Tiesa, tie faktai nėra visai nauji. Štai Amerikos CBS kanalas ir kita žiniasklaida paskelbė buvusios A.Hitlerio degustatorės 95-rių sulaukusios Margot Woelk prisiminimus, kuriuose senolė tvirtina, kad pustrečių metų kartu su dar 14 jaunų 20-mečių merginų vadinamame Lenkijoje Kentšyne (vok. Rastenburge, liet.Raistpilyje, netoli Kaliningrado srities ir Lietuvos sienų) įrengtame „Vilko guolyje“ ragavo fiureriui tiekiamus valgius ir gėrimus prieš jam valgant.
A.Hitleris labai bijojo būti nužudytas. Ta baimė ypač sustiprėjo, kai 1944 m. liepos 20 d. šiame bunkeryje buvo susprogdinta bomba. Po to jis sušaudė apie 5000 žmonių, savo apsaugą dar labiau sustiprino. A.Hitleris buvo vegetaras, bet labiausiai jis bijojo ne rusų, kurie jau artėjo link Berlyno, o britų, kurie galėjo jį nunuodyti. Kiekvieną kartą ragauti maistą, prieš valgant šeimininkui, buvo tikra kančia, nes nežinojai, kada bus paskutinė tavo vakarienė, pasakoja senutė.
Kai rusai užėmė komandinį centrą, kuriame fiureris praleido 800 košmariškų dienų, merginos buvo dvi savaites prievartaujamos, o paskui sušaudytos. M.Woelk slapta su kareiviu vadinamu Goebbelso traukiniu pavyko pasitraukti į Berlyną, kurį 1945-ųjų gegužės 2-ąją užėmė sąjungininkų kariuomenė. Tik paskui ji sužinojo, kad paranoja sirgęs A.Hitleris tris dienas prieš tai nusižudė.
Kai kuriais asmenybės ir charakterio bruožais J.Stalinas buvo panašus į savo ikikarinį bičiulį A.Hitlerį. Jeigu pastarasis liejo gana skoningą akvarelę, tai sovietinis „dučė“ jaunystėje rašė neblogus eilėraščius, orientavosi literatūroje, vertino jos kūrinius ir atskirus leidinius, tiesa, vėliau tie vertinimai dažnai baigdavosi lageriais. Abu jie užfiksuoti glostantys mažylių galveles ir glaudžiantys prie savęs mažas mergaites, vadinosi, švelnumo jiems nestigo. Ir jau tikrai šie mirtini draugai ir priešai buvo panašūs savo fobijomis ir paranoja.
Prieš trejus metus naujienų portale RT (buvęs „Russia Today“) Rusijos valstybinio archyvo direktorius Sergėjus Mironenka pasakojo, kaip J.Stalinui patiko A.Hitleris. Žinoma, šis pareigūnas tvirtino, kad Molotovo-Ribbentropo paktas atidėjo karo pradžią, o kartu leido Vokietijai mobilizuoti visus Europos pajėgumus būsimai avantiūrai. Dėl per didelio pasitikėjimo J.Stalinas netikėjo, kad A.Hitleris gali pulti, sakė direktorius. Antai, archyvuose rastas Valstybės saugumo liaudies komisaro Vsevolodo Merkulovo 1941 m. birželio 18 d. raportas, kad šaltinis Vokietijos karinių oro pajėgų generaliniame štabe teigia, jog „karas prasidės per penkias dienas“. J.Stalino rezoliucija: „Drauge Merkulovai, ar nepasiųsti to šaltinio po velnių? Tai ne šaltinis ir informatorius, o dezinformatorius“.
Beje, tai sovietinė karo pradžios versija. Pagal ją Maskvai paranku J.Staliną vaizduoti apgautą, klastingo priešo auka, nors kiti istorikai tvirtina, kad sovietinis lyderis nujautė A.Hitlerio klastą dar pasirašant 1939 m. rugpjūčio 23 d. paktą ir slaptuosius protokolus ir puolė stiprinti vakarines sienas, okupuodamas Baltijos šalis.
Nors neatmetama, kad J.Stalinas simpatizavo A.Hitleriui. Ne šiaip sau nacistinė Vokietijos partija savo pavadinime turėjo žodį „socialistinė“. J.Stalinui patiko, kaip fiureris susidoroja su savo priešininkais ir ėmė iš jo pavyzdį. SSRS užsienio prekybos liaudies komisaras Anastasas Mikojanas pasakoja, kad po nakties, kai A.Hitleris susidorojo su gestapo vadovu Ernstu Rohmu (1934 m. birželio 30-osios „Ilgųjų peilių naktis“), J.Stalinas įžengė į politbiuro posėdžių salę ir pareiškė: „Štai kaip reikia tvarkytis su savo politiniais priešininkais“. Salėje įsiviešpatavo mirtina tyla. Visi suprato, apie ką kalbama; juk kiekvieną iš politbiuro narių galėjo ištikti toks likimas (E.Rohmas liepos 1 d. buvo rastas nužudytas kalėjimo vienutėje).
J.Stalinas uoliai ėmė pavyzdį iš A.Hitlerio. Prieškarinės represijos prieš karininkiją, inteligentus, intelektualus buvo tarsi nacių politikos mėgdžiojimas. O štai rusų istorikai tebetvirtina, kad nacistiniai ir stalininiai lageriai lyginami nekorektiškai: esą SSRS koncentracijos stovyklose kaliniai nebuvo naikinami, nors, kita vertus, pripažįstama, jog sovietiniuose lageriuose žuvo daugiau žmonių...
Žinoma, tuomet J,Stalinas ir A.Hitleris buvo dar tik pradėję savo politinę karjerą: pirmasis tik 1922 m. tapo bolševikų partijos vadovu, o antrasis 1919 m. įstojo į Vokietijos darbo partiją, kitais metais buvo atleistas iš armijos ir netrukus išrinktas pervadintos Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos lyderiu. Be abejo, šiedu karjeristai žinojo apie vienas kito pakilimus ir nuosmukius ir bręstantį reicho bei SSRS bendradarbiavimą ir jį skatino iki pat lemtingo birželio 22-osios ryto...
Artėja sovietinės pergalės vadinamame Tėvynės kare 68-osios metinės. Gali būti, kad Maskva bus padabinta J.Stalino portretais. Šito norėjo ir buvęs Rusijos sostinės meras Jurijus Lužkovas, dabar dirbantis vienos naftos kompanijos vykdomuoju direktoriumi. Bet, kaip rašė portalas RT.ru, jam turėjo būti žinoma, kad būtent J.Stalinas 1947 m. atšaukė Pergalės dienos minėjimus gegužės 9 d. Prieš tai jis nutraukė išmokas už medalius ir ordinus, gautus karo metais, ir šiedu įsakai, kaip tvirtino rašytojas Daniilas Graninas, ne juokais įžeidė veteranus. Tuo grįžtantiems į Vakarų nugalėtojams J.Stalinas norėjo parodyti, kad „tegul jie neriečia nosies, pamatę geresnį gyvenimą toli nuo namų...“
Beveik prieš ketverius metus Vladimiras Putinas – tuomet Rusijos premjeras – leido sau pagirti J.Staliną, kad jis pavertė šalį į supervalstybę ir laimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Kalbėdamas per televiziją, jis išreiškė pageidavimą visiškai reabilituoti diktatorių ir šlovino jo įvestas prievartinio darbo ir represinio saugumo priemones. Britų istorikas Normanas Daviesas prieš penkerius metus išleistoje knygoje „Nepaprasta pergalė“ („No Simple Victory“) ne tik atskleidžia J.Stalino ir A.Hitlerio bendrus nusikaltimus žmonijai ir savo tautoms, bet ir išveda paraleles su šiandienos Rusija, kurioje tebevyrauja anuometinio ir šiuolaikinio diktatorių kultai, nuodijantys žmonių istorinę atmintį.