Tuo metu, kai Birutė Vėsaitė savo pareiškimais baidė užsienio investuotojus ir demokratinius kaimynus nuo Visagino AE projekto, o premjeras rūpinosi vakariene Klaipėdoje su Lukašenkos patikėtiniu iš Baltarusijos, Ūkio ministeriją pasiekė logistinės kompanijos prašymas leisti per Klaipėdos uostą į Baltarusiją gabenti metalo konstrukcijas Astravo atominei elektrinei. Kaip į šį paklausimą atsakys ūkio ministrė?
Gera kaimynystė pagal „žalią“ ministrę
P. Birutė turbūt mano, kad nesvarbu, ką ir kaip ji atsakys. Po neatsargių, pasaulinėje spaudoje paviešintų leptelėjimų apie Hitachi ir Gazprom ministrė apskritai visus ramina ir įtikinėja, kad nereikia į jos pasisakymus kreipti dėmesio. Daug kas ir nekreipia, tačiau jos sprendimai dar šį tą reiškia.
Tarptautinėje erdvėje kompromituodama Lietuvos atominės energetikos planus, ministrė iš tikro uždega žalią šviesą atominės elektrinės statyboms Astrave ir Karaliaučiuje. O jei dabar bus suteiktas dar ir leidimas logistikos kompanijoms per mūsų valstybę gabenti stambiagabaričius krovinius naujajam Baltarusijos Černobyliui, Lietuva apsijuoks prieš visą pasaulį. Iš pradžių sakome NE Visaginui, mat „nesaugu“, tada sakome TAIP tarptautiniams aplinkosaugos standartams prieštaraujančiam Astravo monstrui už 50 km nuo Vilniaus, o po to dar ir patys savo rankomis, atverdami Lietuvos erdvę bei resursus, padedame jį pastatyti ir renkamės pirkti svetimą elektrą. Kodėl taip elgiamės? Nejaugi ant „geros kaimynystės“ aukuro aukosime gyvybinius Lietuvos saugumo interesus?
Naivumas
Per pastaruosius kelerius metus Lietuvai buvo pavykę atkreipti partnerių ir tarptautinių organizacijų dėmesį į akivaizdų branduolinės saugos reikalavimų ir poveikio aplinkai nepaisymą Karaliaučiuje ir Astrave. Šiuos klausimus buvo pavykę įtvirtinti ES lygiu: Europos Vadovų Taryba paskelbė vieningą ES poziciją ir kvietimą kaimyninėms šalims užtikrinti branduolinę saugą, bendradarbiauti ir atlikti atsparumo testus („stress-testus“) esamoms ir planuojamoms atominėms elektrinėms pagal Europos Sąjungos metodologiją.
Prieš savaitę Espo konvencijos (Jungtinių Tautų Konvencijos dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste) Įgyvendinimo komitetas paskelbė beveik dvejus metus trukusio mūsų inicijuoto tyrimo dėl Baltarusijos atominio Astravo projekto rezultatus ir konstatavo gausius šios konvencijos pažeidimus. Pažeidimai susiję ir su netinkamu atominės elektrinės statybų vietos parinkimu, ir su atsisakymu suteikti Lietuvos visuomenei informaciją dėl projekto saugumo, ir su nenoru išgirsti Lietuvos poziciją, ir su galutinio sprendimo statyti elektrinę leistinumu.
Dabartinė situacija panaši. Lietuvos pareigūnai svajingai klausosi Baltarusijos premjero kalbų apie „mūsų tautų mentaliteto bendrumą“ ir siūlymų „atsisakyti diktatų“, o mūsų rytiniai kaimynai faktiškai toliau diktuoja regionino energetikos viziją. Šioje vizijoje Lietuva numatoma pigus koridorius transportuoti medžiagas ir krovinius kaimynų atominėms elektrinėms, kaip pagrindinis svetimos elektros pirkėjas ir kaip valstybė, kuri pati pirma patirs daugiausiai žalos, jei nesaugiems branduoliniams reaktoriams kas nors atsitiks.
Pražūtinga tyla
Po pastarojo susitikimo su Baltarusijos premjeru ministras pirmininkas A. Butkevičius tik perpasakojo žurnalistams, ką jam sakęs baltarusių kolega, ir patvirtino, kad A. Lukašenkos ketinimai dėl Astravo yra rimti. Tik tiek ir nieko daugiau. Tikėsime tai ketinimais ar ne, baltarusių premjeras vertas pagarbos bent jau už tai, kad juos jis, atvirkščiai, nei mūsų valdantieji, išsakė garsiai ir aiškiai. O mes tuo tarpu tylim. Ir savo tylėjimu bei atsakymų neturėjimu kenkiame patys sau.
Tačiau jei dabar Ūkio ministerija suteiks leidimą logistikos kompanijoms gabenti per Lietuvą stambiagabaričius krovinius Astravo elektrinei, kito atsakymo dėl valdančiųjų energetikos politikos krypties turbūt ir nereikės...