Išprovokavo, nes taip kalbėjo tas žmogus, kuris pats pabėgo nuo teisingumo. Ne, į teismą jis nuėjo, bet neįrodinėjo nusikaltimo nebuvimo, jis įrodinėjo, kad darant nusikaltimą vykęs pokalbis įrašytas ... netinkamu prietaisu.

Turiu pastebėti, kad tai nėra tas atvejis, kuris galėtų būti pavyzdys skleidžiant savo tiesą ir teisingumą visam pasauliui.

Tikėjimas Dievą ir religija

Ar tai tas pats? Galiu pasirodyti nepopuliarus savo sąmoningumo supratime, bet vis tiek tai pasakysiu viešai. Nekalbėsiu apie nušvitimą ir sąmoningumą, tiems, kurie užstrigo vedami savo proto ir ego tame lygmenyje bus sudėtinga tema, kitiems labai paprasta, bet gali būti suprasta tik tiek, kiek žmogus pasiekė tam tikrą sąmoningumo laipsnį. Nelįsiu į dvasinių mokytojų daržą, man toli iki jų, bet pasidalinsiu tik savo pastebėjimais tiek, kiek teko prisiliesti prie šių temų.

Ne paslaptis, kad esu prisidėjęs prie įvairių bažnyčių atstatymo, ir net dviejų bažnyčių pastatymo nuo nulio, nuo kertinio akmens pamatuose naujose vietose. Viena iš jų yra Šiaurėje, tremtinių miestelyje, kur buvo ištremti — ir liko toje žemėje — daug žmonių, tarp jų ir iš Lietuvos.

Ten pat pastačiau ir Lietuvos menininkų sukurtas keturias ąžuolines skulptūras. Jas pastačiau atminimui tų žmonių, kurie nukentėjo represijų metais nuo komunistų, enkavėdistų ir kagėbistų. Apie tai byloja užrašai prie skulptūrų. Šiandien šios skulptūros užregistruotos Kultūros ministerijoje ir saugomos valstybės kaip meno kūriniai.

Dar daugiau, abi pastatytas bažnyčias pašventino Šventasis Tėvas. Dėl to savo laiku jaučiau ypatingą pasididžiavimą, ypač kai žinau iš istorijos, kad Archangelsko krašte per tūkstantį metų pastatyta daugybė bažnyčių, bet nė viena neturėjo tokios laimės — būti pašventinta paties Šventojo Tėvo.

Ir tik padaręs šiuos palyginti nemažus darbus supratau, kad tikėjimas Dievą ir kelio į dvasingumą ieškojimas statant Dievo namus — tai toli gražu ne tas pats. Nors tai dariau tikrai pasiaukodamas, nuoširdžiai, nesiekdamas kokios nors naudos sau, matyt, būtent todėl greitai suvokiau, kad tai yra skirtingi dalykai.

Mūsų „normali“ būsena — tai ne kas kita, kaip tik mūsų ego. Ir tik kaip nedidelės išimtys pasaulyje atsiranda vienas kitas žmogus su kitokia sąmone, kuris sugeba valdyti savo protą ir minčių srautą. Tokių žmonių sąmonę Jėzus vadino išsigelbėjimu, kitose religijose vadino nušvitimu, dar kitose — kančių pabaiga ar išsilaisvinimu ir pabudimu. Man patinka terminas beprotystės pripažinimas arba išsilaisvinimas, išsigelbėjimas nuo šiuolaikinės „normalios“ būsenos.

Sąmoningai įtraukiau šitą terminą, nes savo atžvilgiu turiu daug kritikų, tad, matyt, po šito straipsnio išgirsiu juos, ir tuo pačiu metu sužinosiu jų tikrąjį sąmonės lygį, o tai yra svarbiau.
Anksčiau už tokių minčių dėstymą, t. y., kaip atsisakyti kolektyvinės beprotybės, dauguma prarasdavo gyvybę. Šiandien, ačiū Dievui, už jas gali tik išjuokti, na, gal kurios nors religijos Bažnyčia gali tave atstumti. Būtent, ačiū Dievui, o ne religijai, nes skirtingos religijos skaldo žmones, sėja prievartą ir neapykantą. Nes religija tapo priemone skleisti savo „tiesą“, o kitus laikyti paklydėliais ar net nusikaltėliais.

Tad dvasingumas ir religija yra ne tas pats. Todėl pasaulio religinių institucijų hierarchai stengėsi uždrausti tokių nuomonių skleidimą.

Dar netolimoje praeityje Bažnyčia turėjo absoliučias teises į tiesą. Nors dabar Bažnyčia atskirta nuo valstybės valdymo, bet valdžia stengiasi perimti iš jos šitą vaidmenį ir ėmėsi skleisti „absoliučią tiesą“ su savo dažnai iškreiptu teisingumu. Tad noriu pasidalinti savo patirtais įspūdžiais, pastačius ne vieną bažnyčią.

Supratau, kad kelias į tikėjimą Dievą, į dvasingumą ne ten, o žmogaus viduje, jo sąmonėje. Pastačius bažnyčią ryšys su Dievu nesustiprėja. Kalbant maldą — o tai darau kas rytą, dėkodamas už suteiktas galimybes, už patirtis, kad ir kokios jos būtų, ir prašydamas palaimos naujai dienai sau, tėvams, vaikams, artimiesiems, draugams ir net oponentams (liežuvis neapsiverčia vadinti juos priešais, kalbant apie dvasingumą) — aš supratau, kad glaudesnį ryšį atrandu, kai būnu pats vienas, be pompastikos, ir giliai tikėdamas tais žodžiais, kuriuos tariu maldos metu, nei būnant bažnyčioje, nors ir mano paties pastatytoje.

Teko pastebėti, kad kuo daugiau sužinome dogmų, įsitikinimų, stereotipų, tuo labiau nutolstame nuo dvasingumo lygmens savyje, todėl daug „tikinčiųjų“ yra įstrigę tame lygmenyje. Apie tokius ir panašius stereotipus ir išsilaisvinimą nuo jų kalbėjo Steve'as Jobsas, dalindamasis mintimis apie tai, kas jam padėjo pasiekti tokių stulbinančių rezultatų gyvenime.

Pasirodo, Dievui reikia ne Dievo namų fizine prasme, o jam reikia Dievo namų mūsų pačių viduje, mūsų sąmonėje. Tik tada Dievas mus išgirsta, tik tada galime pajusti glaudesnį ryšį su juo. Ko gero, būčiau nepatyręs to, jei nebūčiau pastatęs bažnyčių. Visada būčiau galvojęs kitaip. Bet ir supratęs tai nesakau, kad be reikalo pastačiau bažnyčias. Matyt, reikėjo tai padaryti, kad pačiam vienu laipteliu kilstelėti į viršų.

Nes ir bet kokioje religijoje yra dalis to nušvietimo, tegul blankus, lyg pro rūką, tegul su iškreipimais, bet — yra! Tik norint jį suvokti, reikia pirmiausia tai atrasti savyje. Todėl Dievo namai pastatyti nesiekiant sau naudos ir reklamos yra švaresni, skaidresni ir pirmame etape žmogui, ieškančiam kelio į dvasingumą ir ryšio su Dievu, vis dėlto padeda. Nors, kartoju, dabar aš retkarčiais užeinu į Bažnyčią, net ir į mano pastatytą, nes ryšiui su Dievu tai — nebūtina. Todėl jokios religijos ir pastatytos bažnyčios nepakeis ir neatstos sukurtų Dievo namų mūsų viduje, mūsų sąmonėje.

O ji keičiasi. Ir pirmąjį to ženklą parodė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, aplankęs mečetę ir sinagogą. Kaip sako Eckhart Tolle, vis daugiau žmonių suvokia, kad žmogaus dvasingumas neturi nieko bendra su jo formaliu tikėjimu ir remiasi tik jo sąmoningumu. Tad kai kurios Bažnyčios, sektos, kultai ar religiniai judėjimai iš esmės yra kolektyvinio ego įsikūnijimai, nepriimantys jokios naujovės ir alternatyvos, su savo protu ir ego sukurtos pozicijos, užstrigo šitame lygmenyje. Tas pasakytina ir apie didžiąją dalį politinių ideologijų sekėjų.

Tačiau ego lemta išnykti, visos jo valdomos sustabarėjusios struktūros, kad ir kokios įsigalėjusios būtų, žlugs iš vidaus. Konservatyviausios struktūros, besipriešinančios pokyčiams, nunyks pirmiausia. Tą liudija buvusi Sovietų Sąjunga ir jos komunistinė ideologija — stipri ir monolitinė, po kelių dešimčių gyvavimo metų ji subyrėjo, draskoma vidinių prieštaravimų. Subyrėjo, žlugo, nes tai buvo tik protu sukurta ideologija, išorinė tikrovė, o ne giliai priimta žmonių sąmonės.

Komunistiniai ideologai nenutuokė, kad kiekvieno žmogaus ego iškreips pačią ideologiją. Šito niekas nebuvo numatęs, visi buvo tiesiog apstulbę, priblokšti. Net mūsų prezidentė ir po Nepriklausomybės paskelbimo vis dar negalėjo patikėti, kad tai — visiems laikams. Kad žlunga pyktį ir neapykantą skleidžianti imperija ir tarnauti jai jau neverta. Dabar ji sako, kad tokiu būdu vykdė savo „mažąjį karą“. Nors tai ir ne savo vardu pavadintas dalykas, bet jei pasakyta nuoširdžiai ir šiandien tai yra jos sąmonėje — tai yra gerai. Vadinasi, yra vilčių iš mūsų pirmojo valstybės asmens sulaukti ne tik žodžių, bet ir veiksmų. Nes sąmonė valdo protą ir minčių srautą, o kaip mes žinome iš ezoterinio supratimo — mintis materializuojasi.

Tas pats šiandien pastebima ir Vakarų Europoje. Ir krizė ateina ne šiaip sau, ne iš niekur, o susijusi su žmonių ego. Su nesubalansuotu teisingumu, noru ir poreikiu. Yra žinomas reiškinys, kad kai kurių individų ego pasiekia tokį lygį, jog jie pavalgę tyčia sukelia sau vėmimą, kad galėtų dar pavalgyti. Tačiau iš tikrųjų alkanas jų protas, o tiksliau — sąmonė.

Taip ir teisingumą vykdantys žmonės kartais sukelia savyje tiek neapykantos tam, kad kuo griežčiau nubaustų teisiamuosius. Tokią neapykantą kurti ypač padeda žiniasklaida. Jei kas skaitė mano straipsnį „Kiemas jūsų, jūsų ir šiukšlės“, gal prisimena — apie tai buvo plačiau parašyta. Trumpai sakant, žiniasklaida turi prisiimti nemažą dalį kaltės už tai, kas vyksta mūsų valstybėje, mūsų pasaulyje. Nepagrįstai vienus girdama, kitus šmeiždama, ji sukuria netikrą opiniją, dezinformuoja visuomenę. O dezinformuota visuomenė — dezorientuota visuomenė. Dezorientuota visuomenė rinkdamasi dažnai suklysta.

Tad tiesa ir teisingumas — kas tai?

Ar tai tas pats? Ar teisingumas yra sugalvota dogma? Kaip savo laiku įvairios religijos? Ar valdžiai perėmus iš Bažnyčios teisę skleisti tiesą užtikrinama kaip maldoje pasimelsti ir už oponentą? Ar būtent šitą ir užmiršo? Ar įstatymas, kuriuo remiasi teisingumas, yra idealiai subalansuotas? Oponentui ar teisiamajam suteiktos visos galimybės gintis? Ar teisėjas į proceso dalyvius žiūri kaip dvasininkas, tarpininkaujant prašo Dievo palaimos vienodai visiems?

Ne. Teisiamasis iš karto pastatytas į nelygią padėtį, nors jo kaltė dar neįrodyta. O, neduok Dieve, dar paprieštarausi, tai objektyvumo jau iš viso neverta laukti. Ar tikėjimas tokiu nesubalansuotu teisingumu, kuris neretai, priimant sprendimą, padaro klaidų, kuris vadovaujasi užsakymu ar tiesiog emocijomis, nes teisiamasis šiaip sau nepatinka — yra teisingas ir atitinka demokratinės teisinės valstybės dvasią?

Dėl tokio nesubalansuoto teisingumo nukenčia niekuo dėti žmonės ir net ištisos valstybės. Ir mūsų nepriklausomos Lietuvos praktika rodo: nė vienas sandoris ar sprendimas, padaręs milijardinę žalą valstybei, nebuvo mūsų teisingumo deramai įvertintas, ar net buvo to paties teisingumo nuslėptas.

Ar gali toks teisingumas turėti teisę į egzistavimą? Ar tokio teisingumo bazė — kurią vis bandoma pataisyti, papildyti, sugriežtinti, prigalvoti naujų formų — palieka šansų savo prigimtinei pareigai — ginti tiesą? Ar vis dėlto dažniau susiduriame su nepataisomomis „klaidomis“, kuriomis žlugdomi žmonės, sielos, asmenybės, likimai? Ar galima tokį teisingumą vadinti tobulu ir teisingu, jei po kokių penkiolikos metų išaiškėjus tiesai, nepagrįstai nuskriausto žmogaus jau nėra gyvo, arba jis jau iškalėjo kalėjime visus tuos metus ir prarado sveikatą?

Esu įsitikinęs, kad teisingumo namas, nesvarbu, kokioje šalyje jis bebūtų, negali pretenduoti į teisę skleisti tiesą, prilygstančią dieviškai tiesai. O jeigu negali pretenduoti į tokią tiesą, tuomet negali būti vadinamas visažiniu, negali toks teisingumo namas būti pripažintas skleidžiantis tikrą tiesą.
Ypatingai, kai nesuteikiama teisiamųjų suole sėdintiems žmonėms teisė sužinoti nepriklausomų ekspertų nuomonę. O kaltintojo nuomonė imama kaip pagrindas, jei pagal ginančios pusės prašymus neleidžiama išklausyti liudytojų, žinančių apie įvykių aplinkybes. Ir atvirkščiai, jau antrą kartą tokį patį nusikaltimą padaręs žmogus atleidžiamas nuo atsakomybės, jam leidžiama liudyti prieš kitus. Jei neleidžiama abejonių keliantiems dokumentams atlikti ekspertizės, jei nenagrinėjamas dokumentų tikrumas ir palikta tai vertinti už uždarų durų be diskusijos. Ir t. t.
Ko vertas teisingumas, jei jį vykdantys asmenys, priimdami sprendimą, nepagrįstai sulaužė žmonių gyvenimą ir likimus — ir vėliau aukštesnėse instancijose tai buvo nustatyta — bet jie neatsako už savo klaidas. Tad kodėl jie turi būti vertinami kitaip nei nusikaltėliai, padarę kam nors skriaudą? Kodėl pastarieji privalo atsakyti už savo veiksmus, o teisingumo vykdytojams tai negalioja? Tai net nenumatyta įstatyme.

Ko vertas toks teisingumas? Ar galima tokį teisingumą vadinti tobulu ir teisingu? Ar galima tokią valstybę vadinti teisine, demokratine valstybe, užtikrinančia žmogaus teises ir nekaltumo prezumpciją? Ne. Teisinėje demokratinėje valstybėje tokių klaidų arba neturi būti, arba turi būti suteikta galimybė išnagrinėti kiekvieną abejonę keliantį faktą. Turi būti išnaudotos visos instancijos, kurios egzistuoja, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Nes jeigu suteikta tokia galimybė ieškoti tiesos, ji turi būti visiškai išnaudota, o tik paskui imtasi bausmės vykdymo.

Nes valstybėje, kurioje tiesa ir demokratija reguliuojamos taip, kaip reikia valdžiai, dažnai tokia valdžia užtikrina iškreiptą tiesą ir teisingumą visose instancijose. 

Ypatingai tai svarbu nuosprendžiuose, kurie susiję su fiziniu ir laisvės apribojimu, kad išaiškėjus nekaltumui žmogui nereikėtų pajusti nepagrįstos skriaudos. Galima grąžinti nepagrįstai paskirtą baudą, konfiskuotą turtą, net pažemintą vardą, bet grąžinti laiko, sveikatos ar net gyvybės — neįmanoma, o įkalinimo vietose tokie „praradimai“ dažnai pasitaiko. Tik tokia valstybė ir toks teisingumas dar, negarsiai kalbant, gali pretenduoti į tiesos skleidėją.

Todėl baigiant šį straipsnį norėtųsi patarti ir visuomenei, ir tiems, kurie lengva ranka savo sprendimais ar viešais žodžiais atiduoda savo visuomenės narius teisingumui, kad pasidomėtų, ar iš tikrųjų užtikrinta teisė gintis ir apsiginti nors ir paskutiniam, prakeiktam nusikaltėliui? Ar tikrai savo sukurtoje „teisingumo religijoje“ perėmus teisę tarti paskutinį neginčijamą žodį, teisingumą vykdantys žmonės savo sąmoningumu gali skleisti dieviškąją tiesą? Nes tai gali atsitikti bet kam — atsidurti ten pat.

Tad atsakymas į klausimą straipsnio pavadinime yra toks: kiek yra religijų, tiek yra ir tiesos, o teisingumo lygis priklausys nuo žmonių dvasinio sąmoningumo lygio vykdant teisingumą.