Nesijuokiau ir aš. Sąmojis, žinoma, subtilus dalykas, šiaip jau skonio ir vidinės kultūros dalykas, bet kur kas svarbiau man rodės buvo tai, ką šis A. Račo poelgis išprovokavo. O išprovokavo ne tik paties A. Račo karjeros vingius, bet istorinį viešosios Lietuvos erdvės posūkį – A. Račui nepalankus Komisijos sprendimas sukūrė precedentą – blogosfera prilyginta žiniasklaidos priemonei. Ankstesnė žiniasklaidos savireguliacijos institucijų, taip pat ir Lietuvos teismų praktika panašių skundų nenagrinėdavo. Ir gerai darydavo, nes egovaržytuvės „bloguose“ ir „feisbukuose“ turi mažai bendra su žiniasklaidos priemonėmis.
Įdomu dar ir tai, kad žiniasklaidos priemonėms prilygintos ir viešos „Facebook“ paskyros. Tas absoliučiai stebina, nes privačių „Facebook“ paskyrų apskritai nėra (!), tame ir socialinių tinklų grožis – čia ne kokie sojos kepsneliai.
Bet nepriklausomai nuo vertinimų – o jų gali būti pačių įvairiausių – precedentas padarytas ir tai yra plačių pasekmių turįs choleriškos Artūro Račo (taip pat ir Algio Ramanausko bei Andriaus Užkalnio) asmenybės rezultatas. Tiesa, dėl pastarųjų dviejų aš apskritai suglumęs – jie, pasirodo, yra žurnalistai.
Žurnalisto sąvoka, teisybės dėlei, Lietuvoje dar priklauso tai penkiasdešimties pilkų atspalvių kategorijai, nes formalių žurnalistui keliamų reikalavimų kaip ir nėra jokių – moki rašyt, kad ir su klaidom, kad ir spjaudydamasis ant ekrano (ir savo tekstų herojų) – esi žurnalistas. Toksai tat gyvenimas. Toksai.
(Ego)realybė
Vis dėlto ne visada būdavo taip, kaip dabar yra. Tik nedaugelis tą prisimina. Juk štai nuo amžių amžinųjų tam, kad užsitarnautum deramą vietą visuomenėje, reikėjo tenkinti tam tikrus, dažniausiai nerašytus, o sykiais ir visai formalius kriterijus. Šių kriterijų turinį laikas įvairiai „lankstė“, bet reikalavimai buvo: privalėjai įrodyti savo talentą, neįprastus, daugumai tik pavydą keliančius gabumus, darbštumą, pedantišką moralės švarą, ilgus amžius privalėjai gimti tinkamoje vietoje, pageidautina ir kilmingoje gimdoje ir taip toliau, ir panašiai.
Realybė ta, jog visais laikais būta, esama ir bus žmonių, kurie patiria begalines dvasios ir net kūno kančias tuomet, kai jų ambicijos ir žmogiškosios galimybės prasilenkia. Kitaip sakant, kai žioji baisinė praraja tarp to, ko žmogus iš gyvenimo, savo karjeros, savęs ir kitų nori, ir to, ką jis objektyviai yra pajėgus pasiekti. Iš to žmogaus viduje kyla didžiulis ambicijų ir menkų galimybių konfliktas, kuris paprastai neišvengiamai išspinduliuojamas ir į išorę. Tai amžinoji klasikų tema – tuščiagarbiškumas, kai ambicija veidu tėškiasi į skaudžią žmogiškųjų galimybių sieną.
Panašūs motyvai ryškėja ir veiduose tų, kurie kadais buvo pasiekę aukštumų, bet (žmonėms atsitokėjus?) gyvenimui pasisukus nuokalnės kryptim, niekaip taip ir nesusitaikė su neišvengiamu savo gyvenimo dekadansu.
Iškalbingi šiandieninės Lietuvos politikos pavyzdžiai – du prezidentai – Rolandas Paksas ir Artūras Paulauskas. Tokie du absoliutūs moraliniai ir politiniai nuliai, niekaip nesusitaikantys su esama padėtimi, bet vis dar neprarandantys vilties sugrįžti, nesvarbu, kokia kaina. Bet juk gyvenimo dėsniai paprastesni, nei sykiais atrodo – trauk iš nulio šaknį netraukęs – vis tas pats nulis.
Kriterijai, apibrėžiantys žmogaus statusą, apie kuriuos kalbama, egzistuoja ir šiandien, bet jų esti gerokai mažiau, skiriasi ir jų turinys, be to jie neišvengiamai nyksta.
Šio nykimo katalizatoriumi didele dalimi yra socialinės medijos ir technologijos apskritai. Perfrazuojant vieną mano herojų – sociologą Zygmunta Baumaną – pirmą kartą žmonijos istorijoje gyvename laike, kai žmogus gali susikurti kokį tik nori įvaizdį, tuo pat metu visiškai nepraktikuodamas to gyvenimo būdo, kuris ankstesniais istorijos laikotarpiais buvo privalomas tam įvaizdžiui kurti.
Aš pasakyčiau dar daugiau – šiandien ne tik gaminiai, prekės ar paslaugos yra „brandai“, „brandai“ yra ir žmonės, nors tai ir yra atskiro teksto tema.
Spoguočiaus kerštas
Kunigo, dėstytojo, o dabar ir tinklaraštininko (žarg. blogerio) duoną dažnai renkasi gana panašūs žmonės – tie, kurie niekuomet nežiūri tau į akis, laikosi nemažo saugaus atstumo parduotuvės eilėje, gatvėje apeina kitą žmogų plačiu lanku, vengia bet kokio fizinio kontakto, o naktimis gausiai prakaituoja sapnuodamas košmarus, kad stovi prieš 10 žmonių auditoriją. O per pilnatį, visų baisiausia, jie sapnuoja dar kraupesnius sapnus – kad auditorijoje ne 10, ne 15, o ištisos penkios dešimtys žmonių!
Ir nepaisant to, kad Gamtos duotas žmogiškųjų talentų kalibras gerokai per menkas, noras kalbėti žmonėms pas dalį šių šaunuolių – didžiulis. Dėl to ir ieškoma tokių profesinių kelių, kur auditorija būtų savaime suprantamybė, neatskiriama žanro dalis, tad dėl jos reiklaus dėmesio visiškai nereikėtų stengtis, užtektų padrikai mekenti ar ką skaitinėti iš nuobodžių kaip Vilnelės tėkmė skaidrių. Kaip tik todėl ir prisireikia įvairiausių draudimų, ribojimų ir sekimų – kad tik kas priverstinai tokio spuoguočiaus (gal kiek nerangoka stereotipinė metafora) klausytųsi, nesvarbu, kad slapta niekintų.
Akademiniuose kontekstuose tokie nuobodūs gnydos yra karščiausi privalomo paskaitų lankymo šalininkai – tu būsi čia, nesvarbu, kad tavęs čia iš tikrųjų ir nėra.
Tad netikslu blogą prilyginti naujienų portalui, mat šis turi kokybės, etikos, taisyklingos kalbos vartosenos reikalavimus, kurie užterštą ir triukšmingą mūsų viešąją erdvę daro švaresnę ir taikesnę. Nes skirtingai nei sako patarlė, kai du pešasi – niekas nelaimi.
Savimeilės epocha
Todėl ne tik labintis, bakstelėti, bet ir pasiųsti velniop šiandien galima absoliučiai bet ką. Be jokios sarmatos. Realaus gyvenimo sąlygomis tas pareikalautų nelyginant daugiau pastangų.
O laimingieji, turintys gausų palaikytojų būrį, gali užsiimti dar ir kitu širdžiai mielu užsiėmimu – nuolatiniu revanšizmu, kerštaujant tiems, kurių nekenti ar kurie neatitinka tavo paties paveikslo. Šiandien jau nebereikia tapti nė kelių policininku, kad išsilygintum savigarbą ir grąžintum skolą už tai, kad tave laikė niekingu mažu žmogeliuku... „O dabar tau bus...“
Niekingu mažu žmogeliuku jaustis sunku. Antai juk patiems sau mes visuomet nuostabūs, nes sau žmogus yra atskaitos sistema. Bet pasitikėjimui savimi reikia šiokio tokio grūdo, reikia tam tikros materijos, reikia žmogiškosios pastangos, nebūtinai didžio talento. Manding, negali būti pats sau fainas vien dėl to, kad esi fainas. O čia, matyt, slypi ir tas ryškus šiuolaikinės visuomenės motyvas, savotiškas mūsų šiandienos prakeiksmas – žmonės darosi vis kvailesni, bet vis labiau savimi pasitiki.