Užsikrėsti šių vizijų būtinybe Vilniui ir pavydėtinu mero entuziazmu buvo lengva. Neabejoju, daug kas įtikėjo, kad su Zuoko epocha vilniečiams atsiveria anksčiau neregėta šlovinga sostinės ateities vizija, pranoksianti net Gedimino sapną.

Daugiakartinis Vilniaus meras čia neužaugo, bet pasiraitojęs rankoves darė bet ką, kas nušviestų skurdų Vilniaus peizažą. Ir sužibėjo jis lyg šarkos fantazija – stikliniais fasadais bei dangoraižių lempytėmis. Sužibo tokiais rėkiančiais tonais, kad pirma net nepastebėjome ištrintų ištisų Vilniaus klodų ir galimybės šiam miestui su daugybe kūrybingų žmonių puoselėti savą, o ne klonuotą kultūrą. Tokią, kuri ugdo vietos gyventoją ir traukia svetimšalius.

Didžiausia Vilniaus tragedija – tai, kad iš kapitalistinio godumo zuokiškai mėginame importuoti svetimas ir ypač grandiozines vizijas. Nėra ko naiviai tikėtis, kad Vilnius kada prilygs seniesiems turizmo bastionams – Paryžiui, Romai, Berlynui ar Londonui. Deja, tenka pripažinti, kad ir neseniai madingais tapusiems naujesniems traukos centrams Europoje – Lisabonai, Sarajevui, Varšuvai, Bratislavai ar Bilbao – jis taip pat nė iš tolo neprilygsta. Ypač dėl mero vis dar stumiamų iš svetur klonuojamų ir jau senstančių idėjų Vilnius nebetenka ir nekuria išskirtinai šiam miestui būdingo charakterio.

Didžiausia Vilniaus tragedija – tai, kad iš kapitalistinio godumo zuokiškai mėginame importuoti svetimas ir ypač grandiozines vizijas. Nėra ko naiviai tikėtis, kad Vilnius kada prilygs seniesiems turizmo bastionams – Paryžiui, Romai, Berlynui ar Londonui.
Lina Žigelytė

Retrospektyviai žiūrint, nestebina, kad meras daug kuo, kas Vakaruose yra įprasta kasdienybė, susižavi kaip vaikas: dviračių kultūra, visuomeniniu transportu, ūkininkų turgeliais, nuo keliautojų šurmuliuojančiais oro uostais, parkais, muziejais. Kai būdama septyniolikos pirmąkart į atsidūriau Vakarų Europoje, net juodos Dublino šiukšlių dėžės mane žavėjo. Bet dėl to nebūtina žūtbūt keisti visų sostinės šiukšliadėžių – ir senos tarybinės puikiai atliko savo funkciją, o kur išliko, ilgaamžiškumu nurungia naująsias, kurios vienu metu Vilniuje, regis, buvo keičiamos kone kas sezoną. Juk svarbu keistis! TAIP! Griauti vien tam, kad kažką pastatytum – didesnio, geresnio, aukštesnio ir, be abejonės, brangaus su pažadu, kad užsienis žavėsis, žers turistinę valiutą, o vietiniai plos katučių.

Nebeverta godoti dėl Zuoko viešpatavimo metais neva vardan miesto raidos padarytų sprendimų. Ir darsyk apraudant apgailėtiną vilniečių aktyvumą darkant jų miestą imtume kartotis. Bet vis dėlto ateinančios kartos mus gėdins. Priekaištaus, kad Vilniuje nebeliko poindustrinių erdvių, kurių likučiai jau keleri metai verčiami loftais pamirštant, jog nekilnojamas turtas gali būti naudojamas nebūtinai tik verslui ar gyvenimui. Nuo Varšuvos iki Niujorko tokiose erdvėse (ir apleistuose pastatuose, kurių nepasakoma galybė Vilniuje iki šiol priklauso Katalikų bažnyčiai ir tiesiog vegetuoja) vis dar gyvuoja įdomiausios nepriklausomos meno galerijos, kultūros centrai, visuomeninės erdvės.

Fluxus ministerija“ Gedimino prospekte buvo nevykusiai vilniečiams pateikta ir išpūsta šio reiškinio pašvaistė. Ateities kartos mus gėdins ir dėl parduotų, nugriautų bei subjaurotų kino teatrų. Paskutinis mohikanas „Skalvija“ negali sau leisti išlaikyti kavinės, o multipleksų monopolis kiną pavertė tik nedaugeliui įkandama ir varganos kokybės produkciją siūlančia kultūra. Turistai mus neabejotinai gėdins ir dėl sužlugdyto Senamiesčio, kurio nebegalima pereiti vidiniais kiemais neatsitrenkiant į užsklęstus privataus kiemo vartus.

Šį pagraudenimų sąrašą būtų galima tęsti, bet kol visai neapsijuokėme leisdami Vilniui pavirsti kapitalisto vizijų žaidimų aikštele, būtina reaguoti į kol kas dar neišsiperėjusius projektus, dėl kurių merą apleido net ilgaamžė bendražygė Rūta Vanagaitė. Atkreipsiu dėmesį į vieną vardan tuščio ambicingumo niekaip nelaidojamą viziją – Guggenheimo muziejų. Jis, kaip ir „Air Lituanica“, keistos Vilniaus turizmo padėties neišgelbės.

Į Krokuvą daugiausia traukia britai, vokiečiai, italai ir prancūzai, į Taliną – suomiai, švedai, vokiečiai, britai, norvegai. Didžiausi srautai Lietuvoje yra iš aplinkinių valstybių, su kuriomis susisiekiama sausumos keliais – Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos.
Lina Žigelytė

Kodėl vadinu Vilniaus turizmo padėtį keista? Juk pernai Vilniaus apgyvendinimo įstaigose apsistojo 14 proc. daugiau svečių nei užpernai – 730 tūkst. Sostinės savivaldybės užsakymu atliktos apklausos duomenimis, kiekvienas užsienio turistas vizito metu vidutiniškai išleidžia 1120 litų, o per dieną – 275 litus. Regis, nemažai? Palyginimui: Taline užpernai lankėsi dvigubai daugiau turistų – 1,5 mln., kiekvienas vidutiniškai išleido 200 litus. Į Krokuvą pernai atvyko 2,3 mln. užsieniečių ir dar 6,5 mln. lenkų (tikėtina, kad nemažai jų gyvena emigracijoje), kurie atitinkamai išleido 500 ir 270 litų. Prahoje, su kuria architektūrine prasme linkstama lyginti Vilnių, per metus apsilanko apie 5 mln. turistų. Ko turistams stumtis papildomą tūkstantį kilometrų į šaltesnę ir architektūriškai mažiau įspūdingą sostinę?

Iš šios statistikos peršasi kelios išvados: arba į Vilnių atvyksta turtingesni turistai, arba Vilnius tiesiog yra brangus. Aišku keli dalykai: turistų čia gerokai mažiau nei netolimame Taline ar Krokuvoje, jie atvyksta iš kitų krypčių ir kitais tikslais, nė trupučio neremiančiais smulkaus ir vidutinio verslo. Į tą pačią Krokuvą daugiausia traukia britai, vokiečiai, italai ir prancūzai, į Taliną – suomiai, švedai, vokiečiai, britai, norvegai. Didžiausi srautai Lietuvoje yra iš aplinkinių valstybių, su kuriomis susisiekiama sausumos keliais – Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos.

Be abejonės, galima kaltinti prastą Vilniaus susiekimą su Europos sostinėmis. Tačiau siekiant išsiaiškinti, kodėl turistai Vilniuje vidutiniškai išleidžia daugiau nei aplinkinėse sostinėse ir kas iš to peša pelną, tereikia atkreipti dėmesį į smulkesnių verslininkų balsus ir apsižvalgyti „Akropolio“ prieigose. Vilniaus turizmo rinką maitinantys rusai ir baltarusiai dažniausiai atvyksta būtent čia, į Šeškinę. O lenkų turistams, vis dar uoliai lankantiems Adomo Mickevičiaus atminčiai skirtas vietas, kaip padėkos ženklą seniai reikia pastatyti paminklą.

Prieš dešimtmetį baidėmės galį tapti pigių išgertuvių traukos centru britams. Turizmo konkurencija, kaip ir likimas, – pikta ir žiauri, ji dažnai lyg žaislą žmogų mėto. Šioje kovoje neatsilaikėme prieš Prahą, Barseloną, Rygą, Berlyną, Sarajevą ir Ibizą. Šios vietovės lenkia Vilnių tai oru, tai nakvynės kainomis. Tačiau Vilnius tapo įperkamos prabangos centru gyventojams iš diktatorių nustekentų valstybių ir šviežiausiu masalu laukinio kapitalizmo aukoms. Nepasiekdamos vidutinio ir smulkaus verslininko, turistų išlaidos nusėda prekybos centruose ir parduotuvių tinkluose.

Pirkėjų skonis neišvengiamai diktuoja madas – jei pakanka „Akropolio“ ir prekybcentriuose įkurtų restoranų, kitokios klasės pasiūlos ar turizmo industrijos nereikia tikėtis. Vilniuje prekybos centrai seniai sukėlė verslo migraciją iš centro, ten išlikti pavyksta tik tinklams (maitinimo įstaigų, kavinių, rūbų ir avalynės parduotuvių). Dabar prekybcentriai dar susižeria ne tik vilniečių, bet ir turistų išlaidas.

Neseniai madingais tapusiems naujesniems traukos centrams Europoje – Lisabonai, Sarajevui, Varšuvai, Bratislavai ar Bilbao – Vilnius taip pat neprilygsta. Ypač dėl mero vis dar stumiamų iš svetur klonuojamų ir jau senstančių idėjų Vilnius nebetenka ir nekuria išskirtinai šiam miestui būdingo charakterio.
Lina Žigelytė

Turizmo plėtra besirūpinantys Vilniaus politikai gali prekybos centrams sustyguoti dar palankesnes sąlygas, pastatyti dar vieną „Akropolį“ – galbūt net Kirtimuose, vietoje taboro. Siekiant atgaivinti vaiduokliškai tuščią Vilniaus oro uostą, nereiks net „Air Lituanica“.

Guggenheimas nepadės ištraukti Vilniaus iš šios pelkės. Nė vienas mero Zuoko inicijuotas kultūrinis projektas nedarė ilgalaikės įtakos nei miesto pajamoms, nei kultūriniam gyvenimui. Ypač tai, kas siejama su Jonu Meku, avangardu ar „Fluxus“ judėjimu. Smėlio skulptūros Johnui Lennonui, Vilnelės pakrantėje įsikūrusio menininkų skvoto „Galera“ renovacija, „Fluxus ministerija“ ir Jono Meko vizualiųjų menų centras yra parodomasis kultūrinio barbarizmo plukdymas šiaudiniu plaustu.

Nėra Vilniuje kitos meno erdvės, kur šviesa (ir natūrali, ir dirbtinė) būtų tokia baisi kaip Jono Meko centre. Vasarą centro darbuotojai dūsta tvankioje patalpoje be oro kondicionavimo sistemos. Vadinamoji „Galeros“ renovacija pavertė autonomišką menininkų erdvę savivaldybės įmone, kurią menininkai vadina šios istorinės vietos kastracija. Dabar čia įtaisytos vaizdo kameros, ištrinta bet kokia subkultūriškumo atmosfera, uždažyti grafičiai (įdomesnių Vilniuje ir taip nėra daug). Kaip galima turėti įžūlumo kviesti pasaulinio garso architektus, kai inicijuojami panašaus pobūdžio „liapsusai“?

1997 m. Bilbao pastatytas Guggenheimo muziejus „atgaivino“ miestą panašiai kaip naujieji dangoraižiai Vilnių – ištisi skurdūs kvartalai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus ir dėl gentrifikacijos daugybė žmonių buvo privesti kraustytis (tas pats vyko Zuoko vis giriamame Niujorke įrenginėjant galybę kultūrinių erdvių). Net jei Guggenheimas pritraukė papildomus turistų srautus į Bilbao, juos išlaikyti padėjo gausybė papildomų faktorių, įrodančių, kad šiais laikais didžiausi turistų traukos centrai yra tos vietos, kuriose puoselėjama lokali kultūra jos nenaikinant ir neleidžiant jai suprovincialėti.

Todėl 1980-aisiais baskų regiono virtuvei naujoji virtuvės šefų karta suteikė antrąjį kvėpavimą ir pavertė visą regioną viena įdomiausių ir įperkamiausių vietų gastronomijos turistams. Galima paminėti ir kasmetinį FIAPF A kategorijos San Sebastiano kino festivalį, pritraukiantį milžiniškus srautus kino industrijos atstovų. Galiausiai, San Sebastianas, kaip ir Madridas bei Barselona, pritraukia tuos turistus, kurių su žiburiu geidžia pasaulio turizmo sostinės, nes jie laikomi pinigingiausia ir dažniausiai keliaujančia turistų klase. Tai seksualinės mažumos ir ypač homoseksualūs vyrai, kurie dėl mažesnių šeimyninių įsipareigojimų ir patriarchalinės sistemos darbo rinkoje dažniausiai turi dideles pajamas. Vakaruose ir mokyklinukai žino, kad homoseksualūs vyrai turi reikliausią skonį operai, teatrui, menui, maistui, vynui, rūbams – ir už tai susimoka. Sprendžiant iš mero Zuoko politikos seksualinių mažumų atžvilgiu, jis veikiau gulsis po tanku nei kurs Vilniaus kaip kultūrinei įvairovei išties atviro (ir ne tik vienam savaitgaliui) miesto įvaizdį.

Kadangi merą apleidžia net ištikima bendražygė (be kita ko, inicijavusi vieną reiškšmingiausių per visą Nepriklausomybę kultūros reiškinių Baltijos šalyse – tarptautinį teatro festivalį „LIFE“), vis daugiau žmonių turėtų dvejoti Vilniaus caro vizijomis ir ypač tomis, kurios siejamos su turizmu bei kultūra. Didžiausia dovana Vilniaus turizmo ateičiai būtų Artūro Zuoko vadovaujamos koalicijos savivaldybėje griūtis ir keli drąsūs, nedeklaratyvūs, anglų kalbą gerai mokantys politikai. To galbūt pakaktų, kad provincialėjančioje sostinėje imtų gimti savos, kūrybingos ateities vizijos.