Tuometinis Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas aiškino, kad Lietuva ne tiek diskutuoja su Rusija, kiek skatina pačiai ES pagalvoti, „kokia ji bus, ar ir toliau remsis vertybiniu pagrindu, ar atiduosime pirmenybę fabrikams, gamykloms, vamzdynams.” Klausimas gražiai suformuluotas, esą reikia rinktis tarp vertybių ir ūkinių ar geopolitinių interesų.

Lietuvos įsipareigojimo vertybėms laukia sunkus išbandymas. ES turi nutarti ar pasirašyti Asociacijos, taip pat ir Laisvos prekybos sutartį su Ukraina Vilniuje vyksiančiame Rytų partnerystės viršūnių susitikime. Ukrainos šalininkai aiškina, jog nepasirašius Asociacijos sutarties, Kijevas neatsispirs Maskvos spaudimui, ilgainiui taps Rusijos peršamos Muitų sąjungos ir kitų dominuojamų sandraugų ir sąjungų nare. Ukrainai vienareikšmiai pasukus integracijos į ES linkme, galutinai žlugtų Kremliaus svajonės iš dalies atkurti buvusią sovietinę erdvę. Jei Kijevas rinktųsi Muitų sąjungą, padrąsinta Rusija didintų spaudimas kitiems kaimynams.

Vertybių gynėjai nurodinėja, kad ES nėra vien laisvos prekybos ir laisvo judėjimo zona. Jeigu ES atsisakytų savo vertybių, ji netektų savo savitumo. Šios vertybės yra svetimos dabartinei Ukrainos valdžiai, kuri jas sąmoningai pažeidinėja, pvz., nuteisdama buvusią premjerę Juliją Timošenko. ES užsienio reikalų ministrai gruodžio mėnesį pareikalavo, kad Ukraina kovotų su selektyviu teisingumu, padarytų pažangą rinkimų sistemoje, įgyvendintų kitas asociacijos sutarties sąlygas. Kol Kijevas nepatenkina sąlygų, nevalia pasirašyti sutarties.

Kęstutis Girnius
Ukrainos likimas Lietuvai yra geopolitiškai svarbus. Kijevo prisišliejimas prie Maskvos kenktų Lietuvos nacionaliniams interesams.
Ukraina yra didelis iššūkis Lietuvos pretenzijoms vykdyti vertybėmis grindžiamą politiką. Lengva Lietuvai ginti žmogaus teises Mianmare, Egipte ar Sirijoje, dalyvauti Iranui taikomam boikotui, kai įvykiai šiose šalyse turi minimalų poveikį Lietuvai. Ukrainos likimas Lietuvai yra geopolitiškai svarbus. Kijevo prisišliejimas prie Maskvos kenktų Lietuvos nacionaliniams interesams.

Padėtis ypatinga ir tuo, kad ES dar nėra priėmusi sprendimo, tad Lietuvos veikimo laisvės nekausto narystė NATO ar ES. Sunku priešintis aiškiai sąjungininkų daugumos valiai, kai priimamas bendras nutarimas. Vieša priimto bendro nutarimo kritika beveik neišvengiama traktuojama kaip solidarumo stoka. NATO pasitarime, kuriame buvo svarstoma karinė intervencija, prezidentės Dalios Grybauskaitės nurodymu Lietuva skeptiškai pasisakė dėl numatomų karinių veiksmų. 2011 m. vizito į Austriją proga prezidentė interviu dienraščiui „Die Presse“ neslėpė savo nepasitenkinimo karinėmis operacijomis Libijoje, nurodydama, jog Vakarų šalių kariniai veiksmai akivaizdžiai peržengė JT rezoliucijos nurodymą įvesti neskraidymo zoną ir apsaugoti civilinius gyventojus Libijoje. Buvau vienas iš tų, kurie suskubo prezidentę kritikuoti dėl išsišokimo, nors jos kritika buvo teisinga.

Pagaliau Lietuva pirmininkaus ES, kai vyks Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, tad ji turės daugiau galimybių paveikti diskusijų eigą ir, jei norėtų, pabrėžti vertybių ir dorovinio impulso svarbą.

Ukrainos gynėjai nesnaudžia. Jie pripažįsta, jog Janukovyčiaus valdžia nesilaiko europietiškų vertybių, bet ragina šių vertybių nepervertinti. Įtakingas JAV lobistas Bruce’as Jacksonas neseniai Vilniuje aiškino, kad reikia kalbėtis su tais, kurių vertybės skiriasi nuo mūsų, kad be dialogo nebus galima paveikti Ukrainos, ir kad nors vertybių gerbimas būtinas visateisei ES narystei, asociacijai neturėtų būti taikomi tokie griežti kriterijai. Reikia rasti pusiausvyrą, kuri leistų palaikyti atvirą dialogą su Rytų partneriais nepaminant vakarietiškų vertybių.

Kęstutis Girnius
Amnestija Lucenkai yra teigiamas žingsnis. Bet ciniškai nusiteikę gali manyti, jog jis iš dalies buvo nuteistas dėl to, kad būtų galima jį vėliau paleisti kaip geros valios įrodymą, kol Timošenko toliau kalinama.
Negalima lengva ranka atmesti Jacksono ir panašiai galvojančių pasiūlymus, bet reikia juos suprasti tokius, kokie jie iš tiesų yra. Po visų gražių žodžių apie auksinį vidurį ir poreikį nepaminti vakarietiškų vertybių slypi raginimas susitaikyti su Janukovyčiaus režimo veiksmais, nesuderinamais su ES principais, ir jei nepaminti, tai bent nepaisyti vertybių. Dabar reikia pasirašyti asociacijos sutartį, o jei Ukraina nepasitaisys, esą bus galima vėliau nesuteikti visateisės ES narystės.

Lietuva dar nėra priėmusi galutinio sprendimo. Užsienių reikalų ministras Linas Linkevičius kalba atsargiai, bet palaiko Ukrainą. Kovo pabaigoje po susitikimo su eurokomisaru Kareliu de Guchtu, jis sakė, kad „sutartis su Ukraina labai svarbi, todėl ir ES viduje turime sutarti Ukrainos pasiekimus vertinti pragmatiškai, o greta keliamų reikalavimų pasiūlyti ir apčiuopiamų paskatų.“ „Pragmatinis“ vertinimas reiškia palankų vertinimą, net jei Ukraina neįgyvendina ES reikalavimų.

Prezidentė laikosi santūriau. Ji teigiamai vertino Ukrainos prezidento sprendimą suteikti malonę buvusiam Ukrainos vidaus reikalų ministrui Jurijui Lucenkai, bet sakė nenorinti spėlioti, ar to pakaks, kad ES pasirašytų asociacijos sutartį. Ji taip pat pasakė, kad svarbu pasiekti kuo daugiau Ukrainos ir kitų Rytų partneriu atžvilgiu.

Amnestija Lucenkai yra teigiamas žingsnis. Bet ciniškai nusiteikę gali manyti, jog jis iš dalies buvo nuteistas dėl to, kad būtų galima jį vėliau paleisti kaip geros valios įrodymą, kol Timošenko toliau kalinama. Balandžio pradžioje Ukrainos ambasadorius ES Konstantinas Jelisejevas išspausdino redakcinį straipsnį dienraštyje „New York Times“, kuriame pažymėjo, kad dirbtinis tų bylų, kurios labiausiai rūpi ES, sprendimas nepriartintų Ukrainos prie vakarietiškų teisinės valstybės standartų. Tai rodo, kad nebus skubama paleisti Timošenko.

Manau, kad Janukovyčius yra įsitikinęs, kad Ukraina yra tokia svarbi, jog ES nusileis ir pasirašys Asociacijos sutartį, save ramindama, kad šios sutarties pasirašymas nėra narystės suteikimas. Nežinau, ar bus, kaip mano Janukovyčius. Pritardama asociacijos sutarties pasirašymui, Lietuva akivaizdžiai teiktų pirmenybę geopolitiniams interesams, vadinamajam realizmui. Priėmusi tokį sprendimą, ateityje Lietuva turėtų apie vertybes kalbėti tik sotto voce, suprasdama, kad jai nesvetimi tie ekonominiai ir geopolitiniai sumetimai, kurie skatino Vokietija atlaidžiai vertinti žmogaus teisių ir demokratijos pažeidimus Rusijoje ir kurios mūsų diplomatai taip energingai kritikavo.