūdis ir partizaninis karas Estijoje 1941 m.“(Armed Resistance Movement and Guerrilla War in Estonia in 1941), kurį jis pristatė 1997 m. spalį Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Pasipriešinimo totalitariniams režimams istorijos tyrimo problemos“, pabrėžė pasyvų, bet kartu efektyvų gyventojų priešinimąsi sovietinei okupacijai prieškario ir pokario Estijoje.
Kaip ir jo tautietis Viktoras Niitsoo analizėje „Pasipriešinimo sąjūdis Estijoje (1955–1985)“, istorikas teigė, kad nuolat veikė nedidelės grupės, kurių nariai rengė ir platino valdžios draudžiamą literatūrą bei lapelius, iškeldavo tautines vėliavas, dalyvavo masinėse manifestacijose ir t.t. Aktyviai priešinosi palyginti mažai žmonių. Tuo tarpu vyko pasyvus pasipriešinimas, kuris buvo apėmęs visą tautą: buvo priešinamasi okupacinės valdžios mėginimams sunaikinti tautinę savimonę, ginama estų kalba ir Estijos kultūra. Bet didelė dauguma estų santūriai protestavo prieš rusinimą ir sovietinimą, rašė autorius.
Kita vertus, rezistentų ir disidentų veikla negalėjo labai paveikti Estijoje vykstančių raidos procesų. Tačiau didelę reikšmę turėjo iš Estijos siunčiami pareiškimai ir kolektyviniai memorandumai. Jie rodė, kad estų tauta nesusitaikė su okupacija ir neprarado vilties vėl būti nepriklausoma. Itin svarbu tai, kad jau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pasipriešinimo sąjūdyje buvo viešai išsakytos nuostatos, kuriomis remiasi dabartinis Estijos valstybingumas. Gi Estijos demokratai ir sukilėlių – atviro priešinimosi dalyvių – delegacijos nuolat kreipėsi į pasaulio visuomenę, siekdamos atkreipti dėmesį į tai, kad Estija okupuota ir joje pažeidžiamos žmogaus teisės, rašė V.Niitsoo.
Tylų, racionalų estų pasipriešinimą okupantams liudija ir kitas faktas. Ne be reikalo Maskvą erzina buvusių Latvijos ir Estijos legionierių iš „Waffen SS“ eisenos. Šiose Baltijos šalyse daugiau vyrų susiviliojo vokiečių pažadais, jeigu šie stos į SS dalinius. Mat, SS vadui Heinrichas Himmleriui pavyko įtikinti fiurerį, kad šios Baltijos tautos, būdamos rasiniu požiūriu artimiausios arijų rasei, gali padėti Leningrado fronte. Tokie daliniai čia atsirado 1942 m., ir estų SS legioną netrukus sudarė apie 11 tūkst. vyrų.
Lietuvoje buvo kitaip: garsusis LAF organizuotas Birželio sukilimas buvo laikinas pasipriešinimo sovietams ir ištikimybės vokiečiams pliūpsnis, o po kelių mėnesių Laikinoji vyriausybė, pareiškusi apie ketinimus atkurti nepriklausomą Lietuvą, nacių buvo likviduota. Tiesa, ji 1941 m. vasarą du kartus Berlynui siūlė organizuoti lietuvišką korpusą, o gal ir du, kurie su vermachtu kovotų Rytų fronte. Kai vokiečiams šiame fronte pradėjo nesisekti, jie sutiko formuoti ir lietuviškus legionus, tačiau tuomet jau nesutiko generolas Stasys Raštikis.
Tuo tarpu 1941-ųjų gruodį Raudonojoje armijoje buvo pradėta formuoti 16-oji lietuviškoji divizija, kurioje iš daugiau 10 tūkstančių kareivių 7000 buvo lietuviai.
Tai kartu rodė ir estų ir latvių pasipriešinimo sovietinei okupacijai mastą. Kai 1941-ųjų birželio 14-ąją iš Estijos buvo ištremta apie 10 tūkst. žmonių (iš viso tą naktį į tremtį iš trijų Baltijos šalių buvo išvežta apie 40 tūkst. įvairių tautybių žmonių), iki tol buvęs tylus pogrindis virto masiniu pasipriešinimu. Vokiečiai Estijos sieną perėjo tik liepos 7-8 d., paskui frontas sustojo centrinėje Estijoje. Tuo metu čia jau veikė tūkstančiai ginkluotų savanorių, pavyzdžiui, Tartu batalionas, vienijęs apie 3500 žmonių. Spalio 21 d., kai vokiečiai jau kontroliavo visą Estijos teritoriją, į savigynos batalionus buvo įsijungę apie 42 tūkst. savanorių.
Jų ir visą žvalgybinę, prieš sovietus nukreiptą veiklą koordinavo Suomijoje 1941-ųjų pavasarį pradėta formuoti tolimosios žvalgybos grupė ERNA (est. Erna luuregrupp), veikusi Raudonosios armijos užnugaryje. Jos nariai atsisakė prisiekti fiureriui, bet liepos 24 d. davė priesaiką Suomijai. Be išpuolių prieš sovietus jie pasižymėjo tuo, kad išgelbėjo apie 2000 civilių, besislapsčiusių Kautlos miškuose po mūšio su NKVD būriais. Dar ir šiandien šios grupuotės prisiminimui Karlio aikštėje Talino centre rugpjūtį vyksta tarptautinio jaunimo karinio žaidimo "Erna" renginiai.
Žinoma, sunku vienareikšmiai įrodyti, kuo estų pasipriešinimas buvo pranašesnis už kitų tautų kovą prieš okupaciją. Bet neginčyta šiauriečių, kaip ir suomių, ypatybė ta, kad jie per visą savo istoriją vengė didelių nepagrįstų aukų, veikė racionaliai, apgalvotai ir tikslingai. Tai joks palyginimas su lietuvių pasipriešinimo sąjūdžiu. Tiesiog kiekviena tauta, jos ištikimybė laisvei ir nepriklausomybei turi savo išskirtinius bruožus. Ir iš jų verta mokytis. Juk visada pravartu sekti ne tik gerais šiandienos, bet ir istoriniais pavyzdžiais.
.