O politologas profesorius Lauras Bielinis jau pakvietė balnoti žirgus, skleisdamas gandą visai Lietuvai „Dalia Grybauskaitė skelbia karą Algirdui Butkevičiui“. Iki visiškos laimės žiniasklaidos vartotojams trūksta tik totalizatoriaus, už kurį bėgiką ar gladiatorių didesnę pinigų sumą statyti. Taigi reitingavimas kaip ir raganavimas gali tapti svarbia verslo šaka.
Žmonių lūkesčių išraiška
Reitingas ne vien politiko populiarumo požymis, bet ir žmonių lūkesčių išraiška. Praėjusios kadencijos Seime, kai pirmu smuiku griežė prisikėlėliais vadinti klounai, kai virė tikros ir dirbtinės rietenos, kai valdančioji koalicija kartais priartėdavo prie išlikimo slenksčio, žmonės ilgėjosi kietos rankos, valingo vadovo.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė šiam vaidmeniui ypač tiko: nemenka Europos Sąjungos komisarės patirtis, griežta kalba, asmeninės atsakomybės reikalavimas, aukšto rango pareigūnų galvų kapojimas. Prezidentės priimamajame dreba viršininkų kinkos. Ko daugiau bereikia, kad valdžios institucijos puikiai dirbtų, kad Lietuva taptų ekonomiškai ir dvasiškai pirmaujančia valstybe. Tik ne visi rinkėjai pastebėjo, kad tas, pasak mokytų medikų, trepidacijo kinkorum, apčiuopiamos naudos nedavė. Prezidentės kumštyje laikoma teisėsauga kaip buvo, taip ir liko daugiausia ydų sukaupusia institucija.
Buvęs premjeras Andrius Kubilius atliko darbinio arkliuko vaidmenį: per krizės purvyną įsitempęs traukė valstybės vežimą, telkė ministerijų kunigaikštukus, kas netingėjo, plakė jį kritikos botagu. Kad tapo nepopuliariausias politikas, prisidėjo ir būdo savybės: užsispyrimas, išdidumas, nenoras ar nesugebėjimas girdėti, ką kiti kalba. Keletą kartų teko regėti, kaip atvykęs į kokį seminarą ar į Lietuvos savivaldybių asociacijos suvažiavimą, perskaito sveikinimą ir nė sudie nepasakęs išeina. Aušinkit liežuvius patys, man neįdomu, dėl ko jūs diskutuojate, geriau pasamdysiu užsienio ekspertą. Ir visgi premjerą verta pagirti, protestuotojai daužė ne Vyriausybės, o Seimo langus.
Algirdas Butkevičius – naujų lūkesčių simbolis. Žmonės pavargę nuo valdžios institucijų išpuikimo, biurokratizmo ir įkyrių draudimų, dėl kelerius metus sunkėjusių gyvenimo sąlygų. Tad į naują Vyriausybę žvelgia su viltimi – gal nors kiek sumažės butų šildymo kaina, gal atsiras daugiau normaliai mokamų darbo vietų, gal bus daugiau tvarkos ir teisingumo. Viltį sustiprino minimalaus atlyginimo padidinimas, gyvenamųjų namų renovavimo užmojis, atnaujintas dialogas su savivaldybėmis, mėginimai gerinti santykius su kaimyninėmis valstybėmis.
Naujosios Vyriausybės vadovas turi tų savybių, kurių daugeliui politikų trūksta. Jis atidus, jautrus, moka girdėti ir išklausyti pašnekovus. O ir žurnalistams dalija interviu per daug nesibrangindamas, kitaip tariant, be didelio vargo žiniasklaidos broliams leidžia uždirbti reikalingą litą. Prieš porą metų teko lankytis Vilkaviškio rajono Kybartų ir Vištyčio seniūnijose, įsitikinau, kaip palankiai žmonės kalbėjo „apie mūsų deputatą“, pasakojo, kaip vienus atidžiai išklausęs, kitiems padėjęs bėdoje.
Antrosios Lietuvos atstovas
A. Butkevičius – kaimo vaikas, jaunystėje vaikščiojęs po ražienas, dirbęs kaimiškoje savivaldybėje, todėl jam labiau negu kitiems politikams suprantamos kaimo žmonių problemos. Galima teigti, kad jis – tos, antrosios Lietuvos, pravardžiuojamos derlingos daržovės vardu, atstovas. Beje, pagrindinių partijų vadovai, aukščiausi šalies pareigūnai, išskyrus Vydą Gedvilą, yra augę ir brendę ant asfalto, jie provincijos gyvenimą kaip prezidentė yra matę pro limuzino langą, arba geriausiu atveju – kaip buvęs premjeras per atostogas mindami dviračio pedalus.
Kažką žmogiškai suprantamo, bet mūsų politikams netikėto pajutome ir naujosios Vyriausybės atstovų elgesyje. Po daugelio metų išgirdome viešai tariamus žodžius „suklydau“, „atsiprašau“, „dar nežinau“. Kai kas juos suvokia kaip keiksmažodžius, dviveidystę, net kaip nacionalinių interesų išdavimą. Dar senovės romėnai sakė, kad klysti yra žmogiška. Tik svarbu, kad tos klaidos nebūtų didelės ir dažnos. Neklysta vien popiežiai, bet ir tai tik nuo 1870 m. vasaros. Atrodo, kai kurie mūsų politikai nori būti neklaidingesni už popiežių. Neatsiprašys, nors tu kuolą ant galvos tašyk. Prisiminkime kad ir tą išpuikusį vidaus reikalų liberalą, neteisėtai atleidusį kelis aukštus pareigūnus, kurį prezidentė glostė „ministras ne prie ko“.
Reikėtų tik džiaugtis, kad turime populiarius dviejų svarbiausių šalies institucijų vadovus. Jų sutelktas darbas, vienas kito rėmimas galėtų daug prisidėti prie valstybės darnios raidos.
Tamsiojo šešėlio trauka
Tačiau už reitingų žvilgesio regime ir tamsų jų šešėlį. Politikai, užuot dirbę kartais nepopuliarų, bet valstybei reikalingą darbą, pradeda staipytis – o ką rinkėjai pagalvos, ar aš ne prasčiau atrodysiu. Žvalgymasis į reitingus gali tapti neryžtingumo priežastimi. Oponentai šia nuodėme jau kaltina premjerą. Dar blogiau, kai pradedami niekinti varžovai. Pamename, su kokia neslepiama panieka prezidentė egzaminavo ir sijojo būsimos Vyriausybės kandidatus į ministrus, kai kurie esą „atitinka tik minimalius reikalavimus“. Neaišku, ar buvusios partinės mokyklos docentės valia į tų „minimalų“ sąrašą įtraukti ir du Darbo partijos deleguoti ministrai profesoriai, ir trečias – buvęs europarlamentaras, galėjęs žnaibyti eurokomisarus. Nepagailėta antausio ir Vyriausybės šimtadienio proga: „Vyriausybės darbą vertinsiu tuomet, kai bus ką vertinti“.
Verčia stebėtis ir kai kurie prezidentės veiksmai. Tą sausio dieną, kai naujosios Vyriausybės nariai svarstė, kaip pradėti daugiabučių namų renovavimo programą, prezidentė „ant kilimo“ iškvietė socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimantą Pabedinskienę pabarti „kad jaunimo nedarbas mažėja, tačiau pažanga šioje srityje nepakankama, jaunimas nesulaukia realios pagalbos“. „Jaunimo įdarbinimas – visos Vyriausybės atsakomybė“, – pokalbį apibendrino šalies vadovė.
Suprantama, jaunoji ministrė turėjo tik linkčioti galva. O ką jai bedaryti, kai atvykusiai iš provincijos gilumos, po visokių egzaminavimų, parlamentinių kvotimų, priesaikos skaitymo dar nespėjo, pasak dainos, nė veideliai pabalti. Kas kita prezidentė, ji žinojo, kaip formuojamas 2013 m. biudžetas, negalėjo nežinoti, kad, sakykim, municipaliniam būstui statyti ir pirkti skiriama tik apie 30 mln. litų, o tai mažiau negu kriziniais 2010 metais. Palyginimui pateiksime tik vieną kuklų pavyzdėlį. Pernai Aplinkos ministerija apuokų ir lūšių veisimui nepagailėjo 4 milijonų litų, vidutiniškai po 117 tūkst. litų kiekvienam gyvasčiui. Tik pagalvokime – kiekvienam apuokui po vieno kambario butą. Argi šalies vadovė nematė, kad sparnuočiais ir naguočiais buvusios Vyriausybės ministras rūpinosi kur kas labiau negu būstų statyba jauniems, mokslus baigusiems specialistams?
Atrodo, A.Pabedinskienė gražiai įsisavino prezidentės „kiliminę“ pamoką: balandžio pradžioje dalyvaudama neformalioje ES šalių diskusijoje Osle pareiškė, kad „jaunimo nedarbo mažinimas yra vienas svarbiausių mūsų prioritetų“. Dabar belieka laukti tik smulkmenos – patikimos žinios, kokiais būdais, kokiomis lėšomis, kuriose vietovėse ir pagaliau kiek sumažėjo tas nedarbas.
Keistas sutapimas: kai tik Vyriausybė paskelbia kokią iniciatyvą, kaipmat reaguoja prezidentė, arba ją sumenkindama, kaip kad buvo po paskelbimo 2015 m. įsivesti eurą, po siekio žvalgyti skalūnų atsargas, arba „uždengdama“ sava iniciatyva. Nespėjo premjeras grįžti iš Sankt Peterburgo po pokalbio apie energetiką su Rusijos vyriausybės vadovu ir „Gazprom“ valdybos pirmininku, prezidentė išskubėjo į Norvegiją, žadėdama, kad iš tos Skandinavijos šalies gausime vos ne kevirtadaliu pigesnių dujų. Pareiškusi, kad „Rusijos dujų politika žlugdo pati save“, dar išsikvietė energetikos ministrą J. Neverovičių ir įpareigojo... sutvarkyti biokuro rinką. Taigi mestelėjo tvarkaliuko visai kadencijai. Juk tai sudėtingiau negu suręsti būstą apuokui.
Dvivaldystės pavojus
Prezidentę yra už ką pagirti. Kad ir už sėkmingas derybas su Europos Sąjungos lyderiais dėl 2014 – 2020 m. biudžeto. „Aš esu maža šalis. Aš gavau 10 proc. daugiau. Reikia mokėti derėtis“, – neseniai mūsų žiniasklaida skelbė prezidentės interviu egiptiečių žurnalistui ištrauką. Nepaisant kuklumo stokos, šiems žodžiams galima pritarti. Mažiau vaikščiojusiam Briuselio koridoriais A. Butkevičiui vargu ar būtų pavykę taip įtikinti Europos galinguosius. Nė kiek negaila, kad prezidentei skirtas prestižinio vokiečių leidinio apdovanojimas.
Kelias paskutines savaites galima stebėti, kad prezidentė mažumėlę „suvaikėjo“. Su mokinukais kelia inkilus paukščiukams, ridena margučius, glosto galveles, fotografuojasi, su Vilniaus krašto bobutėmis ir jų anūkais pina verbas. Išties gražu, idiliška, puikus būdas visuomenės akyse sušvelninti stačiokišką charakterį. Matyt, pataikysime sakydami, kad tai prezidentės rinkiminės kampanijos pradžia. Ją nesunkiai ir sėkmingai būtų galima išplėtoti, jei prezidentė nuvyktų, tarkim, į prieš du šimtus metų dvarininko L. Karpio statytą ligoninę, dabar vadinamą Pasvalio ligoninės Joniškėlio slaugos ir palaikomojo gydymo skyriumi, numazgotų jei ne dvylikai, tai nors dviems dūsaujantiems seneliams kojas. Būtų išties humaniškas, krikščioniškas vaizdelis. Tada prezidentės reitingai vėl pašoktų į neregėtas aukštumas, už perrinkimą balsuotų ištisi legionai senjorų. Esu buvęs toje istorinėje įstaigoje ir nuo to laiko nepaliauju galvojęs: jeigu norite rasti naujų šventųjų, ieškokite jų tarp šio tipo ligoninių slaugių.
Linkėdamas prezidentei platesnės rinkiminės sėkmės, norėčiau, kad juodoji reitingų skylė neprarytų to, ką vadiname padorumu, kad jos metu nebūtų niekinami varžovai, premjeras, Vyriausybės nariai, kad vardan reklamos ar intrigų nebūtų skatinama dvivaldystė. Kol kas premjeras elgiasi kaip tikras vyras, neįsivėlė į užgaulių žodžių mūšį, jaučia savo vertę. Stiprus ne tas, kuris smogia, o tas, kuris atlaiko.
Ekonomiką vairuoja tie, kurie tvarko finansus. Anais metais prezidentas V. Adamkus, nuvažiavęs į Didžiasalį, žadėjo atgaivinti tą kraštą. Nepavyko, nes pažado nelydėjo Vyriausybės organizacinė veikla ir finansiniai resursai. Kiekviena institucija turi dirbti savo darbą. Lietuvos žmonėms būtų geriau, jei prezidentė, Seimo pirmininkas ir premjeras šalia vienas kito stovėtų ne tik per valstybės vėliavos pakėlimo ceremoniją, o nors kartą per mėnesį susitiktų aptarti valstybės valdymo reikalų, suderinti aukščiausių valdžios institucijų veiksmus. Plačiau suvokdami liaudies išmintį „Žuvis genda nuo galvos“, galėtume teigti, kad šalies vienybė prasideda nuo jos lyderių glaudaus bendradarbiavimo, pagarbos vienas kitam.
