E. Eigirdas. Mokesčių politika: „Ne, mes negalime!“

Įgyvendinti lietuvišką svajonę, sukurti ekonomiškai stiprią valstybę, sumažinti mokesčius žmonėms, dirbantiems ir auginantiems vaikus, investuoti į aukštą pridėtinę vertę kuriančius sektorius, sudaryti sąlygas vidutinio užmokesčio augimui, apsaugoti pensininkus nuo gresiančio „Sodros“ bankroto ir neišvengiamai laukiančios skurdo lygio pensijos.

Niekaip negalime, nes tai reikštų, kad pramonininkai, oligarchai, politikai ir juos aptarnaujančios žiniasklaidos bei ekspertų pajėgos, pripratusios klestėti visuomenės dėka, turėtų atsisakyti šių gėrybių, ekonomikos augimo potencialą nukreipti mokesčių ir pensijų sistemos reformoms, aukštesnę pridėtinę vertę kuriančių sektorių plėtrai, tai yra šeimų ir vidurinio sluoksnio ekonomikos potencialui stiprinti. Tačiau juk tokiu atveju didesnė dalis visuomenės taptų nepriklausoma nuo politikų ir verslo magnatų, o tai kaip tada oligarchai ir nomenklatūra valdys, jei pašalpininkų ir jų įmonėse paklusniai dirbančių žmonių armija sumažės, o savo teises žinančių ir galinčių jas ginti piliečių skaičius išaugs? 

Tokia grėsmė per didelė, kad stambusis kapitalas ir jo partneriai politikai galėtų leisti šias permainas, todėl tikimybė, kad lietuviška svajonė bus įgyvendinta – nors tai padaryti šiuo metu įmanoma – gana maža, nes stambusis kapitalas per daug aptekęs cinizmo taukais, kad galėtų leisti pakeisti, jų manymu, puikiai veikiančią sistemą.

Kaip veikia darbo žmonių ir biudžeto skurdinimo mechanizmas?

Iš esmės jis labai paprastas, tiesiog elementarus. Mokestis, kuriuo turėtų būti apmokestinamos iš esmės visos pajamos, tenkančios fiziniam asmeniui ar šeimai, tai yra gyventojų pajamų mokestis (GPM), ne tik yra vienas mažiausių Europoje (tai matyti iš pateiktos lentelės), bet ir turi aibę išlygų, leidžiančių šio mokesčio nemokėti, pavyzdžiui, gavus pajamų iš palūkanų ar pardavus tam tikrą metų skaičių „brandintą“ ir pabrangusį nekilnojamąjį turtą.

Taip mažas GPM ir įvairios lengvatos, iš esmės daugiausia tenkinančios stambiojo kapitalo interesus, tampa priemone, leidžiančia sumažinti kapitalą valdančių asmenų mokesčius. O socialiniai, visų pirma su pensiniu aprūpinimu susiję, mokesčiai Lietuvoje yra vieni didžiausių Europoje, tačiau jais apmokestinami iš esmės tik dirbantys ir kuriantys žmonės, o pajamoms iš kapitalo šie mokesčiai netaikomi.

Taigi, vaizdelis labai aiškus ir net sukrečiantis. Juk tuo metu, kai stambiojo kapitalo advokatai iš darbo pajamų gyvenantiems piliečiams seka pasakas apie tai, kad Lietuvoje yra neapmokestinamasis minimumas, todėl galima žvelgiant per mikroskopą pamatyti progresinį apmokestinimą, visuomenė tik iš į politiką žengiančių milijonierių sužino apie tai, kad, kaip fiziniai asmenys, gavę milijonines pajamas jie sumokėjo vos kelis, o kartais ir mažiau nei 1 proc. pajamų mokesčio. Sužino ir nieko nenutinka, nes partija „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partija, socialdemokratai, žalieji, liberalieji, raudonieji ir rudieji – visi, kas apsimeta, esą jiems rūpi Lietuvos žmonės ir teisingumas – yra taip įnikę į partijų susijungimus, koalicijos reikalus, nacionalistinių ir komunistinių judėjimų plėtrą bei kovą už žalią Lietuvos gamtą Kaliningrado atominės elektrinės šešėlyje, kad paprasčiausiai tokių dalykų nepastebi. Tarsi tai būtų iš kitos realybės ir neturėtų jokios įtakos nei Lietuvoje egzistuojančiai mokesčių sistemai, nei socialiniam teisingumui, nei biudžeto pajamoms.

Tačiau suvokiant, kad didelė dalis politikų patys yra kapitalo valdytojai arba yra remiami kapitalo valdytojų, tokį glušumą galima labai logiškai paaiškinti. Tuo labiau kad daugumos politikų atlyginimais pasirūpina tas pats biudžetas – už politikus sumoka visus su jų atlyginimu susijusius mokesčius. Todėl, viena ranka saugodami savo ir savo rėmėjų kapitalą nuo mokesčių, kitą ranką gali ramiai laikyti Lietuvos biudžeto kišenėje ir maitintis nekreipdami dėmesio į atlyginimų apmokestinimo dydį.

Kodėl byra kaip „Titanikas“, bet neskęsta?

Savo laiku lemiamą įtaką formuojant Lietuvos ekonomikos politiką įgiję stambiojo kapitalo atstovai, remiami politikų, kišeninės žiniasklaidos ir kišeninių analitikų, įtvirtino mokesčių sistemą, kurioje neproporcingai didelė našta buvo užkrauta dirbančiam žmogui, o kapitalo apmokestinimas buvo minimalus. Tokia mokesčių politika pirmiesiems prichvatizuotojams buvo būtina, nes, už investicinius čekius privatizavę milijardinį Lietuvos turtą, jie neturėjo realių pinigų, o, norint didinti savo įtaką politikams ir savo verslo potencialą, reikėjo realių pinigų, todėl galimybė už kapitalo generuojamas pajamas mokėti minimalius mokesčius buvo paprasčiausias būdas, išnaudojant valstybės silpnumą, pagreitinti prichvatizacijos epochoje vykstantį kapitalo kaupimo procesą. Ir ši užduotis buvo idealiai atlikta. Nors Lietuvoje atlyginimai beveik trečdaliu mažesni nei Estijoje, oligarchų ir milijardierių skaičiumi vargšus estus lenkiame kelis kartus.

Tačiau kaip viskas gyvenime, taip ir prichvatizacija vieną kartą baigėsi. Ir nors prichvatizuotinų objektų skaičius sumažėjo iki minimumo, stambiojo kapitalo atstovų sąskaitose pradėjo kauptis milijonai ir tarsi atėjo laikas, kai galima atleisti vadeles, kam tai daryti, jei engiamieji prie tokios mokesčių sistemos prisitaikė, o tuos, kurie bando priešintis, šventojo kapitalo garbintojai iš karto apšaukia komunistais ir pasipriešinimas nurimsta? Tuo labiau kad ir politikams ši sistema pasirodė visai paranki, nes jų atlyginimams tenkančius mokesčius sumoka valstybės biudžetas. Per politiko gyvenimėlį (be to, nepamirškime jų vaikų ir giminių) prisikaupia šiek tiek turto, kurio apmokestinti visai nesinori, be to, piliečiai tokie patiklūs, kad nieko nekeisti yra daug lengviau ir pelningiau. Todėl net kai mokesčių titanikas pradėdavo skęsti, nes paaiškėdavo, jog nuo dirbančių ir kuriančių žmonių nenulupama tiek mokesčių, kad visuomenei senstant „Sodra“ galėtų išmokėti pensininkams pensijas, politikai, atsirėmę į savo partnerius versle, elgdavosi stojiškai.

Iš pradžių politikai priėmė sprendimą įgyvendinti reformą, tada iš tiesų padidino socialinius mokesčius, vėliau dar kartą padidino socialinius mokesčius ir paaiškino, kad reikalinga dar viena reforma, nes jei dirbantys žmonės nori sulaukę pensijos nemirti badu, turi kaupti pensiją papildomai. O štai tada įgyvendino dar vieną reformą – pailgino pensinį amžių. Bet kai ir to nebeužteko, pradėjo skolintis, kad galėtų išmokėti pensijas. Apsimetė, kad kada nors uždirbsime daugiau, todėl įmokos bus didesnės, ir nors pensininkų taip pat bus daugiau, jie kažkodėl tenkinsis infliacijos apgraužtomis pensijomis, todėl pinigų ne tik užteks, bet dar ir liks skoloms grąžinti.

Taigi, esant tokiam požiūriui, mūsų mokesčių titanikas gali skęsti dar 100 metų, svarbu, kad valdžioje būtų cinikai, pasiruošę prireikus pensinį amžių pailginti iki 70 metų – kadangi Lietuvoje ir Latvijoje prognozuojamas trumpiausias tikėtinas gyvenimo vidurkis Europos Sąjungoje (apie 73–74 metus), problema būtų išspręsta ilgam. Žinoma, gali būti, kad priėmus tokį sprendimą emigruoti pradėtų ir dabartiniai šešiasdešimtmečiai, tačiau jei politikai ignoruoja mokesčių sistemos įtaką jaunimo emigracijai, tai pensininkų emigracija jų neišgąsdinsi.

Mokesčių sistema lietuviškai svajonei

Mokesčių politika, kaip ir pensijų sistema, yra būtinybė, be kurios moderni valstybė negali funkcionuoti, tačiau kartu tai ir instrumentas, kurį naudojant galima siekti užsibrėžtų tikslų. Deja, atgavus nepriklausomybę mokesčių ir pensijų sistema Lietuvoje buvo tik būtinybė, egzistavusi dėl vienintelio tikslo – kuo mažiau trukdyti kaupti kapitalą. Todėl pagrindinis tikslas tapo ne sistemų plėtra, siekiant valstybės užsibrėžtų tikslų, o sistemų pritaikymas prie stambiajam kapitalui naudingiausio rezultato. Tai ir buvo daroma, todėl kapitalas buvo ir yra koncentruojamas gana sėkmingai, o Lietuvoje išryškėjo daugybė šalutinių reiškinių: auganti socialinė nelygybė, amžinai skęstanti „Sodra“, dėl didelio darbo jėgos apmokestinimo neišnykstantys vokeliai ir t. t.

Todėl jei kalbame apie tai, kaip turi funkcionuoti mokesčių ir pensijų sistemos, visų pirma reikia atsakyti į klausimą, kokios visuomenės siekiame – tik tada galėsime suprasti, kokių sistemų mums reikia. Jei užsibrėžtume tikslą įgyvendinti lietuvišką svajonę – sukurti ekonomiškai stiprią valstybę, kuri visų pirma remtųsi į dirbantį, kuriantį ir vaikus auginantį žmogų, atsakyti, kaip turi būti keičiamos mokesčių ir pensijų sistemos, labai paprasta.

Turime nebeleisti stambiojo kapitalo atstovams į Lietuvos biudžetą ar pensijų sistemą žiūrėti kaip į niekingą naštą, kuri naudinga tik tuo atveju, jei jų įmonės gauna valstybinių užsakymų. Mokesčių sistemos principus reikia nustatyti remiantis protingumo kriterijais ir siekiant ekonomiškai stiprios valstybės, o ne lobistinių grupių interesais mokesčius susimažinti iki minimumo. Jeigu neleisime lobistinėms grupėms ištampyti biudžeto, jei didinsime valstybinio turto pelningumą, jei likviduosime visas landas, susijusias su GPM, ir šį mokestį padidinsime, augančios ekonomikos ir mokesčių generuojamas pajamas galėsime nukreipti tam, kad gerokai sumažintume dirbančio, kuriančio ir vaikus auginančio žmogaus apmokestinimą. Siekiant šio tikslo ir suvokiant, kad didžiausią mokesčių naštą sudaro socialiniai mokesčiai, būtina iš esmės spręsti pensijų sistemos funkcionavimo problemą – bazinių pensijų mokėjimą perkelti į biudžetą. Dėl augančio biudžeto ir mažesnių pensijų sistemos išlaidų būtų galima pasiekti svarbiausią tikslą – kad minimalius žmogaus poreikius tenkinantis atlyginimas būtų apmokestinamas minimaliai (tai galiotų ir biudžetui tenkančiam GPM, ir socialiniams mokesčiams).

Vieną kartą reikia baigti tą politinį cirką, kai politikai apsimeta, kad Lietuvoje yra neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD), nors nuo šio NPD, pavyzdžiui, 430 litų, darbuotojo ir darbdavio sumokama 171,91 lito socialinių mokesčių. Taip pat reikėtų nustoti meluoti, kad Lietuvoje mokesčiais rūpinamasi šeimoje augančiais vaikais, nes jų tėvams yra papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (PNPD) – 100 litų. Kaip jau ne kartą rašiau, šis vaikui skirtas „neapmokestinamas“ 100 litų taip pat apmokestinamas visais socialiniais mokesčiais. Tarsi gimęs vaikas nomenklatūrinių kapitalistų valstybėje tiesiog privalo iš karto pradėti rūpintis savo pensijų titaniku.

Dar kartą pakartosiu, jog, augant ekonomikai ir įdiegus aiškią bei principingą mokesčių politiką, būtina didinti biudžeto pajamas, kad būtų pasiektas svarbiausias tikslas – realiai ir gerokai sumažinti mokesčiai, tenkantys tai atlyginimo daliai, kuri būtina bent jau minimaliems žmogaus ir jo šeimos poreikiams patenkinti. Įgyvendinti šį tikslą bus įmanoma, jei augant biudžeto pajamoms į biudžetą bus perkelta bazinių pensijų mokėjimo našta ir jei sumažėjus lėšų poreikiui „Sodra“ gerokai sumažins mokesčius už pajamas, tenkinančias minimalius žmogaus ir jo auginamų vaikų poreikius. Taip sistemą, kuri šiandien iš esmės engia dirbantį ir vaikus auginantį žmogų, pakeistume į tokią, kuri paremta kitais pajamų šaltiniais, kad būtų sudarytos palankias sąlygos augti šeimos gerovei.

Lietuviškai svajonei būtinas lyderis

Neabejoju, kad mes galime įgyvendinti lietuvišką svajonę ir sukurti ekonomiškai stiprią valstybę, kurios socialinė ir mokesčių aplinka būtų palanki dirbančiam, kuriančiam ir vaikus auginančiam žmogui. Tačiau verslo grupėms nei stiprios valstybės, nei laisvo žmogaus nereikia. Joms reikia valdomos valstybės, kuri dirbtų jiems, ir tarnų, kurie suglaudę ausytes klausytųsi pasakų apie geradarius verslininkus. Todėl kova vyks visais frontais. Norint uždirbti energetikos sektoriuje ir į biudžetą kiekvienais metais gauti po kelis šimtus milijonų litų dividendų bei kitų mokesčių, teks kautis su Vladimiro Putino kolonomis. Norint sumažinti darbo jėgos ir išmintingai padidinti kapitalo apmokestinimą, teks susidurti su vietos kunigaikštukų pulkais. O norint Europos Sąjungos ir biudžeto lėšas nukreipti į aukštą pridėtinę vertę kuriančius sektorius, kurių plėtra padėtų kelti atlyginimų vidurkį, teks susidurti su visa kunigaikštukų armija.

Svarbiausia, kad siekdami uždirbti iš Lietuvos tiek V. Putino tranai, tiek vietos kunigaikštukai dažniausiai veikia vieningai – siekia susilpninti politinę valdžią ir priversti ją kapituliuoti prieš jų interesus, be to, dalis interesų yra bendri. Noras mokėti kuo mažiau mokesčių – vienas jų interesų, todėl šioje srityje vieningumas yra išskirtinis. Būtent tai geriausiai paaiškina, kodėl genocidinė mokesčių sistema vis tobulinama, pensijų titanikas vis dailinamas, o socialinė nelygybė vis auga.

Beveik prieš ketverius metus prezidentė Dalia Grybauskaitė inauguracinėje kalboje pakvietė gyventi be oligarchizuotų monopolijų ir išlaisvinti šeimos bei smulkiojo verslo potencialą. Per šiuos metus kova su oligarchizuotomis monopolijomis stūmėsi į priekį, o šeimos potencialo išlaisvinimo situacija tik pablogėjo. Šiais metais ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius sudarė dvi darbo grupes, kurių viena turės atsakyti į klausimą, ar Lietuva liks branduolinės energetikos šalis, o kitai pavesta išnagrinėti galimybes sumažinti dirbančių žmonių apmokestinimą. Bus labai įdomu stebėti, kokias išvadas pateiks šios darbo grupės, nes gali būti, kad A. Butkevičiaus Vyriausybei bus lengviau įveikti Rusiją ir neatsisakyti branduolinės energetikos nei įveikti smulkių buržuazinių milijonierių armiją ir pakeisti šiuo metu egzistuojančią mokesčių sistemą, kurioje kuriantis ir vaikus auginantis žmogus priskiriamas žemiausiai kastai.

Geras ekspertas, bet nekovoja

Praėjusį mėnesį buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė interviu dienraščiui „Lietuvos žinios“, kalbėdama apie tai, jog valdantieji vargu ar siūlys įvesti progresinius mokesčius, pareiškė: „Tiesiog nėra tokios tarifų kombinacijos, kuri leistų Lietuvai greitai pereiti prie diferencijuoto apmokestinimo be nuostolio kam nors.“ Ir dar pridėjo porą standartinių pagąsdinimų apie tai, kad „arba biudžetas netektų arti milijardo litų, arba tektų didinti pajamų mokestį nuo gana žemo pajamų laiptelio, arba didinti kokį pridėtinės vertės mokestį, o tai labiau paliestų būtent mažesnes pajamas turinčius gyventojus“. Buvusi ministrė kalbą baigė chrestomatiniu pagraudenimu apie tai, kad dėl neaiškios mokesčių ateities „verslui ir žmonėms itin sunku planuoti ateitį“.

Eduardas Eigirdas

Verslo grupėms nei stiprios valstybės, nei laisvo žmogaus nereikia. Joms reikia valdomos valstybės, kuri dirbtų jiems, ir tarnų, kurie suglaudę ausytes klausytųsi pasakų apie geradarius verslininkus.

Visą šią stulbinančią išmintį visuomenei pateikė politikė, kuri vadovavo finansų sistemai, ką tik išgyvenusiai naktinę mokesčių reformą. Ši reforma išsiskyrė ne tik visuomenę „džiuginančiais“ tarifais, bet ir tuo, kad didelė dalis visuomenės yra įsitikinusi, jog dėl šios reformos patyrė nuostolių. Kadangi I. Šimonytė vadovavo Finansų ministerijai valdant dešiniųjų Vyriausybei, vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad nors ją delegavusiems konservatoriams šeima yra šventas reikalas, žvelgiant į jos vadovavimo ministerijai laikotarpiu realizuotus mokesčių pakeitimus, dažniausiai galima pamatyti teiginį, kad tai „susiję su verslo aplinkos gerinimu“.

Taigi, pinigėlių biudžete šiam reikalui vis atsirasdavo, tačiau šeimoms pritaikyti tarifų kombinacijos, kad būtų sumažinti mokesčiai, nepavyko. Beje, vienas iš „verslo gerinimo“ pavyzdžių labai įsiminė – būtent I. Šimonytei dirbant ministre buvo pakeista advokatų apmokestinimo tvarka, todėl advokatui, uždirbančiam 9 mln. litų per metus, mokesčiai sumažėjo. Tikriausiai tai sutapimas, bet artėjant I. Šimonytės kadencijos pabaigai vieno žinomiausių advokatų įkurta organizacija „Investuotojų forumas“ finansų ministrę apdovanojo „už skaidrią ir atsakingą veiklą“.

Šiais metais moderuodamas diskusiją apie mokesčius metinėje Lietuvos ekonomikos konferencijoje išdrįsau gana kategoriškai pareikšti, kad Algirdas Butkevičius sudarė nevykusią komisiją mokesčių reformos metmenims rengti, ir sulaukiau priekaišto iš „Investors’ Forum“ vadovės Rūtos Skyrienės, nes, jos nuomone, jų deleguotas ekspertas yra tikrai aukšto lygio. Be išlygų sutikau ir atsiprašiau už savo netaktą, nes iš tiesų „Investuotojų forumo“ deleguotas mokesčių ekspertas yra aukščiausio lygio. Tačiau esmė ta, kad puikiausi mokesčių ekspertai, galintys užsakovams išaiškinti, kaip gudriai susimažinti mokesčius, gali neišdrįsti parengti sprendimų, kurie galėtų sukelti trumpalaikį nuostolį verslo elitui, tačiau atneštų teigiamų permainų šeimoms.

Taigi, gali būti geras ekspertas, pavyzdžiui, konkurencijos srityje, tačiau tai dar nereiškia, kad pamatęs oligarcho šešėlį nesislėpsi biurokratinėse tvirtovėse. Gali būti puikus Valstybinės kainų kontrolės ir energetikos komisijos vadovas, tačiau tai nereiškia, jog išdrįsi keisti sistemą, kad privatus kapitalas iš vartotojų neuždirbtų antpelnio. Gali būti perspektyvi politikė, puiki finansininkė, tačiau jei nerandi tarifų kombinacijos, kuria būtų galima sumažinti mokesčius dirbantiems, kuriantiems ir vaikus auginantiems žmonėms, tai ką padarysi?