Po mirties ne manichėjišką tamsą ar šviesą, o tik ramybę pelnęs provokatyvus ir dygus autorius, „prieglobstyje“ pasimatęs su Ričardu Gaveliu, fondo atstovui jį apibūdina kaip neeilinių smegenų, reto protingumo ir jautrumo tipą – tai, pasak Dalbos, kone moteriško jautrumo vyras. Mirties angelas klausia, kas jam sakė, kad moterys yra jautrios. Tai, anot jo, viso labo antropologinė klišė (p. 195).
Pačios Kristinos Sabaliauskaitės knygos gali tapti geru argumentu Danieliaus Dalbos tezei, o ne fondo atstovo skepsiui paremti. Autorė sužaidžia meistrišką literatūrinį žaidimą įpindama save ir savo ankstesniųjų kūrinių motyvus į savo naujųjų novelių pasakojimo struktūrą. Pakanka prisiminti Danieliaus Dalbos ir jo plėšriosios leidėjos Ifigenijos Gold dialogą apie būsimąją playboy ir dandy Dalbos knygą – Dalba ją apibūdina kaip Bildungsroman. Suabejojusi jo strategija leidėja sako, jog debiutinis Kristinos Sabaliauskaitės romanas buvo Bildungsroman, kurio niekas Lietuvoje esą net nepastebėjo. Į tai Danielius Dalba jai atsainiai mosteli ir atšauna, jog „Sabaliauskaitė yra boba“, o „bobos bildungsromanų nerašo“. Šis ironiškas intertekstualumas padeda kurti ir Dalbos charakterį, ir pasakojimo struktūrą, ir į kūrinį įausto savęs pačios apmąstymo galimybę.
Man Sabaliauskaitės jautrumas siejasi ne su prisipažinimu, kad talentingasis barokinis jos romanas „Silva Rerum“ yra užmaskuotas sielos brendimo ir formavimo romanas, t.y. Bildungsroman. Jame, beje, nėra epochinių debatų kaip Thomo Manno „Užburtame kalne“ ar Hermanno Hessės „Stiklo karoliukų žaidime“ ir „Stepių vilke“, bet jis yra persmelktas tylaus ir neišvengiamo epochos užgesimo nuojautos. O juk siela formuojama didžiųjų idėjų ir jų nereikalingumo dabarčiai suvokimo, lygiai kaip ir didžiųjų epochų užgesimo įsisąmoninimo.
Rašydamas apie Sabaliauskaitės romano pirmąją dalį pabrėžiau tą, kas puikiai išplėtota ir šio romano antrojoje dalyje – sakinio ir pasakojimo barokiškumą, epochos Zeitgeist įkomponavimą į sakinio struktūrą ir poetines kalbos formas, pasaulio ir būsenos atvėrimo galią. O „Danielius Dalba & kitos istorijos“ atveria kitą Sabaliauskaitės talento ir kūrybos pusę. Būtent jautrumą, kurį nė kiek nedvejodamas aš apibūdinčiau kaip moterišką ir sykiu vilnietišką.
Išties reikia ypatingo jautrumo, kad pamatytum pasaulį ne tik savo – t.y. jaunos, talentingos ir pripažintos moters, – bet ir seno žydo ar savo traumas ir kognityvinį disonansą maskuojančio bei Épater la bourgeoisie! strategiją tobulai įvaldžiusio talentingo rašytojo ir lovelaso akimis. Būtent daugialypę pasakojimo struktūrą ir keletą tapatybės sluoksnių, iš kurių autorė lengvai migruoja ir tarp kurių jaučiasi kaip namie, aš ir laikyčiau didžiąja šios knygos stiprybe. Tik toks pasakojimo tipas ir leidžia pažvelgti į Lietuvą kelių epochų istorinėje perspektyvoje, sykiu atsiduriant visiškai skirtingų žmonių situacijose ir tiesiog jų kailyje.
Ne visos novelės, manding, yra vienodai prikaustančios dėmesį ir originalios – kai kurios jų geriau tiktų kino novelių scenarijams. „Silva Rerum“ stipriai atsivėręs kinematografiškumas, kurio, didelei mano nuostabai, mūsų kinematografas dar neatrado, yra akivaizdus ir šioje knygoje. Čia esama novelių, kurios „persiskaito“ vienu skaitymu. Šis rinkinys – ne fragmentų ar puantilistinio laiko išklotinė, o visą skaitytoją susiurbiančio ir nuo pirmo sakinio jo nepaleidžiančio pasakojimo literatūra. Kai kurios istorijos (pats knygos pavadinimas iškart siūlo simbolinį kodą – tai kitų žmonių istorijos, vertingos savaime kaip savęs atradimo ar savojo jautrumo ir atminties išmėginimo galimybė) tampa puikiu penu minčiai.
„Žeismastis“ atveria realijas dabartinės Lietuvos, netekusios jau trečdalio savo gyventojų politiniam šalies elitui net dorai nesuvokus, kas vyksta. Provincialus šalies elitas vis dar mano, kad sovietinės praeities traumuoti žmonės ilgisi „Vakarų“, į kuriuos pagaliau gali patekti. O priežastys, deja, visiškai neromantiškos ir proziškos – paprasčiausiai bėgama nuo blogos ir nekompetentingos valstybės, kurios institucijomis nepasitikima, kurios teismų ir sveikatos apsaugos sistemos iš visų jėgų mėginama išvengti, lygiai kaip ir neorios ir žeminančios senatvės. Savo šalyje viso labo norima tik būti palaidotam. Ir tai ne visi šito nori.
„Žeismastis“ atskleidžia dar vieną pasaulio permainą. Galingesnė ekonomika silpnos šalies rašytoją ar saugios afiliacijos neturintį mokslininką paverčia pigiai apmokamu darbininku, o gabią jauną moterį – sekso darbuotoja arba, geresniu atveju, viešbučio tvarkytoja (Ramutė). Tai primena senosios kinų poezijos šedevrą, kuriame pavargęs keliautojas sako, jog savo šalyje jis buvo mokslo žmogus, o svetur jis tapo prastuomenės dalimi. Niekas jo nebežino. Jis yra niekas. Prieš savo tapimą niekuo atkakliai kovoja ir Ramutė, įsitikinusi turinti rašytojos talentą, bet palūžtanti prieš gražios klasės draugės pasirodymą Paryžiaus viešbutyje, kuriame ji dirba.
Lietuva nėra joks savaiminis blogis. Ji – tik viena iš dramatiškos kaitos šalių, kuri saugiai įkrenta į kategoriją tų pasaulio mažųjų (nors, beje, ir su savosiomis blogio ir žmogaus suniekinimo galimybėmis), kurie yra pernelyg nesvarbūs, kad esmingai pakeistų nūdienos pasaulyje vykstančių procesų logiką. Žinoma, provincialus ir tik sau jautrus elitas taip pat suvaidina anaiptol ne paskutinį vaidmenį atgrasant nuo karjeros ir savirealizacijos savo šalyje daugybę gabių ir ambicingų žmonių, ypač jaunų.
Kad ir kaip būtų, faktas yra tas, kad socialinės skirtybės ypač sunkiai pakeliamos ten, kur užaugai ir susiformavai. Tik atlikęs socialinę savižudybę, netekęs savo statuso, visą biografiją savo CV, keliuose lagaminuose ir virtualiniame nuotraukų albume sutalpinęs ir pradėjęs gyvenimą kitur, iš naujo gali tikėtis jas pakelti. Ar tai nėra viena iš kertinių masinės lietuvių emigracijos priežasčių? Tai ir yra globalizacija, kurią emigravę paprasti lietuviai yra išgyvenę ir pajutę daug giliau nei mūsų elitas. Sykiu globalizacija – tai veidrodis, sugrąžinantis tėvynės istoriją ir mitus situacijose, kuriose kuo mažiausiai šito tikiesi.
Novelės „Filomena važiuoja į Londoną“ pagrindinė veikėja svajoja pamatyti britų aktorių Davidą Suchet (p. 46-47) ir galiausiai atsimuša į jį brangioje Londono arbatinėje taip ir nesuvokusi, kad tas liesas, pagyvenęs, blyškus, bespalvis, sulijęs vyras ir buvo jos išsvajotasis britas, suvaidinęs ekstravagantišką ir nepriekaištingų manierų belgą detektyvą. Todėl globalizacija tarybinei lietuvei yra liūdesys ir nusivylimas sužinojus, kad Davidas Suchet – ne britas ir net ne belgas, o žydas iš Kretingos (tiksliau, jo tėvai kilę iš Kretingos).
Novelėje „Vilniaus vėtrungės“ susiduriame su tais, kuriuos Ričardas Gavelis savo romane „Vilniaus pokeris“ pavadino kanukais – neregima sistema, kovojančia prieš kitoniškumą, talentą, savo nuomonės ir moralinio stuburo turėjimą, kitaip tariant, prieš etinę individualybę. Merdintis senis net mirties patale žino, kad Lietuva pilna tokių kaip jis – savo trobos fasadą dešimtis kartų perdažiusių ir visų spalvų antisisteminį elementą sėkmingai naikinusių biurokratų. Jokie jie demonai, jie būtent atgrasūs ir baisūs savo normalumu ir blogio banalybe, it Hannah Arendt aprašytasis pilkas ir nykus biurokratas, iki paskutinės akimirkos tikintis, jog viso labo tik dorai atlieka savo pareigą. Belieka tik įsivaizduoti, su kokia neapykanta jie stebi vis mažiau beatpažįstamą tikrovę, kurią jie ilgai formavo tuo, jog nesipriešino ir aklai pakluso didesnei jėgai. Dorybės ir išminties ženklas jiems ir yra neiti prieš vėją.
Iškalbingas yra šios novelės epizodas, pasakojantis, kaip senasis saugumo veikėjas sunaikina talentingą skulptorių, kuris nusikalto tik tuo, kad sukūrė pasaulietinį šventojo Kristoforo pakaitalą – skulptūrą, vaizduojančią jį su kūdikėliu einančiu prieš vėją. Vilniaus vėtrungių idėjos autoriui, KGB virtuozui, tikėjusiam, kad visus kryžius turi pakeisti vėtrungės (idant visi žinotų, iš kur vėjas pučia), ėjimas prieš vėją pasirodė asmeninis įžeidimas. Viskas baigėsi skulptoriaus pašalinimu iš darbo su vilko bilietu (p. 144-145).
Automatiškai nesusiriečiantis stuburas vos išvydus KGB darbuotoją ir vadovaujantį asmenį reiškia, jog toks asmuo yra potencialus priešas, būtinai ir skubiai šalintinas iš sėkmingos karjeros galimybių terpės. Kas pasikeitė šiandien Lietuvoje, pasak to paties KGB veterano? Niekas. Tik tiek, kad šiandien tie patys žmonės arba jų buvę pažai ir liokajai skirsto projektines lėšas, pinigus, titulus ir valstybines premijas, saugiai nuo jų atitolindami visus, kas tik nesilanksto ir nepataikauja galią turintiesiems.
Didysis tokio žmogaus košmaras – tai kelionė į užsienį (p. 150-151). Jie ten – niekas. Niekas jų nežino ir (horribile dictu!) nebijo. Kitaip nei bėgantieji iš juos nuvylusios ar nutilusios jų atžvilgiu šalies, kurie nori tapti niekuo tarp nieko apie juos nežinančiųjų, šitie su pasibaisėjimu žiūri į savo buvimą kažkur kitur statistais, minios vienetais ir nieko nereiškiančiais gyvenimo epizodais. Kelionė apskritai jiems yra blogis.
Vis dėlto „Danielius Dalba“ laikytinas simboliniu knygos centru, jos konceptualine ašimi. Ir ten nuskamba šventojo Kristoforo tema (intertekstualumas neabejotinai yra stiprioji Sabaliauskaitės knygos pusė). Amžinuosiuose kūrybos namuose („prieglobstyje“) vaikščiojantis Danielius Dalba stebi bažnyčios freskas, vaizduojančias šventojo Kristoforo kankinimą ir mirtį. „Milžinas, įveiktas pigmėjų. Guliveris ir jį supančioję liliputai. Asmenybė prieš minią. Nereikia nė klausti, kas nugali“ (p. 188). Vienatvė ir tapimas niekuo nieke – knygos leittema.
Aliuzija į Robinzoną Kruzą ir į salą („prieglobstis“ yra sala), sykiu su mirusio rašytojo vardo ir pavardės inicialais DD nepalieka abejonių dėl tilto, kurį knygos autorė nutiesia tarp pavaizduoto kultinio ir skandalingo lietuvių rašytojo ir kito didžiojo DD – „Robinson Crusoe“ autoriaus Danielio Defoe. Kodėl? Danielis Defoe buvo pirmoji tikra XVII-XVIII a. ne tik literatūros, bet ir būtent tuo metu gimusios žurnalistikos žvaigždė – kandus socialinės satyros ir politinio pamfleto meistras, o sykiu ir bene pirmasis ekonominis žurnalistas. Gavelio ir Dalbos protagonistas ir gal net prototipas.
Jei Danielių Dalbą laikysime Sabaliauskaitės sąmoningai sukonstruotu Ričardo Gavelio alter ego ir neišleisime iš akių fakto, jog Gavelio būta gero ekonominių teorijų (ypač Vienos ekonominės liberalizmo teorijos klasikų Ludwigo von Miseso ir Friedricho Augusto von Hayeko) žinovo, neliks abejonių, jog lietuvių rašytojų tarpe savo liberaliomis ar veikiau libertarinėmis pažiūromis unikaliai išsiskyręs Gavelis čia įaudžiamas į dar vieną asmenybės klodą – avantiūristo, nuotykių ieškotojo ir kitamanio Danieliaus Dalbos personą, kuri greičiausiai nurodo Danielį Defoe dar ir gražiu vardu bei brutaloka pavarde. Dalba atliepia Foe (anglų k. priešą) – o juk tai tikroji anglų rašytojo pavardė iki to kilmės „de“ papildo, kuris tapo naujosios pavardės dalimi. Danielius Dalba – Danielio Defoe ir Robinzono Kruzo kombinacija.
Viena vertus, vienatvė saloje ir mirtis – juk tai pati radikaliausia ir baigtinė, nebeatšaukiama emigracijos forma, o emigracijos temai Sabaliauskaitė neabejinga. Kita vertus, tai išdidaus, vienišo, save pagrindžiančio ir savo skirtumus dramatizuojančio individo tema, kuri taip pat šaukte šaukiasi Gavelio motyvo. Ne veltui Dalba ir Gavelis vienas kitą susiranda ginčydamiesi, kam gi priklauso Vilniaus, kaip „visatos subinės“, metafora (p. 189). Gavelis drąsiai savinasi šią metaforą, nors, regis, Vidurio ir Rytų Europos šalys bei miestai šios malonės ir kilnaus gesto sulaukė ne kartą – ir iš įvairių autorių lūpų. Pakanka paminėti Czesławo Miłoszo „Abėcėlę“, kurioje teigiama, jog Lenkiją anus mundi (lot. k. pasaulio išange) 1942 m. pavadino vienas vokietis.
Kas gi tie Gavelio kanukai, kurių idėja patiki ir Danielius Dalba (p. 190-191)? Pilkuma, kuri kovoja prieš spalvas, individualybę ir gyvybę, gali būti tiesiog nihilistai ir nuosmukio žmonės – kaip juos pavadino Friedrichas Nietzsche „Taip kalbėjo Zaratustra“, tai „paskutiniai žmonės“, kurie mums išdidžiai skelbia, jog atrado žvaigždę, ir mirksi. Gal tai, kaip vėlgi pasakytų Nietzsche, „kolektyvinė vidutinybė“, skelbianti nuožmų karą viskam, kas paženklinta aistros, tikėjimo, proto, nebijojimo kalbėti to, ko nenori girdėti masės ir joms atstovaujančios anoniminės struktūros?
O gal kanukai – blogiui save atiduodanti ir nekompetentinga valstybė (persekiojanti tuos, kurie žino baisiąją jos nekompetencijos paslaptį), kurios galia arba bejėgiškumas pražudo žmones, kuriuos ji pasirenka sau būtiniems priešo siužetams kurti, o po to ant pjedestalo iškelti pilkumos herojus? Gal jie yra tai, ką Giambattista Vico savo ciklinėje istorijos interpretacijoje itališkai vadino bestioni – totaliai nejautrūs žmonės, kurie viso labo tik atrodo kaip žmonės?
Skaudus nepripažinimas ir nereikalingumas – arba, kaip pasakytų Sabaliauskaitė, žeismastis ir tragedija, bet iš tikrųjų talentingo žmogaus, o ne savo pašaukimą susifantazavusio grafomano. Tokie, kaip Danielius Dalba ir Ričardas Gavelis, negauna valstybinių premijų. Jie pažeidžia visus kultūrinius tabu rėždami į akis plunksnos broliams itin nemalonią tiesą. Kita vertus, Aleksandras Herzenas ir Aleksandras Puškinas „nereikalingu žmogumi“ pavadino tipą, kuris tiesiog gimsta ne laiku arba neteisingoje vietoje ir neprisitaiko prie jokios sistemos. Kaip kartą man pasakė Andrejus Bitovas savo paskaitos apie Puškiną metu atsakydamas į mano klausimą apie Rusijai nereikalingą žmogų, sistema paprasčiausiai ima ir pajunta, jog žmogus, tiesą sakant, jai nereikalingas. Pridursiu nuo savęs: jai reikia dalies, o ne visumos. Sistemai vientiso ir prasmės ieškančio žmogaus nereikia.
„Marcenos“, kuriomis matuojamas lietuvių poezijos liūdnumas (Dalbos naujadaras, išvestas iš Justino Marcinkevičiaus pavardės), lygiai kaip ir jo monologas apie tylinčią ir tuo tobulą tautos sąžinę, arba jo pamąstymai apie su gamta – ta blogio ir bejėgiškumo teologija – tobulai susitaikiusio vergo sąmonę Lietuvoje yra kone tobulas tabu atmetimo ir didžiulės rizikos sulaukti užmaršties pavyzdys. Gavelis, tiesa, dar ne to yra parašęs, bet Sabaliauskaitė puikiai atveria tipą, kuris nieko nebijo, išskyrus ignoravimą, tylą ir nepripažinimą. Patį drąsiausią talentą bei bravūriškiausią kūrėją galima nužudyti šiuo baisiu ginklu – valinga užmarštimi ir nepripažinimu. Arba tylos sąmokslu – tai kanukų meistriškumo viršūnė. Talentingus žmones nužudo ne kritika, o tyla.
Lietuviško mentaliteto klodai puikiai atveriami ir „Samuelio Vilnerio sugrįžime“. Ypač toji į Samuelio Vilnerio didžiąją viso gyvenimo meilę Esterą stulbinančiai panašios dailininkės Ernestos nemeilė sau ir savo nuostabiam miestui Vilniui (kurį taip myli senas žydas, atvykęs į jį prieš mirtį kaip į savo paskutinę svajonę). Lietuviška nemeilė sau yra ne mažiau verta antropologinės analizės, nei Ramutės ir Vidos drama Paryžiuje ar Lietuvos kultūrinio elito priešiškumas kitamaniams – tokiems kaip Danielius Dalba (ne literatūroje, o socialinėje tikrovėje – Tomui Venclovai, Ričardui Gaveliui ir panašiems į juos).
Gyvenimas, Vilnius, Lietuva, slaptas keršto troškimas savo praeičiai, svajonė ir liūdesys ją įgyvendinus – visa tai pamatoma ir patiriama iš skirtingų patirties perspektyvų. Lietuva pamatyta jaunos moters ir seno žydo akimis. Lietuva, sudėliota iš senų atvirukų, trūkinėjančios atminties brikoliažų, anekdotų, istorijų, pasakojimų, gandų, mitų, nevilties, meilės ir skausmo.
Ją Kristina Sabaliauskaitė meistriškai sudėlioja savo literatūriniais brikoliažais, kurie yra ne tik jos metodo, bet ir žmogiškojo jautrumo dalis. Laimei, moteriško jautrumo, kuris tikrai nėra nei fikcija, nei antropologinė klišė.