Net ir siūlymai keliskart padidinti išties reikalingų pagalbos telefonu linijų skaičių tėra kova su pasekmėmis, problemos vyniojimas į vatą siekiant išgelbėti psichologiškai palūžusį žmogų čia ir šiandien.
Atidarykim nors ir šimtą pagalbos telefonu linijų, stebuklų neįvyks.
Mokslininkai, nagrinėjantys TĄ problemą bei jos priežastis teigia, kad nemaža dalimi TAI nulemia socioekonominiai faktoriai, stresas, konfliktai.
Dar prieš metus profesorė Danguolė Jankauskienė, pristatydama Lietuvos sveikatos reformos analizės išvadas bei sveikatos programos projektą, neslėpė, kad „savižudybių skaičius koreliuoja ne su alkoholio vartojimu, o su nedarbu“. Trumpiau – augant nedarbui, daugėja savižudybių.
Užduotis lyg ir aiški: žmogaus užimtumas, darbas ir gyvenimas po darbo, saviraiškos galimybės. Būti ir jaustis reikalingu visuomenei, šeimai, draugams.
Ir ką mes dabar girdim? Su džiaugsmu pranešama, kad ilgalaikiams bedarbiams bus nuolat mažinamos pašalpos. Negavai darbo per metus, lėk už borto.
Žinoma, reikia didinti socialinį teisingumą, kad pašalpos neatitektų tiems, kam jos nepriklauso, kas apgaudinėja valstybę, tuo pačiu ir mus visus. Bet labai sunku visa tai paaiškinti vienišai, nusivylusiai, išsigandusiai 57 metų moteriai, ieškančiai ir nerandančiai darbo.
Vieniems darbdaviams ji jau per sena (taip tiesiai ir pasakoma), kitiems – per menko išsilavinimo. O valstybė pasirengusi nuo jos nusisukti, kasmet jai mažinti ir taip jau varganą pašalpą.
Tai ką daryti žmogui? Eiti išmaldos prašyti? Ar pasirinkti TĄ kelią?
Neabejoju, kad dar vienas svarbus veiksnys, galintis padėti spręsti TĄ problemą – vaikų ugdymas. Ir esu giliai įsitikinęs, kad TOS problemos nesumažinsim, kol nebus pakeistas požiūris į vaikų ugdymą.
Mokyklos tapo informacijos, žinių, skaičių prikišimo į galvas mechanizmu. Nueita nuo fundamentalių dalykų. Nuo asmenybės formavimo, nuo kultūros suvokimo ugdymo.
Stipriems vaikams, kuriems viskas sekasi, kurie ypatingai gabūs, talentingi, visko užtenka ir tokiose mokymo įstaigose. Bet yra kitų vaikų, kuriems ne viskas sekasi moksle, bendraujant su bendraamžiais, suaugusiaisiais. O tiksliau, ir jie gabūs, tik tų gabumų (ar gabumo) niekas neatskleidžia, o jam pačiam atsiskleisti sunku arba neįmanoma.
Galų gale, juk ne visi gali būti ir yra čempionai, galintys didžiuotis ypatingais gabumais ir pasiekimais.
Būtent mokytojas turi atrasti, pamatyti kiekvieną vaiką. Ir tą stiprų, gabų. Ir tą dar neatsiskleidusį, neatskleistą. Bet vyksta priešingas procesas.
Neformalūs būreliai uždarinėjami, vaikų veikla po pamokų – vos vos gyva. Ir kam tie būreliai. Aj, penki vaikai, neapsimoka. Brangu. Bet gal iš tų penkių vaikų visi genijais galėtų būti. Arba bent jau pilnaverčiais, brandžiais piliečiais, tėvais, motinomis. Bet nėra pinigų. Tai kas svarbiau? Papildomas milijonas švietimui ar neugdomi vaikai, potencialūs kandidatai savo problemas spręsti TUO keliu?
Nuolat uždarinėjamos mokyklos, mažinamas švietimo įstaigų skaičius vien dėl to, kad savivaldybės neturi pinigų. Pastatai ir pinigai svarbiau už vaikų ugdymą, už mokytojo darbą. Ir savivaldybės taupo: uždaro nedidelę mokyklą – jau per metus sutaupyta 50 tūkstančių, uždaro didesnę – sutaupyta 300 tūkstančių. Kur ir kam atitenka tie pinigai? Tik ne vaikų ugdymui.
Kas bus, kai dabartiniai vaikai užaugs, ateis visu ūgiu į tą išpuoselėtą laukinę demokratiją? Valstybei juk žmogus nereikalingas. Reikalingas statistinis vienetas. Mokinio krepšelis. Studento krepšelis. Darbo jėgos vienetas.
Kai viskas skaičiuojama statistiniais vienetais, tauta nyksta. Valstybė – instrumentas, kuris turėtų išsaugoti tautą, o jai žmogus nerūpi. Ir žmogus jaučiasi nereikalingas valstybei.
Nereikalingas mokykloje, jei esi silpnesnis mokinys.
Nereikalingas visuomenėje, jei turi mažiau jėgų ar gebėjimų.
Kas yra patyčios mokykloje? Visuomenės veidrodis. Juokinga, kai su patyčiomis mokyklose kovojama lankstinukais.
Ir toks vitražas, po gabaliuką sudėtas, vienąkart dūžta. Tada visi, lyg niekur nieko, klausia: kas, kodėl TOKIA katastrofa nutiko?
Tik vieną kitą į aną pasaulį išlydi visa tauta. Dauguma išeina tyliai, be palydų ir aplodismentų. Kaip statistiniai vienetai. Ir tuomet darosi akivaizdu, kad TOS problemos negalima išspręsti šiandien, per vieną dieną. Bet jei mes šiandien nepradėsime naikinti priežasčių, labai greitai turėsime dar didesnių problemų. Kitų valstybių pavyzdžiai rodo, kad nereikalingi vaikai, neatrasti čempionai, dažnai net nespėję suaugti, žudosi arba žudo kitus.