Darbininkai dirba šalia tekstilės kompanijos plakato.
FOTO: Reuters/Scanpix
Gegužės pirmąją visame pasaulyje nuvilnijančios masiškos profsąjungų eitynės ir protesto akcijos byloja apie milžinišką Tarptautinės darbo dienos reikšmę. Istoriškai gegužės 1-ąją pradėta švęsti po to, kai 1886 metais Čikagoje protestuojantys darbininkai, reikalavę aštuonių valandų darbo dienos, buvo žiauriai išsklaidyti ugnį paleidusios policijos. Šiandien gegužės 1-oji yra švenčiama ne tik Europoje ir Šiaurės Amerikoje, kur ji gimė kaip reakciją į industrinio kapitalizmui būdingą eksploataciją, bet ir visame pasaulyje. Gegužės 1-oji yra nacionalinė šventė beveik pusėje pasaulio valstybių. Galime drąsiai sakyti, kad šį diena yra kairiųjų šventė.
Kodėl tad svarbu ne tik švęsti šią dieną, bet ir kalbėti apie darbo kaip kūrybingos veiklos reikšmę visų mūsų gyvenimuose? Visų pirma dėl to, kad darbas ir dirbantieji, pirmiausia samdomi darbuotojai, sudarantys visuomenės daugumą, yra neleistinai nuvertinti neoliberalaus kapitalizmo visuomenėje.
Vyraujanti ideologija mus verčia manyti, kad tik verslininkai (o Lietuvoje jais laikomi tik verslo savininkai) kuria pridėtinę ir pridedamąją vertę. Iš tikrųjų greičiau yra priešingai. Verslininko sukuriama naujovė tampa pridėtine verte tik tuomet, kai ją įgyvendina savininko pasamdytas darbuotojas. Mintis ir idėja turi būti įgyvendintos, o kaip tik darbininkai, jų atliekamas darbas tai ir padaro. Tad darbuotojų indėlis į pridėtinės vertės kūrimą yra lygiai toks pats svarbus kaip ir savo resursais rizikuojančio ir naujoves generuojančio verslininko.
Anot garsiosios Karlo Marxo analizės Kapitale, pridedamoji vertė (paprastai tariant pelnas) yra kuriama išimtinai tik darbininkų. Ji sukuriama pridedamojo darbo laiko, už kurį darbuotojas negauna atlyginimo. Ši klasikinė politinės ekonomijos analizė byloja, kad kapitalistinėje ekonomikoje egzistuoja sisteminė samdomo darbo eksploatacija, nes samdomo darbuotojo darbo dienos trukmė visuomet yra žymiai ilgesnė nei būtinojo darbo trukmė, už kurią darbininkas gauna atlyginimą. Kaip tik todėl profesinės sąjungos ir kairiosios politinės partijos, kurios nuo pat darbo judėjimo pradžios XIX amžiuje buvo susijusios ir atstovavo profesinėms sąjungoms, yra tokios gyvybiškai svarbios. Tik stiprios profesinės sąjungos ir demokratinio socializmo partijos yra visuotinės gerovės garantas.
A. Bielskis
Darbuotojų indėlis į pridėtinės vertės kūrimą yra lygiai toks pats svarbus kaip ir savo resursais rizikuojančio ir naujoves generuojančio verslininko.
Gaila, bet šiandien profsąjungos ir kairiosios partijos, net būdamos valdžioje, išgyvena ne pačius geriausius laikus. Per pastaruosius keturiasdešimt metų, dalyvavimas profesinėse sąjungose pastebimai sumažėjo, o socialdemokratų partijos Europoje nesugebėjo atsispirti agresyviai neoliberalizmo ideologijai ir politikai.
Darbo našumas per pastaruosius penkiasdešimt metų išaugo daugiau nei šešis kartus, tuo tarpu realūs atlyginimai sumažėjo nuo beveik 16 JAV dolerių 1973 iki kiek daugiau nei 14 dolerių 2000 metais. Lietuvoje apie išaugusius nelygybės ir socialinio neteisingumo mastus byloja gerai žinomas faktas, jog 2000-2003 metais pelno augimo tempai viršijo 500 procentų, tuo tarpu atlyginimai augo tik 9 procentus.
Mokslinės studijos byloja, kad saugiausios, labiausiai klestinčios ir laimingiausios visuomenės yra tos, kurių socialinės ir ekonominės institucijos yra grįstos socialiniu teisingumu, lygybe ir visokeriopa pagarba žmogui. Socialiai, psichologiškai ir ekonomiškai saugiausios visuomenės yra Skandinavijos kraštai, kuriose darbo našumas yra itin aukštas, egzistuoja aukšti mokesčiai, vaikai mokosi puikiose visiems vienodai prieinamose mokyklose, o jų ekonomikos kuria aukščiausios pridėtinės vertės produkciją. Visas šias šalis, be tam tikrų išlygų, galima vadinti demokratinio socializmo kraštais.
A. Bielskis
Samdomo darbuotojo darbo dienos trukmė visuomet yra žymiai ilgesnė nei būtinojo darbo trukmė, už kurią darbininkas gauna atlyginimą.
Todėl Lietuvos kairieji, o sykiu ir visi geros valios žmonės, sugebantys atsispirti dominuojančiai laisvarinkininkų ideologijai, turėtų orientuotis į demokratinio socializmo idealą ir kairiąsias vertybes – į visų piliečių lygia teises, ekonominę demokratiją, stiprias profesąjungas, visiems prieinamą kokybišką švietimą, universalią sveikatos apsaugą, o sykiu gilią demokratiją, kurioje piliečiai tiesiogiai ir per jų atstovus gali kurti savo ir viso krašto ateitį. Tai, mano nuomone, yra racionalus daugumos geros valios piliečių pasirinkimas. Tad perfrazuojant anglišką šūkį galima tarti: ateitis šviesi, ateitis priklauso demokratiniam socializmui!
