Dar vienas epochinis praėjusios savaitės įvykis – Kėdainiuose įvykęs Darbo ir Leiboristų (pasirodo, šalyje tokia yra) partijų susijungimas ir virsmas Darbo partija (leiboristais). Aukščiausio rango politikai suskato spėlioti, ar dabar jau „darbiečių” eksvedlys ir privalomas viešosios erdvės herojus Viktoras Uspaskichas tokiu manevru nebando gelbėti partijos nuo teisminio persekiojimo. Pasisakyti šiuo klausimu teko net ministrui pirmininkui Algirdui Butkevičiui, kuris diplomatiškai pareiškė, kad nemano, jog jungdamasi Darbo partija bando išvengti atsakomybės dėl melagingos buhalterijos ir sukčiavimo.
Šios ir kitos, švelniai tariant, keistos istorijos primena magiškojo realizmo perlenkimus, tik kas tinka literatūroje, vargu ar taikytina realioje politikoje. Kadangi istorijų netrūksta, tenka konstatuoti, kad rinkėjai paskutiniuose rinkimuose išrinko nemažai populistinių politinių jėgų, kurios paprasčiausiai neturi kvalifikacijos priimti ryžtingus sprendimus strateginėse srityse. Liūliavę rinkėjus pasakomis apie greitai augsiančius atlyginimus, dabar šie politikai atsidūrė tikrovės spąstuose, nes reali politika negali remtis populizmu, nutinka, kad tenka priimti nepopuliarius sprendimus.
Beje, apie žiniasklaidos mielai eskaluojamų populistinių šūkių įtaką lietuviškuose referendumuose. 2008-ųjų rugsėjo referendume dėl Ignalinos atominės elektrinės veiklos pratęsimo už tolesnį sovietinio tipo reaktoriaus eksploatavimą balsavo 91 proc. žmonių iš 48,5 proc. balsavusiųjų (referendumas paskelbtas neįvykusiu). 2012-ųjų referendume Visagino atominės jėgainės projektą sustabdė 62,74 proc. žmonių iš 52,39 proc. balsavusiųjų. Absoliučiais skaičiais reikalai atrodo taip: Ignalinos elektrinės veiklos pratęsimui pritarė 1 156 738 šalies piliečiai, Visagino jėgainės statybai nepritarė 853 163 žmonės. Taigi, daugiau kaip 300 tūkst. Lietuvos piliečių seni rusiški reaktoriai mielesni negu nauji japoniški – štai toks visuomenės nuomonės šastelėjimas viso labo per ketverius metus.
Neatmestina, kad jau atidirbami scenarijai, kad prie prezidento rinkimų šalis priartėtų įgąsdinta ir susiskaldžiusi, ir atsirastų galimybių iškelti vieną ar kitą populistinį kandidatą, kuris atstovautų toms politinėms jėgoms, kurios siekia trukdyti siekti Lietuvai svarbių energetinių projektų ar nuteikti visuomenę prieš eurointegracinius procesus. Taip pat beveik akivaizdu, kad tikrasis vedlys ar tikrieji vedliai bus ne dabar ir artimiausioje ateityje viešojoje erdvėje „sukami‘ personažai, tie tikrieji paaiškės po prezidento rinkimų, tiesa, jei pavyks laimėti.
Būsimame žurnalo „Valstybė“ numeryje bus pateikta išraiškinga „Vilmorus“ atlikta apklausa, kurioje visuomenės klausta ne tik apie tai, kas galėtų laimėti rinkimus pirmame ture, bet ir apie atskirų potencialių kandidatų galimybes varžantis tarpusavyje. Kol kas visuomenė lyg ir blaivios nuovokos nestokoja – kankine verčiama ponia N. Venskienė praloštų absoliučiai visiems potencialiems kandidatams, tarkime, Irena Degutienė prieš ją laimėtų keturis kartus didesniu balsų skaičiumi. Belieka viltis, kad nepaisant vykstančių ir veikiausiai vyksiančių absurdiškų politinio teatro istorijų, tos nuovokos piliečiai nepritrūks ir per rinkimus.
Elektra yra būtinoji prekė, sutrikus energijos tiekimui regioniniu mastu, natūralu, kad kiekviena valstybė pirmiausia rūpinsis savo reikalais, o elektrą importuojanti šalis, ir šiaip būdama priklausoma nuo kitų (pirmiausia kainos prasme), atsidurs nepavydėtinoje padėtyje. Tikriausiai nepataisomi naivuoliai ir išlaidautojai yra europiečiai, jei tik Kroatijoje ir Latvijoje elektros importuojama daugiau nei 15 proc., ES elektros importo vidurkis siekia 10 procentų. Lietuvoje uždarius Ignalinos jėgainę vadinamosios bazinės elektros gaminama tik apie 20 proc.
Ir gana sudėtinga suprasti, ką daryti su Ūkio ministerijos, tiesa, valdant praėjusios kadencijos Seimui, atliktu „Visagino atominės elektrinės projekto pagrįstumo vertinimu“, kur prognozuojama, jog dėl kainų lygio skirtumų tarp Lietuvos ir kitų atomines elektrines turinčių valstybių Visagino jėgainėje gaminamos elektros kWh savikaina bus 3 centais mažesnė už vidutinę naudojant branduolinę energiją pagamintos elektros savikainą Europoje. Beje, praėjusią savaitę paskelbtoji yra ar ne penkta Lietuvos mokslininkų išvada dėl atominės energetikos vystymo galimybių ir visos studijos skiriasi. Panašu, kad kas kokios išvados pageidauja, tokią ir gauna.
Konsultacinės kompanijos „N M Rothschild & Sons“ 2012-ųjų pavasarį pateiktame VAE verslo plane prognozuojama, kad projekto vystymo atveju galima tikėtis Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) didėjimo 27-35 milijardais litų, tiesioginių užsienio investicijų augimą 10-14 milijardų litų ir beveik 15 milijardų litų sumokėtų mokesčių, kuriuos pasidalytų Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybės. Čia – kaip, pajamos ar ne pajamos?
Na, gerai Visagino atominės jėgainės projekto atsisakoma, tai gal nėra lemtinga pasekmė siekiant šalies prisijungimo prie Europos elektros perdavimo sistemos. Bet ar gali kas nors būti tikras, kad Lietuva nesugalvos mestis prie rusų atominės elektrinės Kaliningrado srityje. Rusų interneto dienraštis „regnum.ru“ praėjusių metų lapkričio 12-ąją citavo Rusijos Dūmos Gamtos išteklių, jų naudojimo ir ekologijos komiteto pirmininko pirmąjį pavaduotoją Valerijų Jazevą, kuris pareiškė, kad naujos Lietuvos valdžios pasiūlymas atsisakyti Visagino jėgainės projekto suteikia daugiau perspektyvų Kaliningrado atominei elektrinei. Esą šiuo metu Lietuvos valdžia pabrėžia teigiamą požiūrį į branduolinę energetiką ir neatmeta galimybės ateityje elektros energiją pirkti iš kitų atominių elektrinių, taip pat ir iš statomos Kaliningrade.
Peršasi ne itin linksma išvada, kad turint tokią valdančiąją koaliciją Seime derėtų kol kas susilaikyti nuo svajonių apie ambicingus projektus. Atvirkščiai, kadencijos pabaigoje gali tekti dėkoti ministrui pirmininkui, jei Lietuva nepasirašys dar vienos „Gazprom“ monopoliją įtvirtinančios sutarties arba netaps Kaliningrado energetiniu priedu.