J. Bernatonis teigia, kad siūlo į Estijos rinkimų sistemą panašų modelį, tačiau tam tikri akcentai viešoje erdvėje aptariamą formulę priartina prie Japonijoje iki 1994 m. taikytų taisyklių. Kaip realybėje veiktų estiškas (daugiau orientuotas į partijas) ir japoniškas (labiau akcentuojantis kandidatų asmenybes) variantai?

Svarbiausi rinkimų sistemos elementai

Pradėkime nuo pradžių. Egzistuoja trys esminiai rinkimų sistemos elementai, be kurių jokie demokratiniai rinkimai negalėtų egzistuoti. Pirmas – tai renkamos institucijos dydis, matuojamas pagal vietų joje kiekį. Pavyzdžiui, Lietuvos parlamente yra 141 narys.

Antras elementas – rinkimų apygardos (apygardų) didumas, matuojamas pagal joje (jose) išdalijamų mandatų kiekį. Apygardų didumas dažnai nesutampa su renkamos institucijos dydžiu. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės žemesnieji parlamento (bendruomenių) rūmai turi 650 vietų. Jos renkamos 650 vienmandačių apygardų, kurių kiekvienos dydis lygus 1 (vienoje apygardoje renkamas tik vienas parlamento narys).

Egzistuojant didelėms apygardoms, tokia rinkimų sistema lemtų per daug nežinomybės. Kadangi tų pačių partijų kandidatai realiai konkuruoja vieni su kitais kaip pavieniai objektai, jų konkurencija gali lemti didelius bendrus pralaimėjimus partijai – jeigu, esant ilgam sąrašui, balsai išsiskaido ar daug jų susirenka vienas lyderis.
Mažvydas Jastramskis

Galiausiai, trečiasis ir dažniausiai akcentuojamas rinkimų sistemos elementas yra vietų paskirstymo formulė. Ji gali būti orientuota į proporciškumą (vietos paskirstomos proporcingai pagal gautų balsų kiekį) arba paprastą daugumą (mandatą arba kelis gauna daugiausiai balsų gavęs kandidatas/partija). Kitas svarbus pasirinkimas šiame elemente – tarp partijų sąrašų (vietos paskirstomos pagal partijų gautus balsus) ir asmenybių (vietos paskirstomos pagal asmenybių gautus balsus).

Partijų sąrašai gali būti atviri (leidžiamas reitingavimas) arba uždari (kandidatų eiliškumą nusprendžia partija ir jo rinkėjai keisti negali). Kita vertus, kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Australija) balsuojant už asmenybes taip pat leidžiama jas reitinguoti: pavyzdžiui, pirmasis rinkėjo pasirinkimas yra kandidatas X, antrasis Y, trečiasis – Z. Tokiu atveju antrosios ir trečiosios preferencijos naudingos nusprendžiant, kas surinko absoliučią daugumą balsų arba dalijant likusias vietas.

Sprendžiant pagal iki šiol viešojoje erdvėje pateiktą informaciją, pirmojo ir antrojo elementų atžvilgiu J. Bernatonio pasiūlymai yra aiškūs. Seimo dydį planuojama palikti tokį patį (141 vietos) ir sudaryti 10 apygardų, kurių dydis priklausytų nuo gyventojų skaičius. Didžiausioje jų (Vilniaus apskrities apygarda) būtų renkami 38 Seimo nariai, mažiausioje (Tauragės) – 5. Keturių apygardų dydis būtų lygus 7 (Alytaus, Marijampolės, Utenos, Telšių). Kauno apskričiai tektų 28 mandatų, Klaipėdos – 16, Šiaulių – 14, Panevėžio – 12.

Daugiausiai komplikuotas atrodo trečiasis aspektas – vietų paskirstymo formulė, kuri taip pat apibrėžia ir atiduodamo balso (balsų) rolę. Remiantis ministro siekiais ir konkrečiais pasiūlymais, realiai įmanomi keli variantai, kurių svarbiausi aptariami toliau.

Japoniška formulė?

Iki šiol pristatant rinkimų reformą tiek J. Bernatonis, tiek žiniasklaidos atstovai akcentavo, kad vienas pagrindinių tikslų – įvesti sistemą, kuri Seimo rinkimuose balsuojančiam piliečiui leistų balsuoti už konkretų asmenį, o ne už partijos sąrašą. Reikėtų pastebėti, kad formaliai tai įmanoma ir dabartinėje rinkimų sistemoje: balsuojant už partiją daugiamandatėje apygardoje galima pasirinkti reitinguojamus sąrašo politikus, o vienmandatėse apskritai balsuojama už asmenybes. Taigi, galbūt norima žengti papildomą žingsnį: balsą ir vietų paskirstymą visiškai atsieti nuo partinio veiksnio?

Perbraižius apygardų ribas, išnyks daugiamandatės apygardos palankumas populistinėms ir naujoms partijoms. Vykdyti efektyvią ir patrauklią nacionalinio lygmens rinkimų kampaniją yra gerokai lengviau, nei 10 vienu metu (tai reikės daryti, atsiradus dešimčiai daugiamandačių apygardų).
Mažvydas Jastramskis

Jeigu siekiama būtent to, kalbama apie Japonijoje iki 1994 m. taikytą vadinamąją „vieno neperkeliamo balso sistemą“. Joje balsų pavertimas į vietas yra ganėtinai paprastas: visi daugiausia balsų surinkę kandidatai tiesiog patektų į Seimą. Pavyzdžiui, visi pirmi 38 pagal balsus kandidatai Vilniaus apskrities apygardoje patektų į Seimą. Galima pastebėti, kad partinė priklausomybė tokiu atveju nėra svarbi: balsavimas ir vietų paskirstymas vyksta orientuojantis į asmenis.

Būtina akcentuoti, kad egzistuojant didelėms apygardoms, tokia rinkimų sistema lemtų per daug nežinomybės. Kadangi tų pačių partijų kandidatai realiai konkuruoja vieni su kitais kaip pavieniai objektai (jų balsų suma nedaro įtakos partijos pasirodymui), jų konkurencija gali lemti didelius bendrus pralaimėjimus partijai – jeigu, esant ilgam sąrašui, balsai išsiskaido ar daug jų susirenka vienas lyderis. Tačiau vos kelis kandidatus iškėlusios mažos partijos galėtų tikėtis reprezentacijos parlamente.

Estiškas variantas

Kita vertus, J. Bernatonis taip pat teigia, kad jo siūlomas rinkimų sistemos modelis yra artimas šiuo metu naudojamam Estijoje: tikėtina, kad kalbama ne tik apie panašų apygardų skaičių (jų Estijoje yra 12), bet ir vietų paskirstymo formulę. Tačiau būtina pastebėti, kad Estijoje, nors formaliai lyg ir balsuojama už asmenį, tačiau paskirstant vietas partinė kandidato priklausomybė yra gerokai svarbesnė.

Estijoje parlamento vietų paskirstymas apygardose vyksta trimis etapais. Pirmame etape į parlamentą patenka tie kandidatai, kurie surenka kvotą, gaunamą iš apygardoje balsavusių rinkėjų skaičiaus padalijus apygardos dydį. Pavyzdžiui, Tartu miesto apygardai priklauso 8 mandatai: paverčiant procentais, kvota lygi 12,5 procentams rinkėjų balsų (skaičius gaunamas iš 100 padalijus 8). Būtent tiek balsų turi surinkti kandidatas, kad būtų išrinktas pirmame vietų skirstymo etape.

Visi apygardos likę mandatai patenka į antrą etapą. Ten jie pagal minėtą apygardos kvotą išdalinami partijoms, kurios nacionaliniu lygmeniu surinko bent 5 procentus rinkėjų balsų (partijų gauti balsai apygardoje – tai balsų, atiduotų už jos kandidatus, suma). Jeigu partija gavo mandatą pirmame etape, antrame ji gaus vienu mažiau. Galiausiai, jeigu po antro etapo apygardose dar lieka neišdalintų mandatų, jie visi patenka į nacionalinį lygmenį. Čia naudojamas garsaus belgų matematiko Victoro D'Hondto pasiūlytas daliklių metodas, kuris užtikrina proporciškumą.

Reikėtų pastebėti: tai, kad kvotą balsų apygardoje surinkęs kandidatas patenka į parlamentą, sudaro iliuziją, jog balsuojama už asmenį. Tačiau realybėje kandidatui pasiekti kvotą yra labai sunku. Pavyzdžiui, nors 2011 m. Estijos parlamento rinkimuose dalyvavo 32 nepriklausomi kandidatai, nei vienam jų tai nepavyko. Apskritai iš 101 tik 14 politikų buvo išrinkti iš karto (surinko kvotą): visi jie buvo partiniai. 2007 m. rinkimuose tokių atvejų buvo dar mažiau – 10.

Geografinis apygardų perskirstymas, suliejant kaimiškas ir miesto apygardas, tikėtina, bus labai nepalankus dešiniosioms partijoms: visų pirma, konservatoriams.
Mažvydas Jastramskis

Taigi, realybėje estų rinkėjai, balsuodami už asmenį, balsuoja už jį ir partiją kartu. Balsavimas už asmenį, nesusiejant jo balso su partija, iš dalies veikia tik tada, jeigu renkamas kandidatas gauna kvotą (pasitaiko ganėtinai retai); nepriklausomi kandidatai tokioje rinkimų sistemoje šansų turi labai nedaug. Likusios vietos (jų visada būna absoliuti dauguma) jau paskirstomos partijų sąrašams, kurie peržengė 5 procentų barjerą (papildomas rinkimų sistemų elementas). Būtina akcentuoti, kad partijų gauti balsai gaunami sudedant visus balsus už visus partijos kandidatus.

Kitaip tariant, jeigu kandidatas X tokioje rinkimų sistemoje gauna 3 balsus, Y kandidatas – 5 balsus, o Z – 2 balsus, iš viso jo partija gauna 10 balsų. Balsas už asmenį, esant tokiai vietų paskirstymo formulei (antrame ir trečiame mandatų dalijimo etapuose) didžiausią įtaką daro tik kandidato pozicijai galutiniame partijos sąraše. Būtent tai yra esminis atviro sąrašo skirtumas nuo vieno neperkeliamo balso (ar į ją panašių) formulių: tik pastarosiose balsas priklauso kandidatui (asmeniui), o ne partijai.

Todėl teisingumo ministras, pristatydamas rinkimų reformą (jeigu iš tiesų turimas galvoje konkretus Estijos pavyzdys) turėtų aiškiau išdėstyti, kad balsavimas už asmenis daug nesiskirs nuo šiuo metu Lietuvoje, daugiamandatėje apygardoje taikomo reitingavimo principo. Kitu atveju – jeigu iš tiesų norima balsavimo už asmenybes (atsiejant balsą nuo partijos) – rinkimų reforma turėtų orientuotis į Japonijoje taikytą „vieno neperkeliamo balso“ sistemą. Tačiau ji, kaip buvo minėta, yra ganėtinai pavojinga, ypač su palyginti dideliais apygardų dydžiais. Todėl iškyla papildomas klausimas: jeigu „nauja“ vietų paskirstymo formulė esmingai nepakeis balsavimo principų, kam reforma iš viso reikalinga?

Esmė – apygardų pertvarkoje

Vienas iš galimų atsakymų yra tai, kad svarbiausias veiksnys, lemiantis tokios reformos siekius, nėra noras pakeisti trečią rinkimų sistemos elementą (vietų paskirstymo formulę) – kuris bene daugiausia akcentuojamas. Atrodo, kad svarbesnis yra antrasis elementas ir jo reforma: reikia akcentuoti, kad apygardų dydis ir jų geografinis paskirstymas gali turėti daug įtakos partinei sistemai.

Tai, kad kvotą balsų apygardoje surinkęs kandidatas patenka į parlamentą, sudaro iliuziją, jog balsuojama už asmenį. Tačiau realybėje kandidatui pasiekti kvotą yra labai sunku. Pavyzdžiui, nors 2011 m. Estijos parlamento rinkimuose dalyvavo 32 nepriklausomi kandidatai, nei vienam jų tai nepavyko.
Mažvydas Jastramskis

Pavyzdžiui, iki šiol apygardos Lietuvoje turėjo aiškų poveikį partinėms tendencijoms. Penkių procentų slenkstis sulaikydavo nuo frakcijų turėjimo mažesnes partijas, tačiau viena nacionalinio lygmens daugiamandatė apygarda buvo palanki naujoms, į lyderį orientuotoms, populistinėms partijoms (tą geriausiai liudija puikus Darbo partijos pasirodymas 2004 metų Seimo rinkimuose). Kita vertus, vienmandatėse apygardose kartais pasitaikydavo nepriklausomų ar marginalioms partijoms priklausančių kandidatų laimėjimų. Tačiau bendra tendencija buvo aiški: pastaroji rinkimų sistemos dalis buvo palankesnė socialdemokratams ir konservatoriams, kadangi čia jie laimėdavo santykinai daugiau mandatų.

Pirma, perbraižius apygardų ribas, išnyks daugiamandatės apygardos palankumas populistinėms ir naujoms partijoms. Vykdyti efektyvią ir patrauklią nacionalinio lygmens rinkimų kampaniją yra gerokai lengviau, nei 10 vienu metu (tai reikės daryti, atsiradus dešimčiai daugiamandačių apygardų). Be to, į lyderį orientuotoms partijoms (visų pirma Darbo partijai ir „Tvarkai ir teisingumui“ ) bus gerokai sunkiau dėl to, kad vietoje vieno Rolando Pakso arba Viktoro Uspaskicho reikės surasti 10 sąrašus galinčių vesti (bent jau formaliai) lyderių. Tokių asmenybių šioms partijoms trūksta: jeigu Valentinas Mazuronis pats nesugeba laimėti vienmandatėje apygardoje, kokie bus jo vedamo partijos sąrašo šansai Šiaulių apskrityje? Be to, pristatant 10 atskirų sąrašų dar labiau išryškės bendras kadrų trūkumas.

Kita vertus, geografinis apygardų perskirstymas, suliejant kaimiškas ir miesto apygardas, tikėtina, bus labai nepalankus dešiniosioms partijoms: visų pirma, konservatoriams. Kaip pavyzdį galima pateikti Kauną. Tai, kad šio miesto vienmandatėse apygardose konservatoriai tiesiog nušlavė konkurentus, paslėpė vieną svarbų faktą: vertinant pagal daugiamandatėje gautus balsus, čia trys praėjusios kadencijos opozicijos partijos (socialdemokratai, tvarkiečiai ir darbiečiai) netgi laimėjo (36,1 procentai balsų prieš liberalų ir konservatorių 34,5 proc.). Konservatorių geras pasirodymas ir papildomi 8 mandatai iš Kauno yra sąlygoti gerai mobilizuojamos mažumos ištikimų rinkėjų. Suliejus apygardas ir įvedus proporcinį atstovavimą, Kaune neišvengiamai daugiau vietų laimės kitos partijos (tikėtina – socialdemokratai), o konservatoriai santykinai praloš.

Tai, ar apskritai Lietuvoje rinkimų reforma būtų naudinga ir reikalinga – diskusijų objektas. Tam tikri demokratijos bruožai – partinės sistemos fragmentacija, mažas rinkiminis aktyvumas – signalizuoja, kad pokyčiai reikalingi. Tačiau prieš renkantis vieną ar kitą variantą, parlamentarai turi gerai pasvarstyti, kokia tai reforma, ką ji duos ir kam bus naudinga. Be to, diskusija viešojoje erdvėje turėtų būti konkretesnė ir apimti gilesnį rinkimų sistemos reformos pasekmių įvertinimą.