Maskvos vitrina: pasaulio gausa, prekių stygius ir alpimas iš alkio
Oficialusis 1937 metų „Vadovas po Maskvą“, kurį užsienio svečių patogumui išleido „Užsienio darbininkų leidybos bendrovė“, kimšte prikimštas reklamų ir skelbimų, net ir spalvotų. Jie atrodo tarsi perkrauti natiurmortai arba vitrinų dekoracijos. Vidaus prekybos liaudies komisariatas reklamuoja aptarnavimą vagone restorane: padavėjas balta livrėja geltoname fone nešioja Kaukazo ir Krymo vynus, vynuoges, kavą ir arbatą.
Po leidyklos skelbimo, siūlančio marksizmo ir leninizmo veikalus, knygas apie socializmo kūrimą ir rusų literatūros klasikų kūrybą, įdėta civilinės aviacijos bendrovės „Aeroflot“ reklama per du puslapius: dvimotoris lėktuvas su baisiai ilgais sparnais tūpdamas lekia virš oro uosto pastatų, suprojektuotų Bauhauso stiliumi ir švytinčių mėlyna, balta ir žydra spalva. „Glavkonditer“ reklamuoja šokoladą ir kakavą, naujai įsteigtas „Gastronomo“ parduotuvių tinklas pristato per 30 filialų, kai kurie iš jų dirba kiaurą parą.
Puošni, spalvinga „Gastronomo“ reklama perša aukščiausios klasės delikatesų asortimentą, taurius vynus, cigaretes, jūros gėrybes ir šviežius ikrus. Atvarte pavaizduoti stalai, nustatyti ikrų indeliais, kumpiais, žuvimis, konservais, kepiniais, konditerijos gaminiais. Antikvarinių ir dailės prekių parduotuvė Maskvoje, Stolešnikovo skersgatvyje 14, irgi priklausanti Vidaus prekybos liaudies komisariatui (jo „Sojuzjuvelirtorgo“ valdybai), siūlo didelę įvairovę juvelyrikos dirbinių, briliantų, brangakmenių ir pusbrangių akmenų, auksinių ir sidabrinių papuošalų, emalio ir filigrano darbų, Palecho liaudies dailės kūrinių, pietų ir arbatos servizų, krištolo dirbinių, antikinių baldų, rusų ir užsienio dailininkų paveikslų.
Avalynės parduotuvė, priklausanti Lengvosios pramonės liaudies komisariato Avalynės ir odos pramonės vyriausiajai valdybai, įsikūrusi Stolešnikovo skersgatvyje 7, puikuojasi elegantiška išvaizda, stiklo vitrinomis ir moderniausiu interjeru. Tamsiai mėlynos jūros fone Žuvų pramonės vyriausioji valdyba (Glavryba) reklamuoja krabų salotas „Chatka – Fancy Crabmeat“. Organizacija „Raznoeksport“ tiekia įvairiausius gyvūninės kilmės gaminius, tekstilę, kilimus, tabaką, degtukus, mineralus, statybines medžiagas. Vyriausioji mėsos produktų valdyba (Glavmiaso) pristato mėsos konservus ir reklamuoja jautienos sultinio kubelius – „ypač rekomenduojamus turistams ir alpinistams“.
Keliais puslapiais toliau siūloma pakeliauti Volgos ir Kamos upėmis. Per du puslapius skelbiasi Centrinė universalinė parduotuvė (CUM), prieš revoliuciją priklausiusi bendrovei „Muir and Merilis“; jos reklama pribloškia rekordiniais skaičiais – 180 000 pirkėjų per dieną, 2 000 000 pirkinių per dieną, 50 000 000 per mėnesį ir 600 milijonų per metus. Stalino automobilių gamyklos ZIS reklamoje kalbama daugiausia apie sunkvežimius, autobusus, lengvuosius automobilius; ypač giriamas prabangus modelis ZIS 101 – tasai 7 litrų variklio tūrio limuzinas liaupsinamas kaip „elegantiškiausias, komfortiškiausias ir galingiausias pasaulyje lengvasis automobilis“.
Organizacija „Eksportchleb“, eksportuojanti aukštos kokybės maisto produktus, pribloškia spalvinga reklama: eršketas per visą puslapį, obuolių ir kriaušių girliandos, mineralinis vanduo „Boržomi“ iš Kaukazo, ikrų konservų dėžutės „Caviar made in the U.S.S.R.“, Kamčiatkos krabai, lašišos, kumpiai. Nestinga nei žaislų, nei kailių. Tarp dviejų Mikojano mėsos kombinato skelbimų ant skaitytojo taikosi užgriūti ištisa kaskada dešrų ir kitų mėsos gaminių.
Tačiau tokie skelbimai skirti ne tik užsieniečiams. Jų nestinga ne tik adresų knygoje, bet ir spaudoje, ypač vietiniuose arba tarpsritiniuose laikraščiuose, tokiuose kaip „Večerniaja Moskva“ arba „Pravda“, kurie nepagaili reklamai net viso puslapio iš 6–8 turimų. Krinta į akis reklama, skirta parfumerijai, ypač markei TŽ (TЖ), pavadinimu primenančiai prancūzišką. Daug tos firmos parduotuvių yra visame mieste; jos prekiauja ne tik kvepalais, bet ir visu kosmetikos asortimentu, tualeto ir higienos reikmenimis, odekolonais, dantų pasta ir burnos skalavimo skysčiais – visa tai specialaus dizaino pakuotėse. Skelbimai informuoja, kad ką tik gauta pirmarūšių lūpdažių.
Konditerijos fabrikas „Bolševik“ Leningrado plente 13, išaugęs irgi iš priešrevoliucinės įmonės, garsėja biskvitiniais, kreminiais ir vaisiniais tortais, vafliais, sausainiais ir kepiniais, taip pat saldainiais „Mignon“, „Krasnaja Moskva“, „Romaška“ ir kitais. Su juo konkuruoja Babajevo konditerijos fabrikas Malaja Krasnoselskajos gatvėje 7, garsėjantis karamele ir saldainiais su tikru vaisių ir grietinėlės įdaru. Daug vietos užima draudimo bendrovių skelbimai; „Mosgosstrach“ siūlosi apdrausti namų apyvokos reikmenis, turtą ir gyvybę.
Reklama tapo verslo šaka, padidėjo jos įvairovė: šviesos reklama, bėgančios eilutės, ekspozicijų, vitrinų, afišų apšvietimo dizainas. 1935–1941 metais reklamomis rūpinosi speciali valstybinė agentūra „Torgreklama“. Vidaus prekybos liaudies komisariate 1936 metų pavasarį vyko pasitarimai apie šviesos reklamos privalumus. Valdininkai vis dar negalėjo atsitokėti nuo įspūdžių, patirtų kelionėse į Niujorką ir Paryžių. Apie visa tai nevertėtų burnos aušinti, jeigu tai nebūtų reklamos paveikslėliai iš šalies, ką tik išgyvenusios baisiausią badmetį per visą savo istoriją, ir iš miesto, kuriame 1937 metų pradžioje šimtai tūkstančių, gal net milijonai žmonių kasdien plūkėsi dėl duonos kąsnio. [...]
Reklama ir maskuotė: geidžiami dalykai ir jų miražai
Nuo pirmojo penkmečio reklamos dizaino ketvirtojo dešimtmečio antrosios pusės reklama skyrėsi tuo, kad nebeaukštino asketiškos, proletariškos gyvensenos, priešingai – žadėjo gerovę ir prabangą, kurią galima užsitarnauti ir pasiekti, piršo vertybes ir simbolius, iki tol laikytus buržuaziniais arba smulkiaburžuaziniais: grožio siekimą, išsilavinimą, geras manieras, skonį ir etiketą. Dalykai, dar taip neseniai peikti kaip buržuaziniai – kvepalai, elegantiški ir patogūs baldai, kambarinės gėlės, geri drabužiai, – dabar tapo kelrodžiais į turtingesnį ir turiningesnį gyvenimą.
1935 metais atsisakius normuoto vartojimo ir kortelių sistemos, leidus plėtoti prekybą, nebeteko galios ir nuostata, kad gyventojus aprūpinti galintis tik valstybės organizuotas ir centralizuotas prekių paskirstymas. Paaiškėjo, kad normuoto paskirstymo sistema, pagrįsta hierarchiniu aprūpinimu prekėmis – piramidės viršūnėje tie, kurie priklauso nomenklatūrai, specialistai ir vadovai, paskui fizinio darbo darbininkai, o apačioje „buvusieji“, likę be teisių ir neturintys balso (лишенцы), ir pagaliau valstiečiai, – aprūpinimo problemos neišsprendžia. 1935 metais griežtoji normuoto paskirstymo sistema buvo panaikinta, ją pakeitė „planinė rinka“; bet kadangi paklausa vis keleriopai viršijo pasiūlą, tai nuolat ko nors grėsmingai pristigdavo ir ėmė „iš apačios“ sklisti balsai, kad reikia sugrąžinti centrinį normavimą ir paskirstymą.
Taip ir atsitiko 1936–1937 metų žiemą. Sulaukus itin menko derliaus ir tebesitęsiant valdžios skatinamai kolektyvizacijai, paliekančiai valstiečius be turto, 1937 metų pavasarį vėl kilo grėsmė, kad gali pasikartoti 1932 metų badas. Tad tai, ką 1937 metais galėjai matyti universalinėse parduotuvėse, nereiškė, kad grįžo NEP laikų civilizuota rinka; veikiau tai buvo rinkos parodija, kai valstybė be atodairos nusavina gėrybes ir jas perskirsto, specifinis rinkos segmentas, tenkinantis išaugusios „vidurinės klasės“ poreikius.
Tarybinė prekyba, tarybinė universalinė parduotuvė – univermagas – turėjo įrodyti esanti pranašesnė už kapitalistinį prekybos centrą, kuriam rūpi tik apyvarta. Reklama buvo dalykiška informacija apie prekių kokybę, jų „vartojamąją, o ne rinkos“ vertę. Ji turėjo padėti tarybiniam klientui susigaudyti, kur geriausia ir pigiausia pirkti. Tai turėjo būti kompasas, padedantis nepasiklysti naujų tarybinių gaminių įvairovėje. Tuo tikslu Maskvos dienraštis „Večerniaja Moskva“ skelbė parduotuvės CUM aukštų planus: jie turėjo sutramdyti „turgaus chaosą“, kad pirkėjai pagal tuos planus – kaip Niujorko parduotuvėje „Macy’s“ – be vargo susiorientuotų. Nenorint susidaryti klaidingos nuomonės apie tarybinės „vartotojų visuomenės“ gimimą, pakanka žvilgtelėti į skaičius.
Jau ir 1940 metais, bebaigiant vykdyti trečiąjį penkmečio planą, per metus vienam gyventojui buvo pagaminama 16 metrų medvilnės, 90 centimetrų vilnos, 40 centimetrų šilko, mažiau kaip trys poros puskojinių, viena pora odinių batų, mažiau kaip vienas komplektas apatinių baltinių. 1937 metais 100 gyventojų turėjo du rankinius laikrodžius, 1 000 gyventojų – 4 gramofonus, 3 dviračius, 2 fotoaparatus, 1 radijo imtuvą; 100 000 gyventojų – 6 motociklus. Valstybinė maisto pramonė 1940 metais pagamino vienam gyventojui vidutiniškai 13 kg cukraus, 8–9 kg mėsos ir žuvies, apie 40 kg pieno produktų, 5 kg aliejaus, 7 dėžutes konservų, 5 kg saldainių ir 4 kg muilo; didžioji tų gėrybių dalis išvis nepateko į prekių apyvartą per parduotuves, o nukeliavo per įmones ir įstaigas tiesiogiai vartotojams.
Žmonės alpsta iš bado
1936 metais blogai užderėjo javai – statistinis derlius buvo toks pat prastas kaip 1931 ir 1932 metų. Atidavus duoklę valstybei, grūdų vos pakako patiems pramisti ir kitų metų sėjai – taip jau buvo atsitikę prieš 1932–1933 metų badą. Dar 1936 metų lapkritį ir gruodį NKVD iš sričių ėmė siųsti į Maskvą ataskaitas apie didėjančią „maisto problemą“. Ir gyvuliams stigo pašaro.
Valstiečiai, neturėdami kuo šerti gyvulių, ėmė juos skersti – taip buvo paprasčiau nei juos iššerti arba parduoti pusdykiai; pasikartojo masinis gyvulių pjovimas kaip kolektyvizacijos laikais. Kaimą vėl apėmė krizės ir katastrofos nuojauta, ji jau smelkėsi ir į miestus, net tokius privilegijuotus kaip Maskva, kuri buvo geriau už kitus aprūpinama maistu. Trylikametis maskvietis mokinukas Aleksejus Sokolovas pasakojo, kaip kaime praleido žiemos atostogas. „Nebuvo laiko nei namų darbams, nei pasivaikščiojimams. Turėdavau trečią valandą keltis ir stoti į eilę duonos – būdavau koks dvidešimtas ar trisdešimtas, nors duoną atveždavo tik devintą ar dešimtą valandą ryto. Tekdavo po penkias šešias valandas šalti lauke. O duonos visiems neužtekdavo. Atstovi šaltyje ir eini namo tuščiomis, negavęs nė kilogramo duonos. Manau, kiti mokiniai praleido atostogas taip pat, jei ne dar blogiau. Iš to darau išvadą, kad tarybų valdžia ne tik nepalengvino valstiečių gyvenimo, bet ir dar labiau jį pablogino.“
Vėl prasidėjo nekontroliuojama kaimiečių migracija; jie keliavo be dokumentų, nakvojo stotyse arba ir plyname lauke. Vėl plito badas, į duonos tešlą įmaišydavo žolių, valgė kates ir šunis. Žmonės tino iš bado ir mirdavo. Daugėjo savižudžių. Buvo uždarinėjamos mokyklos. Plito šiltinė. Ypač kentėjo Jaroslavlio sritis, Mordovijos autonominė respublika, Pavolgis. Kai kur valstiečiai būrėsi į gaujas, kad prisiplėštų duonos. Miestuose prie parduotuvių rikiavosi ilgos eilės, žmonės ir susipešdavo; vos tik atidaro parduotuvę, jau viskas ir išpirkta. Grūdų krizė smogė ir miestams, sutriko jų aprūpinimas. Vėl imta ieškoti kaltininkų.
1937 metų vasarą ir rudenį vyko parodomieji teismo procesai prieš „sabotažininkus“ kaime. Tik rekordinis 1937 metų derlius leido vadovams lengviau atsikvėpti, atslūgo panika. Tokiomis sąlygomis „iš apačios“ kilo sąjūdis, reikalaujantis sugrąžinti kortelių sistemą. Žmonės valandų valandas praleisdavo eilėse – ir gamyklų kavinėse bei valgyklose, ir prie maisto prekių parduotuvių, ir prekybos centruose, kur buvo pardavinėjamos kasdieniškiausios prekės – kojinės, adatos, popierius. Didelę dalį jėgų žmonės išeikvodavo vien tam, kad apsirūpintų paprasčiausiu maistu. Dauguma šalies gyventojų buvo pavargę ir išsekę iki alpimo.
Kita vertus, kuo arčiau būsi prie to šaltinio, kur sprendžiama, kaip paskirstyti nuolat be galo trūkstamas, deficitines gėrybes, tuo aukštesnis bus tavo statusas, nes tai svarbiau už visa kita. Būdamas prie valdžios galėsi prieiti prie išteklių, kurių taip labai stinga. Dėl prekių ir paslaugų buvo įnirtingai, žūtbūtinai kovojama. Vienoje pusėje – kovos dėl būvio diktuojamas taupymas, pasireiškiantis šimtais tūkstančių, net milijonais kasdieninių transakcijų, be kurių nebūtų pavykę išmaitinti šalies; kitoje pusėje – valstybinio paskirstymo administracija, galinti ir sukaupti neįsivaizduojamus turtus, ir tapti atpirkimo ožiu dėl stringančio aprūpinimo, per tai užsitraukti visuotinę neapykantą ir pavydą.
1937 ir 1938 metais žuvo daug žmonių, dirbančių prekyboje, – vieniems kitados priklausė restoranai, parduotuvės, amatininkų dirbtuvėlės, kiti darbavosi tarybinėse įstaigose, „Narkomtorgo“, „Centrosojuzo“ ir įvairių prekybos organizacijų vadovybėje. Nebuvo nieko lengvesnio kaip dėl sutrikusio aprūpinimo, dėl eilių prie parduotuvių, nevykusio planavimo padarinių ir valstybinės nuosavybės grobstymo apkaltinti „trockistinius sabotuotojus“. 1937 metais neapykanta trykšte tryško iš gyventojų, vos neišprotėjusių ir sunkiai besivaldančių dėl nuolatinio streso.
TERORAS IR SVAJONĖ
Maskva, 1937-ieji
Iš vokiečių kalbos vertė
Valdemaras Kvietkauskas
Karl Schlögel (Karlas Šliogelis, g. 1948 m.) – vokiečių istorikas. Pagrindinė jo tyrimų sritis – Rytų Europos istorija. Jo veikalai buvo apdovanoti daugeliu prestižinių premijų, tarp jų – Sigmundo Freudo premija už mokslinę prozą (2004 m.), Leipcigo knygų mugės premija, skirta Europos santarvei (2009 m.) Šiuo metu jis dėsto Rytų Europos istoriją Europos universitete Frankfurte prie Oderio.
„Teroras ir svajonė. Maskva 1937-ieji“ – monumentalus veikalas, skirtas Sovietų Sąjungos sostinei, kai Stalino diktatūra buvo pasiekusi savo apogėjų.
Netrukus išeisiančio vokiečių istoriko veikalo „Teroras ir svajonė“ (leidykla „Tyto alba“)
įvade autorius rašo: „Kelias į „istorijos verpetą“, į „sūkurį“, į „raganų medžioklę“, į „teroro mėsmalę“ – į visus tuos įvaizdžius ir štampus, kuriais amžininkai ar istorikai dangstė savo sutrikimą, – eina per įvykius ir stoteles. Jie atrenkami subjektyviai, bet ne savavališkai. Zonduojamos tos vietos, kuriose, sprendžiant iš nuodugnių ir ilgų kraštovaizdžio tyrimų, galima tikėtis svarbių radinių. Atrenkant stoteles ir įvykius – juos atitinka beveik 40 knygos skyrių, arba „paveikslų“, – lėmė ne tai, ar jie kaip nors ypatingai drastiški arba egzotiški, bet ar jie reprezentatyvūs“.