Politiniame kontekste dviejų šalių santykiai, be abejo, turi šizofrenijos požymių – nors po Antrojo pasaulinio karo praėjo beveik 70 metų, Rusija ir Japonija taikos sutarties nėra pasirašiusios, taigi formaliai tebėra karo būvyje. Priežastis – teritorinis ginčas dėl per Antrąjį pasaulinį karą Rusijos užimtų keturių salų, kurias rusai vadina pietų Kurilais, japonai – Šiaurinėmis teritorijomis.
Japonija reikalauja salas grąžinti, Maskva kategoriškai tvirtina, kad Kurilai – teisėtas kare nugalėjusios šalies trofėjus. Vis dėlto Kremlius lyg ir pasirengęs grąžinti nedideles Shikotan ir Habomai saleles, kaip numatyta 1956-aisiais pasirašytoje Japonijos ir tuometinės Sovietų Sąjungos deklaracijoje. Tačiau jos sudaro tik septynis proc. visų keturių salų ploto, taigi greito proveržio sprendžiant teritorinį ginčą tikėtis naivu.
Japonijos premjerą lydėjo 120 verslininkų, kurie atstovavo daugiau kaip 40 kompanijų, vizito metu pasirašyti susitarimai dėl bendradarbiavimo energetikos ir finansų srityse. Japonijos tarptautinio bendradarbiavimo bankas ir valstybinis Rusijos bankas „Vneshekonombank“ kartu planuoja steigti iki milijardo dolerių sieksiantį tiesioginių investicijų fondą. Fondo generalinis direktorius Kirilas Dmitrijevas Amerikos verslo savaitraščiui „The Wall Street Journal“ sakė tikįs, kad japonų verslo investicijos Rusijoje per dvejus, trejus metus gali išaugti dešimt kartų.
Japonija jau yra vienas didžiausių investuotojų į naftos pramonę Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Kompanija „Sakhalin Oil and Gas Development“, kurios dalininkė yra Tekančios saulės vyriausybė, turi 30 proc. akcijų viename didžiausių Rusijos naftos gavybos projektų į šiaurę nuo Japonijos esančioje Sachalino saloje. Japonijos dienraščio „Asahi Shimbun“ teigimu, Rusija taip pat siekia bendradarbiauti tokiose srityse kaip medicina, miestų infrastruktūros kūrimas bei energiją taupančios technologijos.
Taigi pono V. Putino Japonijos premjerui padovanotas 1855-ųjų vyno butelis turi gilią simbolinę prasmę – tais metais Rusija ir Japonija pasirašė pirmą prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo sutartį. Maskva geidžia inovatyvaus japonų verslo savo apleistuose Tolimuosiuose Rytuose, japonų verslas investuoti suinteresuotas. Beje, 2012-ųjų rudenį Lietuvoje lankęsis konsultacijų bendrovės „Nomura“ ekonomistas Richardas C. Koo nurodė, kad po to, kai Japonija išgyveno nuosmukį, išgąsdintos ir iš jos pasimokiusios pusė šalies bendrovių pasistengė susitvarkyti savo finansų balansą taip, kad piniginių išteklių turėtų daugiau negu įsipareigojimų. Japonijos verslo struktūros turi geras galimybes skolintis, todėl pageidaujamos visame pasaulyje, kaip ir kinai. Bet Japonijos bendrovės turi moderniausias technologijas, kurių Kinijos verslas neturi.
Lietuviškame kontekste žinia apie Japonijos premjero vizitą į Maskvą vertintina irgi simboliškai, bet kitaip. Savaitgalį viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad dabartinės valdančiosios daugumos stuburą sudarančių socialdemokratų dalis norėtų pareikšti, kad Visagino atominė elektrinė nebus statoma ir Japonijos koncerno „Hitachi“ investicijų mums nereikia. O va partijos pirmininkas ir premjeras renkasi „kompromisinį kelią“: elektrinė galėtų būti, jei būtų atitinkamos sąlygos. Kaip tyčia ši žinia pasklido, kai Baltarusijos prezidentas Viktoras Lukašenka ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas kaip susitarę reklamavo savo šalių atominių jėgainių projektus.
Ir žurnale „Valstybė“ prognozuota, kad sukurtos darbo grupės nepateiks sisteminio pobūdžio išvadų, kurios leistų aiškiai suvokti, kaip turi būti reformuojama mokestinė politika ar šalies energetikos ūkis, kad abu šie svarbūs sektoriai tarnautų Lietuvos valstybei ir visuomenei, o ne interesų grupėms. Nes tai sektoriai, kuriuose reformos duodasi labai sunkiai dėl to, kad turi labai įtakingų priešininkų. Ir geopolitinės, ir verslo grupės pernelyg daug investavo į Visagino jėgainės projekto sabotavimą, kad jis būtų lengvai pasiekiamas. Jei mūsų šalis norės jo siekti, tam prireiks ir atkaklumo, ir kantrybės.
Bet yra paprastesnių uždavinių, kuriuos tarsi galima išspręsti, tačiau sprendimas stumiasi į priekį labai jau komplikuotai arba nejuda visai. Pavyzdys – Lietuvos šilumos ūkis. Išskyrus painius išvedžiojimus viešojoje erdvėje, taip aiškiai ir nepasakoma, kodėl ypač didžiųjų miestų šilumos gamintojai taip prisirišę prie brangių gamtinių dujų ir nepereina prie pigesnio kuro. Vilniaus ir Kauno perėjimo prie biokuro „sagos“ jau primena absurdo teatrą. Net tas biokuru kūrenamas agregatas, kuris pagaliau pastatytas Kaune, atpigino šilumą vos keliais procentais, nors pats biokuras pigesnis už dujas ar ne tris kartus. Šalies miestai yra ir nežinia kiek laiko bus dosnūs rusų koncerno „Gazprom“ maitintojai.
Kol kas viskas atrodo taip, kad darbo grupės, (tarkime, užsiimančios mokesčių reformos klausimais) ne konkrečiai deklaruoja, kokių sisteminių tikslų siekia (pavyzdžiui, kokioms socialinėms grupėms būtų teisinga uždėti aukštesnius mokesčius), bet mesteli visuomenei kokį fragmentą ir tarsi laukia, su kokia reakcija tas informacinis jaukas bus prarytas. Jei visuomenė jauką praryja be rimtesnio pasipriešinimo, šis turi šansų įgyti normatyvinį pavidalą, bet su sistemine reforma tai neturi nieko bendro.
Šiaip jau šiuolaikinėse ekonomikose visi su visais susiję – jei didžiųjų miestų gyventojai, kurie vis dėlto sudaro šalies piliečių daugumą, ir toliau brangiai ar labai brangiai mokės už šilumos energiją, jie negalės tų pinigų skirti kitoms reikmėms, ir dėl to kentės visi verslo oligarchų grupių trumpalaikės, bet ne strateginės naudos labui.
Pabaigai siūlyčiau spėjimą – kiek metų, penkiasdešimt ar šimtą, japonų verslas aplenks Lietuvą, jei išdidžiai „išdursime“ „Hitachi“ ir parodysime, kad esame nepatikimi partneriai? Yra toks anekdotas apie kiškį, kuris vaikštinėjo po peroną ir visiems gyrėsi, kad apgavo traukinį – šis išvažiavo, o kiškis į jį neįlipo.