Po 2012 m. rudenį įvykusių Seimo rinkimų kai kurie TS-LKD centrinio rinkiminio štabo nariai džiaugsmingai pranešė, kad TS-LKD tapo „išsilavinusio bei pasiturinčio visuomenės sluoksnio, susitelkusio didžiuosiuose miestuose, interesus ir lūkesčius atstovaujančia politinė jėga“. Tuo pačiu netgi kiek arogantiškai pridėjo: TS-LKD atstovauja modernią Lietuvą, savotišką visuomenės avangardą, kai tuo tarpu kita „ne tokia pažangi Lietuva“ nebuvo nei pajėgi, nei verta suprasti TS – LKD tekusio vaidmens.
Be abejo, išbandymas krize buvo itin sudėtingas partijai. A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė su tvirta TS-LKD frakcijos Seime ir Seimo Pirmininkės I.Degutienės parama esminių ekonominių ir energetinio saugumo klausimų egzaminą išlaikė aukštam įvertinimui. Tačiau skirtingai nuo Latvijos ar Estijos, kur su krize kovojusios centro dešiniosios politinės jėgos (V.Dombrovskio „Vienotība“ Latvijoje ir A.Ansipo „Eesti Reformierakond“ Estijoje) po rinkimų išliko valdžioje, TS-LKD atiteko opozicijos vaidmuo. Kyla klausimas: kokias pamokas turime išmokti ir kur link turime judėti, besiruošdami 2016 m. Seimo rinkimams?
„Dviejų Lietuvų“ takoskyros pavojai
Orientacijos į didžiuosius miestus šalininkai dažniausiai meta tokius argumentus savo pozicijai pagrįsti: didieji miestai auga, tampa jaunimo traukos centru, todėl didėja ir potencialus TS-LKD rinkėjų ratas. Viliamasi, kad būtent jaunimas taps partijos dominavimo Lietuvos politinėje sistemoje garantu. Vis dėlto prieš skelbiant galutinę pergalę Vilniuje ir Kaune būtina atsižvelgti, jog 2012 m. Seimo rinkimuose TS-LKD sąlygas Kaune palengvino antrojo turo oponentai – „Drąsos kelio“, kurie jau pirmajame ture surinko maksimalų protesto balsų skaičių.
Vilniuje palankią situaciją sukūrė susiskaldę liberalai, A.Zuoko charizmos saulėlydis ir strateginis pasirinkimas balsuoti už pajėgiausią alternatyvą prieš rinkimus susiformavusiam socialistiniam – populistiniam frontui.
Tačiau Liberalų sąjūdis, išlaukęs Liberalų ir centro sąjungos žlugimo, sėkmingai sprendžia lyderystės klausimą, telkia išsiblaškiusias liberaliąsias jėgas ir netgi neslepia savo pretenzijų į Vilniaus mero postą. Nereikėtų abejoti, jog liberalai didžiųjų miestų TS-LKD atiduoti tikrai nesiruošia. Ir net jei TS-LKD pavyktų sėkmingai konkuruoti su liberalais didmiesčiuose, privalu įvertinti visos Lietuvos visuomenės paramos pasiskirstymą dešiniesiems ir kairiųjų – populistų blokui, nes TS-LKD konkurencija su liberalais – tai žaidimas tame pačiame lauke, konkurencija dėl tų pačių dešiniųjų stovyklos balsų.
Tradiciškai dešiniųjų stovyklą remia tik kiek daugiau nei trečdalis Lietuvos rinkėjų, tuo tarpu likę du trečdaliai balsuoja už socialistus ir populistinį centrą, t.y. neideologines partijas – vieno asmens projektus. Politinė sistemos svorio centras dar aiškiau pakryptų į kairę, jeigu susijungtų Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijos. Ką visa tai reiškia? Jei TS-LKD „užsidarys“ didžiuosiuose miestuose ir dėl to paties rinkėjo varžysis su liberalais, partija pasmerks save nuolatinės opozicinės jėgos vaidmeniui. Tai būtų akligatvis. Turint galvoje tvirtą visos TS-LKD laikyseną energetinio saugumo klausimais, pasiūlytą Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo darbotvarkę, būtent šio scenarijaus ir trokšta tiek oponentai vidaus politikoje, tiek ir nuo energetinės bambagyslės Lietuvos nenorintys paleisti kaimynai Rytuose.
Koks turėtų būti TS-LKD atsakas?
Akivaizdu, jog siekiant išvengti tokios situacijos TS-LKD turi mažinti „dviejų Lietuvų“ takoskyrą, imtis regioninės politikos, rasti kelią į mažesnių Lietuvos miestų, kaimo žmonių protus ir širdis. Kitaip tariant, Tėvynės Sąjunga turi tapti visų Lietuvos regionų partija.
Tai kompleksinės strategijos reikalaujantis iššūkis. Viena iš sudedamųjų jos dalių – ekonominės politikos matmuo. Du dešimtmečius Lietuvoje bujojęs posovietinio ūkio ir laisvos rinkos instituto nuolat skatinamo neo-liberalaus ekonominio modelio „susiliejimas“ ne tik lėmė tai, kad ES viduje esame tarp socialinės atskirties lyderių, bet ir gilino socialines ir ekonomines takoskyras tarp centro ir periferijos, tarp Vilniaus ir kitų Lietuvos regionų. Todėl vienas iš esminių TS-LKD uždavinių – sukurti ir pasiūlyti visuomenei tokį ekonomikos modelį, kuris būtų orientuotas į organiškos ir integralios visuomenės kūrybą.
Geros praktikos pavyzdžių toli ieškoti nereikia – Vokietijoje veikiantis socialios rinkos modelis, paremtas skatinimu telktis į bendruomenes bei palankia šeimai mokestine politika. Sociali rinka – tai TS-LKD pamatines vertybes (pirmiausia – krikščioniškąjį socialinį mokymą) atitinkanti šalies ūkio sankloda, derinanti ekonominius ir socialinius tikslus, bendros gerovės ir socialinės pusiausvyros principais užtikrinanti darnius santykius visuomenėje.
Vadovaujantis šiuo ekonomikos modeliu per neapmokestinamų pajamų dydžio progresyvumą valstybė skatina žmogų dirbti, o ne remtis socialinėmis programomis ir išmokomis. Būtent regionuose veikiančių bendruomenių stiprinimas, pasitelkiant ekonomines priemones – tai kryptis, kuria turėtume nuosekliai judėti. Tai konceptuali alternatyva socialdemokratinei socialinių išmokų ir programų politikai, kuri jau dabar verčia kalbėti apie biudžetinių lėšų švaistymą bei susiformavusį išlaikytinių sluoksnį.
Tačiau vien ekonominio matmens nepakanka. Ekonominė politika turi kilti iš idėjinės – vertybinės sistemos, kuri Lietuvą mato kaip organišką bendruomenę. Tad neabejotinai vienu iš valstybės ramsčių turėtų būti tautinės (nacionalinės) valstybės idėja, kuri kažkada valstiečių sluoksnyje gyvastį išlaikiusią tautą pavertė savarankišku pasaulio istorijos subjektu – valstybę kuriančia ir puoselėjančia bendruomene. Tik tautinės idėjos dėka per visą sovietinės okupacijos laikotarpį mums pavyko išsaugoti valstybingumo tradiciją, būtent tautinė idėja įkvėpė pokario laisvės kovotojus, rezistentus, be kurių Sąjūdis ir valstybės nepriklausomybės atkūrimas buvo tiesiog neįmanomas.
Antra ne mažiau svarbi atrama – krikščioniškas socialinis mokymas, kuris ne tik siekia sumažinti atotrūkį tarp skirtingų visuomenės sluoksnių, skatina socialinį solidarumą, bet ir brėžia vertybinius orientyrus visuomenės raidai, įtvirtina bendrojo gėrio sampratą. Tik šių dviejų ramsčių sąveika, o ne į elitistinį visuomenės modelį ir ekonominį libertarizmą orientuotas neo-konservatyvizmas, gali pasiūlyti organiškos visuomenės viziją, kuri būtų gyvybinga ir XXI politinių, ekonominių ir socialinių procesų akivaizdoje.
Be abejo, organiška visuomenė neįmanoma be telkiančios lyderystės, tad šiuo atveju itin svarbus yra ir asmenybių vaidmuo. Norint rasti kelią į Lietuvos regionuose gyvenančių žmonių protus ir imtis idėjiškai subrandintos ir praktiškai įgyvendinamos, o ne fasadinės regionų politikos, TS-LKD reikia lyderio, kuris puikiai žinotų kaip kuriamos ir kaip veikia bendruomenės, kaip funkcionuoja savivalda, koks turėtų būti centro ir regionų sąveikos modelis.
Ir toks žmogus tarp kandidatų į partijos pirmininkus yra – tai Valentinas Stundys. Bendruomenių Lietuvoje kūrimo pradininkas, perėjęs visas savivaldos grandis: nuo lietuvių kalbos mokytojo, mokyklos direktoriaus ir Molėtų mero iki Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko. Tai Lietuvos regionų problemas puikiai išmanantis žmogus, ūkiškas meras, geriausias to įrodymas – Molėtuose viena mažiausių šildymo kainų visoje Lietuvoje.
Kai kurie bando priekaištauti, jog jis savo sąskaitoje neturi rimtų pergalių. Primenu, jog 2008 m. V.Stundys metė iššūkį K.Prunskienei, kuri Molėtų – Švenčionių rinkiminę apygardą buvo nusprendusi paversti savo politiniu forpostu. Forpostas krito, V.Stundys laimėjo. Tai liudija, kad jis žino kaip laimėti sudėtingus mūšius. Kiti sako, jog trūksta charizmos. Tačiau šiems kritikams reiktų išsivaduoti iš Vilniaus – centristinio požiūrio. Tai, kas daugeliui Vilniuje yra charizmatiška, už Vilniaus ribų gali atrodyti tiesiog arogantiška. Netikite? Žvilgtelėkite į Lietuvos ministrą pirmininą A.Butkevičių ir į jo reitingus.
Be to, V.Stundžiui pavyko padaryti tai, ko niekas per 20 metų net neišdrįso pabandyti – tautinių mažumų mokyklose sustiprinti ugdymą valstybine kalba ir suvienodinti valstybinės kalbos egzaminą, kurį šiandien Lenkų rinkimų akcija, pasinaudodama tuo, kad neturime Lietuvos Švietimo ir mokslo ministro, tiesiog griauna. V.Stundys puikiai žino paralelinių švietimo sistemų keliamas rizikas ir todėl Lietuvos visuomenės segregacijos problema ir jos sprendimo būdai, jam esant partijos lyderiu, bus vienas iš prioritetų. Neabejoju, kad jo vadovaujama TS-LKD sugrįžtų ir prie modernios tautinės mokyklos koncepcijos plėtotės.
Kaip išvengti fasadinio konservatizmo?
Deja, bet šiandien madinga TS-LKD liberalėjimą dangstyti po įvairiomis pseudo-intelektualinėmis konstrukcijomis. Šiandien – tai: „nuolatinės pusiausvyros tarp asmens laisvės ir bendrojo gėrio, tarp tradicijos ir inovacijos, tarp asmens ir bendruomenės, tarp teisių ir pareigų, tarp moralinio idealizmo ir antiutopinio realizmo (ir t.t.) paieškos“. O neva didžiausia pagunda partijai vadinamas noras „išskirti vieną kurį nors konservatyvaus krikščioniškojo mąstymo aspektą ir jį suabsoliutinti ar radikalizuoti, drauge paverčiant jį jo konservatyvaus mąstymo karikatūra“.
Ar toks neva nuolatinis pusiausvyros ieškojimas nėra tiesiog elementarus noras turėti veiksmo laisvę ir kai naudinga užsidėti konservatoriaus kaukę, o kai tikslas pasiektas – būti liberalu? Pavyzdžiui, ar normalu yra 2011 m. modeliuoti ir proteguoti koaliciją Vilniaus mieste su Lenkų rinkimų akcija, o jau po dvejų metų ją lyg niekur nieko ją aršiai kritikuoti? Bet tai turbūt irgi reikėtų suprasti kaip modernaus konservatizmo ir nesukarikatūrintų vertybių apraiškas? Krikščioniškoji demokratija ir konservatizmas negali tapti rinkiminių technologijų ir socialinės inžinerijos instrumentu. Būtent tai, o ne siekis išsaugoti vertybinį stuburą, gali šią vertybinę sistemą paversti politine karikatūra.
Šiandieninė Europa atsidūrė vertybinių karų epicentre. Tai neaplenkė ir Lietuvos politinio ir kultūrinio gyvenimo. Europos civilizacijai kaip niekad reikia visuomeninių ir politinių jėgų, kurios drąsiai stotų ginti fundamentalių vertybių: žmogaus orumą, teisę į gyvybę, pagarbą savo tikėjimui ir šeimos sampratą. Būtent tai, kas visada ir sudarė Europos šerdį. O gal ir šiais klausimais, atsižvelgiant į XXI a. realijas, reikėtų paieškoti pusiausvyros? Matydamas tokias TS-LKD vertybines projekcijas, konservatyvus paradoksų meistras G.K.Chestertonas turėtų pasakyti: „absurdas manyti, kad pirmadienį galioja vienos moralinės normos, antradienį kitos, o trečiadienį dar kitokios. Jei moralė egzistuoja, tai ji yra viena visomis savaitės dienomis“.
Bet kokiu atveju, naujajam Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderiui, kas juo betaptų, norėtųsi palinkėti, kad aplink būtų kuo mažiau nuolankių pritarėjų (sunkiai tramdančių „savo didelį aš mažoje Lietuvoje“), o tikrų patarėjų bei atviros, pagarbios ir sąžiningos idėjinės konkurencijos.