Šiandien nesijaučiame ypatingi, esame geroje kompanijoje – Europos Sąjungoje (ES) – esame joje normali, nors, kai kas sako, „vidutinių gabumų“ šalis. Po to kai buvome Pasaulio Sąžine, po to kai tapome viena iš nieku neišsiskiriančių Europos valstybių, turime ir vėl gerą šansą (gal jau ir paskutinį) tapti svarbia Europos dalimi. Lietuvai pirmininkavimas ES, aišku, yra nemažas rūpestis, tačiau visų pirma šansas, palikti naują pozityvų pėdsaką. Didžiausias šansas – pakeisti sustabarėjusią Europos geopolitiką, įgyvendinant vadinamąją Rytų partnerystę. Europos Sąjungos partnerių valstybių vadovų susitikimas numatytas mūsų šalies pirmininkavimo metu ir jo sėkmė bus viso Lietuvos pirmininkavimo sėkmės indikatorius.
Lietuva turėtų atlikti misiją, kokią prieš dvi dešimtis metų atliko Danija. Faktas vertas paminėjimo ir tęsinio. Priminsiu, 1993 metais tuomet dar Europos Bendrijoms pirmininkaujanti Danija jautėsi kiek nejaukiai. Pralaimėtas referendumas dėl Mastrichto sutarties, kritiškas požiūris į „gilesnę“ integraciją ne vieną vertė žiūrėti į danus, kaip Europos atskalūnus, o tuo pat metu kalendoriaus dėka danams teko pareiga pirmininkauti bendrijai.
Šalia kitų dalykų danai pasiūlė kai kuriuos istorinius projektus, kurie tuo metu istoriniais gal ir neatrodė. Vienas jų – tai garsieji Kopenhagos kriterijai, pagal kurios galima būtų vertinti šalių-kandidačių pasiruošimą tapti respektabilaus klubo nare. Jie nepamiršti iki šiol. Kitas – pačių kandidačių sąrašas. 1993 metų pradžioje tuometinės bendrijos valia jame figūravo šešios šalys: Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Rumunija ir Bulgarija. Tiek toli siekė tuometės bendrijos vaizduotė.
Danų vaizduotė buvo lakesnė, ir jie pasiūlė sąrašą papildyti Baltijos valstybėmis. Reikia pasakyti, kad Europos Bendrijų senbuviams ir „naujabuviams“ danų svajonė buvo panaši į kažkokį nevykusį pokštą. Baltijos valstybės? Lietuva, kur į valdžią grįžo senoji nomenklatūra, Latvija, kur net nebuvo padorių demokratinių rinkimų, Estija, kur rusai tuoj tuoj sukels maištą. O be to, kam europiečiams lįsti į buvusią SSSR? Baltijos valstybės, žinoma, ne visai SSSR, bet vis tik ne visai tas pats, kas Vengrija ar Čekija. Jos tikrai „nepatems“ iki Europos standartų...
Tačiau danai vos ne verkdami prašė duoti tiems „mažiukams“ šansą, ir pagaliau mes tą šansą gavome. Kai kas galvojo, tik tam, kad pasaulis įsitikintų, jog nieko nesugebėsime... Po mūsų atsirado ir Slovėnija, kurios daug kas taip pat nenorėjo, nes tai buvusioji Jugoslavija. Gyvenimas parodė, kad ne tik slovėnai bet ir lietuviai duotą šansą išnaudojo geriau, nei tikėtasi. Derybų eigoje aplenkėme kitas kandidates. Dar kartą dėkui danams ir Kopenhagos kriterijams.
Bet šio teksto kontekste svarbiausia gal ne tai. Kur kas svarbiau, kad danai savo siūlymu pabandė sulaužyti geopolitinį stereotipą, kitaip suvokti Europą, panaikinti vadinamąjį Jaltos prakeiksmą, atidavusį mus Sovietams. Būtent šiuo sprendimu sekdami galėjome pasakyti, kad išties esame kitokie nei buvusios SSSR respublikos, ir kad Rusijai niekas nedavė teisės nuspręst, kur baigiasi jos įtakos sfera.
Šiandien Lietuvos situacija kiek panaši į anuometinės Danijos. Turime galimybę dar kartą pakeisti geopolitinį mūsų kontinento žemėlapį. Galime pakeisti geopolitinis stereotipus, ar parodyti, kad Europa – vientisa ir laisva – nesibaigia 30 km. nuo Vilniaus.
Lietuva turėtų padaryti viską, kad vadinamosios Rytų Partnerystės šalys turėtų aiškų šansą būti Europoje, t.y. jų negalima „pavaryti“ šalin. Priminsiu, kad tokių šalių yra šešios – Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina. Iš viso per 70 milijonų gyventojų.
Kai kurių skaitytojų veiduose įtariu nepritarimo grimasą. Paklausite, ar Rytų partnerystės šalys pasiruošusios ES narystei? Atsakysiu aiškiai – visiškai nepasiruošę, ir tam šiandien tikrai neturi pakankamai jėgų, turi gal tik gražius norus ir natūraliai pavydi mums. Iki Europos standartų, aišku „netempia“. Ar jos labai nori būti Rusijos provincijomis? Tikrai ne, bet ar turi pakankamai jėgų tam pasipriešinti. Tad mūsų rankose yra galimybė patraukti juos į savo pusę.
Kai kas paklaus, kam mums to reikia? Danai irgi galėjo būti abejingi – kam jiems kažkokie pokomunistiniai lietuviai ar estai.... Bet jie pasielgė kitaip – ne trumparegiškai, sulaužė anuometinį geopolitinį mąstymą ir mus „patempė“. Danai mus visada gindavo, bet niekada nenuolaidžiavo – turėjom iki galo „atidirbti“ kriterijams.
Stereotipas byloja, kad pasaulis po Šaltojo karo pasikeitė nedaug. Atkovojome iš sovietų imperijos Vidurio Europą, tačiau palikome Rusijai teisę į imperinį palikimą. Daugelio mūsų galvose ir širdyse Ukraina ar Pietų Kaukazas yra kažkas kitokio, kažkas labai besiskiriančio nuo tikros Europos.
Šios stereotipo pasekmės yra netikėjimas, kad Ukraina negali įveikti XVII nevykusios sutarties „amžinai su Rusija“, kad Gruzija gali būti patikima NATO valstybė. Jei Rumunija jau Vakarų Europa, tai kodėl Vakarų Europa negali būti rumuniškai kalbanti Moldova, Jei Turkija jau 60 metų garbingai atlieka NATO misiją, kodėl ateityje to nepadarys Azerbaidžanas, jei prancūzai susitaikė su vokiečiais, kodėl to iš principo negali su kaimynais susitaikyti tokie armėnai. Galiausiai jei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas Vilnius gali būti Europos metropolija, kodėl negali būti Minskas ar Polockas? Demokratija mūsų kaimynystėje ir mums asmeniškai tik į naudą. Jei pakeisime savo stereotipus ir savo svajones, galiausiai viskas pasirodys įmanoma. Aišku, ne šiandien, tačiau jei nedarysime nieko, triumfuos senos Rusijos euroazijinės svajonės, kurios taip neatnešė ilgalaikės laimės nei buvosios imperijos pakraščiams, nei Pietų Kaukazui.... Jei nesvajosime, galima drąsiai brėžti gynybos liniją Lietuvos pasienyje ir europines svajones „išleisti į pensiją“.
Tad mes galime padaryti nedidelį bet labai svarbų žingsnį – suteikti Rytų partnerystės šalims europinė perspektyvą. Turime būti, kaip kažkada danai, reiklūs pasiruošimui, tačiau suteikti jiems aiškų šansą. Tai ne avansinis mokėjimas – tai ženklas, kad norime keisti seną geopolitiką.
Ar Lietuva taps Naująja Danija, ar Kopenhagos kriterijų vietoje atsiras Vilniaus kriterijai? Jei labai norės, – taip.