Bet angliško žodžio šaknis yra ta pati, kaip seimūnams pažįstamoje „frakcijoje“. Ji reiškia „dalį“. Todėl tinkamesnis ir tiksliau patį procesą nusakantis vertimas būtų „skaidymas“. Niekas po žeme nesiplėšo, nes nėra kur plėšytis – aplinkui kitos uolienos. Vyksta smulkinimas į trupinius, arba skaidymas į skaidulas.
Hidraulinio skaidymo paskirtis yra išlaisvinti dujas ar naftą iš uolienų porų. Tokia uoliena yra skalūnai, kurie nesunkiai skyla plonomis mažytėmis plokštelėmis, tarsi skaidulomis. Iš pradžių daromas vertikalus gręžinys, kol atsiremiama į skalūnų sluoksnį. Lietuvoje jis glūdi 2 km gylyje. Tada silpnu sprogimu paruošiama horizontali gręžimo kryptis. Į ją su didžiuliu slėgiu purškiamas mišinys vandens pagrindu. Kada mišinio slėgis viršija uolienos atsparumą, skalūnai išsiskaido plokštelėmis šimtus metrų tolyn, į tarpelius suteka įpurkštas skystis, o juose buvęs metanas pasklinda.
Edas Rendalas, buvęs Pensilvanijos valstijos gubernatorius 2003-2011 m., liudija didelį ekonominį visos valstijos pakilimą, ėmus įsisavinti skalūnus. Tarptautinė Energetikos agentūra (IEA) skaičiuoja, kad iki 2015 JAV išgaunamų dujų apimtimis aplenks Rusiją, o iki 2017 gali tapti didžiausia naftos tiekėja.
Hidraulinio skaidymo metodas tėra naujai pritaikyta ir patobulinta sena technologija, kuri naudota ne tik tradicinėms gamtinėms dujoms bei naftai išgauti, bet ir geoterminėje energetikoje, ir net vandeniui išgauti. Rusai buvo pradėję ją taikyti savo tradicinėse dujų ir naftos verslovėse Sibire, ir dar prieš kokius penkerius metus jų specialistai didžiavosi įsisavinę šį metodą. Dabar hidraulinis skaidymas Rusijoje yra oficialiai pasmerktas, specialistai dėl jo tyli, o prezidentas su premjeru jį smerkia kaip žalingą gamtai. Gal dėl to ir Lietuvoje radosi kryptingai neigiamas vertimas šiam metodui pavadinti?
Skaidymas, kaip ir kiekviena nauja technologija, neša ir geresnio gyvenimo viltį, ir rizikas. Šiuolaikinis techninis lygis leidžia rizikas minimalizuoti. Juk važinėjame automobiliais, kurie naudoja alyvą, bet ją paskui surenkame, nors pasitaiko atvejų, kai ji tiesiog išsipila dėl avarijų ar neatsargumo, ar kokie kvailiai atsikrato ja paežerėje. Vairuodami turime degų benzino baką ar dujų balioną už nugaros, bet drįstame šalia pasisodinti visą savo šeimą. Užsidegimo rizika nėra panaikinta šimtu procentų. Bet mes kažkodėl mažiau bijome sprogimo pašonėje nei atominės elektrinės, kur avarijos tikimybė daug kartų mažesnė. Lemia ne realybė, o į galvą įdedamas jos vertinimas.
Balandžio pradžioje „Chevron“ ir kiti JAV pramonės gigantai drauge su JAV Aplinkos apsaugos fondu ir panašiomis organizacijomis sutarė dėl hidraulinio skaidymo standartų ir Pitsburge įkūrė Tvaraus skalūnų vystymo centrą, kuris licencijuos kompanijas, kurios imasi tinkamų saugumo ir gamtosaugos priemonių.
Hidraulinio skaidymo priešininkai kelia klausimą dėl žalingo poveikio aplinkai: mišinio sudėties, geriamo vandens užteršimo, žemės drebėjimų. Kartais kalbama ir apie žalą kraštovaizdžiui, bet taip pat sėkmingai galima būtų protestuoti prieš elektros linijas, prieš autostradas ir geležinkelius.
2010 pasirodė dokumentinis filmas „Gasland“, kur įtaigiai rodomos hidraulinio skaidymo blogybės. Įspūdingiausi kadrai, kai iš čiaupo namuose teka degantis vanduo. Buvo paminėti konkretūs žmonės Kolorado valstijoje. Šiuos atvejus ištyrė valstijos Natūralių išteklių departamentas ir nustatė, kad informacija iškreipta. Mat dar 1976 m. tos vietovės gruntiniuose vandenyse aptikti pavojingi kiekiai metano, nes dujos ten yra tame pačiame sluoksnyje, kaip vanduo. Kolorade yra itin griežti gamtosaugos reikalavimai dėl skaidymo. Todėl „Gasland“ filmavimo metu Kolorado dujų ir naftos gamtosaugos komiteto direktorius Dave’as Neslinas siūlėsi filmo prodiuseriui Joshas Foxas paaiškinti prieš kameras kylančius klausimus, bet jo paslaugų buvo atsisakyta.
Metanas yra dažnas anglies sluoksniuose, dėl to šachtose kartais įvyksta sprogimai, bet dėl to anglies gavyba nėra nutraukta. Anksčiau šachtininkus įspėdavo kanarėlės požemiuose, dabar pasirūpinama ventiliacija ir sensoriais.
Kad kylantis iš gelmių mišinys su dujomis nekontaktuotų su gruntiniu vandeniu, kada praeina jo sluoksnį, imamasi apsaugos priemonių: gręžinys įvelkamas į plieninį vamzdį, tada ant jo maunamas gerokai storesnis vamzdis, o į tarpą tarp plieninių sienų pripilama cemento.
2012 m. Pensilvanijos valstijoje, kur yra labai daug gręžinių į skalūnus, JAV Gamtos apsaugos agentūra patikrino 61 šulinį, nes gyventojai skundėsi užterštu vandeniu, ir paskelbė išvadą, kad „mėginiai neparodė užterštumo, dėl kurio agentūra matytų reikalą imtis tolesnių veiksmų“. Šios agentūros administratorė Lisa P. Jackson 2011 Kongresui patvirtino, kad „nežino nė vieno atvejo, kad skaidymas paveiktų vandenį“.
Vanduo yra ginamas pagal federalinį „Saugaus geriamo vandens aktą“. Nors JAV garsėja tuo, kad paslydęs gatvėje ant banano žievės gali prisiteisti milijoną, iki šiol nėra nė vienos bylos dėl žalos atlyginimo už skalūnų įsisavinimą.
Dar vienas minimas pavojus yra žemės drebėjimai. Atlikti tyrimai JAV parodė, kad nedidelius drebėjimus gali sukelti ne hidraulinis skaidymas, o greičiau panaudoto mišinio požeminės saugyklos, kur jis supilamas drauge su kitomis pramonės atliekomis. JAV Geologijos inspekcija neaptiko jokių įrodymų, kad hidraulinis skaidymas susijęs su žmonių jaučiamais žemės drebėjimais.
Raporte vyriausybei cituojama pasaulinio lygio Lawrence Berkeley laboratorijos išvada: „Mūsų žiniomis, hidraulinis skaidymas skvarbumui pasiekti retai kada sužadina nepageidaujamą seismingumą tokio dydžio, kad jį būtų galima fiksuoti paviršiuje labai jautriais sensoriais, jau nekalbant apie tai, kad jie nėra pavojingi ar keliantys nepatogumų“.
Galbūt Lietuvos Vyriausybė pasinaudojo anglų patirtimi, kada kilo klausimas dėl skalūnų įsisavinimo pavojų Žemaitijoje. Buvo kreiptasi į Mokslų akademiją, ir ši parengė studiją šiuo klausimu. Lygiai tą patį padarė Didžiosios Britanijos vyriausybės vyriausiasis patarėjas mokslui lordas Džonas Bedingtonas 2012, užsakydamas Karališkajai inžinerijos akademijai su Mokslo politikos centru parengti studiją apie skalūnų įsisavinimo rizikas, jų išvengimą ir galimybę valdyti procesą. Gavus palankias rekomendacijas, moratoriumas buvo panaikintas ir šiuo metu darbai tęsiasi.
Vienam gręžinio šuliniui paprastai sunaudojama apie 22 000 m3 vandens. Anglai nurodo, kad per dešimt dienų gręžiniui reikia tiek vandens, kiek išpilama trims golfo laukams palaistyti, arba kiek jo reikia anglimi kūrenamai 1000 MW elektrinei veikti 12 valandų. JAV atsiranda nauja verslo šaka, skirta panaudotam mišiniui perdirbti atgal į švarų vandenį. Jei anksčiau tiko tik gėlas vanduo, dabar jau yra būdų panaudoti ir jūros vandenį. Sukurta nauja technologija vietoj vandens naudoti skystą nedegų propaną.
Anglų taisyklės reikalauja ne dviejų, o trijų plieninių žiedų su cemento įtarpais gręžiniui izoliuoti; panaudotą mišinį leidžia kaupti tik uždarose plieno cisternose. Kaip matome, gamta rūpi ne tik mums. Mūsų rūpestis neturėtų virsti noru, kad gerbūvį mums sukurtų kažkas kitas. Solidus tarptautinis žurnalas „The Economist“ daro išvadą: „Britų skalūnų dujos gal ir nebus tokios pigios kaip JAV, bet jos pajėgs konkuruoti su importuojamomis dujomis ir sumažins šalies priklausomybę nuo Rusijos ir Artimųjų Rytų“.
Panašią išvadą galima padaryti ir apie lietuviškas dujų atsargas. Didžiausią pavojų gali sukelti ne technologinis procesas, o patologinis godumas ir plačiai paplitusi korupcija – šie dalykai ypač suveši ten, kur yra dideli pinigai. Kortos mūsų rankose, o sužaisime taip, kaip Norvegija su savo nafta ar taip, kaip Nigerija su savo nafta – priklausys nuo įstatymų rengėjų ir protingos kontrolės. Tada ir pasimatys, kurlink eiti esame subrendę.