Ar Vilniuje gyventi geriau, negu prieš dvejus metus? Ar miesto valdžia skiria deramas pastangas tam, kad rūpintųsi miestiečių gerove ir miesto klestėjimu, o ne siekia naudos sau ir įgyvendina siaurus partinius interesus? Ar miesto raidos problemoms ir iššūkiams, su kuriais vilniečiai susiduria kasdieniame gyvenime, ieškoma neatidėliotinų, veiksmingų ir ilgalaikių sprendimų? Ar matome Lietuvos sostinės strategiją ir viziją, atitinkančią visų vilniečių pamatuotus lūkesčius ir vertą paties miesto?
Praėjus dvejiems metams, į visus šiuos klausimus tegalimas vienas atsakymas: „Ne“.
Prieš dvejus metus, eidamas į savivaldos rinkimus, Artūras Zuokas nesibodėjo žerti populistinių pažadų, vertų jo koalicijos partnerio ir mokytojo Viktoro Uspaskicho plunksnos: nuo 6400 litų vidutinio atlyginimo 2020 m. iki 20 proc. mažesnių kainų už šildymą. Gyvenimo tikrovė, valdančiųjų nekompetencija ir tarnystė oligarchiniams bei partiniams interesams šiuos skambius pažadus netruko paversti jų pačių karikatūromis.
Miesto skola ne tik nemažėja, bet nesuvaldomai auga ir gresia netrukus pasiekti neregėtą 1,4 milijardų litų lygį – beveik dukart daugiau, negu 2011 m. išeidama Vilniui paliko taupiusi ir būdų įsiskolinimą sumažinti ieškojusi konservatorių valdžia.
Tačiau meras galvoja ne apie tai, kaip tą skolą sumažinti – Artūras Zuokas kuria vis naujus megalomaniškus projektus, kuriems iki ausų prasiskolinusi savivaldybė įsipareigoja išleisti dešimtis ir šimtus milijonų litų. Projektai prasideda palyginti kukliais mero „arkliukais“ – pavyzdžiui, taksi įmone „Vilnius veža“, jau netoli metų kas mėnesį suryjančia po keliasdešimt tūkstančių litų iš miesto biudžeto, tačiau vis atnaujinamuose verslo planuose rodančia netikėtą iškopimą į pasakišką pelną tuojau pat, vos po poros mėnesių. Kaip ir visi miražai, kurie visą laiką atrodo esantys čia pat priekyje, tik už poros kalvų, tas stebuklingas pelningumas visą laiką taip ir pasilieka artimoje ateityje, po poros mėnesių.
Visai kitą mastą įgyja tokie mero užmojai, kaip „Air Lituanica“, kuriai įsipareigota išleisti kelias dešimtis milijonų litų, arba dabar patylomis, apeinant Vilniaus miesto tarybą gaivinami Guggenheimo muziejaus statymo planai, miestiečiams kainuosiantys ne vieną šimtą milijonų litų.
Tuos milijonus turės sunešti ne kas kitas, o vilniečiai. Tie patys vilniečiai, kurių šildymo ir komunalinės išlaidos kasmet kopia į naujas aukštumas, kaip atskleidė šiltą 2011-2012 metų žiemą nugriaudėjęs ir nuslopęs šildymo kainų skandalas. Tačiau šitos surinktos lėšos nėra panaudojamos geresnėms miesto paslaugoms ar ilgalaikėms investicijoms – tai monopolijos mokestis, kurį „šviesios“ atminties „Rubicono“ grupės įmonės-įpėdinės užkrauna vilniečiams ir kuris nusėda abonentinėse jų savininkų bei įtakingų interesų gynėjų kišenėse.
Netrukus, pastačius atliekų perdirbimo ir šiukšlių deginimo gamyklas, šis interesų ratas bus suvienytas į tobulą monopolinio verslo ciklą, kurį sąlyginai galima įvardyti kaip „2Š“, arba „Šiukšlių ir šilumos sąjunga“: vilniečiai, permokantys už monopolizuotą rubikoninį atliekų surinkimą, galės dar kartą permokėti už išpūstomis kainomis gaminamą rubikoninę šilumą, prie kurios neišsenkančių finansų srautų šildysis monopolijos interesus ginantys rubikoniniai politikai. Imperatorius Vespasianas, Romoje apmokestinęs viešąsias išvietes, patarėjams suabejojus, ar tai pakankamai švarus būdas uždirbti pinigus, atšovė: Pecunia non olet, „pinigai nekvepia“. Vilniuje pinigai kvepia – jie vis dar kvepia „Rubiconu“.
Monopolijos įtvirtinimas – tai modus operandi, kurį „liberalu“ save vadinantis Artūras Zuokas mėgsta taikyti ne tik šilumos ir šiukšlių ūkyje. Užuot ieškojęs būdų spręsti kamščių ir prasiskolinusio, nepatrauklaus, nuostolingo viešojo transporto problemas, meras imasi išstumti privačius vežėjus iš miesto transporto sistemos. Tai kraštutinis, desperacija kvepiantis protekcionistinis žingsnis, kai miesto viešojo transporto gaivinimui telieka viena idėja – sunaikinti konkurentus, kaip „atpirkimo ožiams“ suversti kaltę dėl miesto viešojo transporto nesėkmių privatiems vežėjams. Tačiau ką apkaltinsite tuomet, kai ir sunaikinus konkurentus viešasis transportas neatsigaus?
Desperacija dvelkia ir nuolatinės megalomaniškų projektų paieškos. Galima spėti, kad tokių projektų įgyvendinime jų proteguotojams visuomet kas nors „nubyra“. Tačiau Artūrui Zuokui šiuo metu labiausiai reikia, kad iš tų projektų „nubyrėtų“ nors kiek to pasitikėjimo savimi, to ambicingo ir gaivaus veržlumo, kuriuo dvelkė jo ankstesnė kadencija ir kurio nesugebėjo iki galo sugriauti nei abonentiniai skandalai, nei bėgimas nuo teisėsaugos į Varšuvą, nei Al Capone laikų Čikagą primenantis neparankaus bendrapartiečio įkalinimas, užtikrinęs Zuoko perrinkimą meru.
Tačiau „Meras Zuokas 2.0“ primena ne naują i-Phone modelį, o veikiau vėlesnes „Žigulių“ laidas, bergždžiai mėginusias atnaujinti ir modernizuoti pirminį dizainą. Negebantis spręsti struktūrinių problemų, negebantis prisitaikyti prie besikeičiančių poreikių ir aplinkos, jis mėgina prisivyti beviltiškai jį pralenkusį laiką tiuningavimu ir grandiozinėmis deklaracijomis. Tuo metu pačiame Vilniaus centre pirmosios kadencijos megalomaniškų užmojų palikimas – naujas šimtą milijonų litų kainavęs kiniškas Gedimino prospekto grindinys, – vos sulaukęs antrosios savo globėjo kadencijos, primindamas apie save pasidengė sutrupėjusių trinkelių žvyneline.
Kartais netgi atrodo, kad Artūras Zuokas pamiršo, kokias pareigas užima, ir pradeda elgtis ne kaip miesto, o kaip valstybės vadovas, imdamas samprotauti apie Baltarusijos įsitraukimą į VAE statybas ar „Rosatomo“ kvietimu apsilankęs Baltijos AE statybose Kaliningrade leisdamasis vienašališkai „koreguoti“ Lietuvos energetinę strategiją.
Meras vis labiau elgiasi ne kaip demokratinės miestiečių savivaldos atstovas, bet kaip miesto „kniazius“, traktuojantis miesto tarybą kaip savo vieno asmeninių sprendimų pritariamąjį organą. Artūro Zuoko partijos pavadinimo kontekste naują prasmę įgyja angliška sąvoka yes-men – tai viskam pritariantys, nekritikuojantys, su niekuo nesiginčijantys ir nieko nekvestionuojantys „Taipukai“. Su miestiečių nuomone elgiamasi kaip su beverčiu popierėliu, kurį galima suglamžius išmesti į šiukšlių dėžę, o realios, arti žmogaus esančios savivaldos institucijas – seniūnijas – imamasi sunaikinti arba pakeisti savo statytiniais. Galiausiai neiškentusi apie Artūro Zuoko „diktatūrą“ prakalbo ilgametė jo bendražygė Rūta Vanagaitė. Tuo tarpu ne per toliausiai nuo Savivaldybės sparčiai kyla Maskvos namai...
Artūro Zuoko valdymui žodis „savivalda“ nebetinka, veikiau tai panašu į „patvaldystę“, kuriai, kaip politologai pasakytų, feodalinis „kniazius“ yra artimesnė sąvoka, negu „diktatūra“. Miesto valdžia padalyta į „feodus“ mero „vasalams“, ir į jų valdymą nei centrinė miesto valdžia, nei miesto Taryba, nei miesto piliečiai neturi teisės kištis.
Socdemams, be kita ko, atiteko skaidrieji „Vilniaus vandenys“, o su socdemais siejama įmonė „Irdaiva“ laimi daugiau nei pusę savivaldybės viešųjų pirkimų konkursams skirtų lėšų. Laimei, ne viskas praeina be pėdsakų - Vilniaus apygardos prokuratūra baigė tirti kyšio ėmimu įtariamo Vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus bylą, šiomis dienomis ji jau turėtų pasiekti teismą. Lenkų rinkimų akcija ėmėsi „kuruoti“ švietimą, ir dabar matome, kaip visas sostinės švietimas tapo siaurų, XX a. pradžios Želigovskišką nacionalizmą primenančių etninių interesų įkaitas. Pergrūstų lietuviškų mokyklų sąskaita išlaikomos kelios pustuštės lenkų ir rusų mokyklos, o Vilniaus rajone gyvenantys lietuvių vaikai paliekami be teisės į darželį (nes lietuviškuose darželiuose vietų ten nėra, o Vilniuje dirbantys tėvai ten juos vesti neteko teisės). Jau turėjusios veikti naujos mokyklos, darželiai ir stadionai taip ir liko pažadais, o tarptautiniuose moksleivių pasiekimų vertinimuose Vilnius nesulaikomai smunka žemyn.
Jeigu reikėtų vienu sakiniu įvardyti dabartinės miesto valdžios pasiekimus, reikėtų sakyti taip: jų valdomas Vilnius nei „veža“, nei skrenda, bet tik skrajoja padebesiais, tuo metu užtikrintai risdamasis žemyn. Jei Artūras Zuokas būtų verslininkas, korporacijos vadovas, toks jo vadovavimas būtų seniai įvertintas įmonės valdybos ar akcininkų susirinkimo, mandagiai pasiūlant kartoninę dėžę asmeniniams daiktams susidėti ir parodant duris. Iš esmės rinkėjai tą jau padarė, praeito rudens Seimo rinkimuose parodydami, kur, jų nuomone, yra derama vieta Artūro Zuoko Sąjungai „Taip“: politiniame kapinyne.
Tačiau Vilniuje „4+“ šou vis dar tęsiasi, merui kaip nenuilstančiam fokusininkui vieną po kito traukiant iš skrybėlės vis naujus, vis spalvotesnius, vis brangiau kainuosiančius gigantomaniškų projektų ir nerealių pažadų triušius.
Tačiau kuo toliau, tuo mažiau kas nors jais tiki. O kuo greičiau šitas šou baigsis, tuo greičiau bus galima imtis realių Vilniaus klausimų ir problemų sprendimo. Nes Vilnius nusipelno geresnės ateities.