Apie Žiemos karą tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos (dar kitaip jis vadinamas Žaibo arba Keistuoju karu ar tiesiog Žiemos kampanija) prirašyta tomai. 105 dienos mūšių kažkur netoli speigiračio viso II pasaulinio karo ir ištisų tautų tragedijų fone – atrodytų kaip menkas kanonados griausmas, netikėtai nuaidėjęs atšiaurią Karelijos žiemą. Netgi aukų ir netekčių prasme tai buvo trumpas epizodas didžiarusiškų ambicijų ir suomių pasipriešinimo istorijoje.
Analitikai rašo, kad Žiemos karas prasidėjo dar 1918-1919 metais, kai Suomija, kaip ir Baltijos šalys, iškovojo nepriklausomybę. Bolševikinė diplomatija po 1917-ųjų spalio perversmo ėmė manipuliuoti nepriklausomomis Baltijos šalimis, tai siųsdama čia Raudonąją armiją, tai iš kilniadvasiškai perduodama kitų grobikų užimtus kraštus, tai pasirašydama trapias ir nelygiateises tarpvalstybines sutartis.
Tarsi ieškodamas palyginimų su Lietuva, trumpai priminsiu Suomijos istoriją. Nuo 12 a. dabartinė Suomijos teritorija priklausė Švedijai, o Lietuva buvo sukūrusi galingą LDK. Beveik tuo pačiu metu, kai iširo vasališka Lietuvos sąjunga su Lenkija, tai yra Abiejų Tautų Respublika, 1809 m. po Rusijos ir Švedijos karo Suomijos didžioji kunigaikštystė buvo prijungta prie Rusijos. Tų metų rugsėjo 17 d. tarp šių valstybių buvo sudaryta personalinė unija – vieno monarcho valdoma imperija (1385 m. Krėvos sutartimi tokia unija buvo sudaryta ir tarp Lenkijos bei Lietuvos, kol Liublino unija 1569 m. jos nepertvarkė į šių valstybių konfederaciją – ATR).
XIX a. Suomijoje kilo nacionalinis sąjūdis (dar vadinamas daugiareikšmiu finomanija arba fanomanija), kuris priešinosi švedų administracijos pakeitimui carizmu. Kaip ir lietuviai, suomiai įnirtingai kovojo dėl savo kalbos pripažinimo ir 1892 m. pasiekė pergalę: ji buvo pripažinta lygiateise švedų kalbai. Tačiau Suomijos rusifikacija tęsėsi iki bolševikų perversmo Petrograde. Suomija buvo gavusi specialų administracinį statusą, bet Rusijos carų politika siekė jį apriboti ir integruoti šalį politiškai, kariškai ir kultūriškai į imperiją. Suomiai tuo buvo labai nepatenkinti ir siekė išsaugoti savo kultūrinį identitetą. Bet Rusijos caras 1899 m. vasario 15 d. paskelbė manifestą, kuris užtikrino imperijos vyriausybei teisę tiesiogiai valdyti Suomiją be vietinio parlamento leidimo, o 1900 m. išleido kalbos manifestą, paskelbdamas rusų kalbą administracine Suomijos kalba.
Kiek anksčiau negu Lietuva Suomija 1917 m. liepos 14 d. paskelbė savo autonomiją, o gruodžio 6 d. – nepriklausomybę, bet tik 1918 m. pabaigoje užsilikusi nuo I pasaulinio karo vokiečių kariuomenė paliko šalį. Bolševikai Suomijos nepriklausomybę pripažino gana greitai - po mėnesio nuo jos paskelbimo, tačiau įsiplieskęs pilietinis karas Rusijoje ir Suomijoje bei suomių aktyvistų žygiai į Kareliją šalių santykius komplikavo. 1920 m. Suomija pasirašė Tartu taikos sutartį su Sovietų Rusija. Šia sutartimi buvo nustatyta ir valstybių siena.
Iki 1939 m. Suomija, kaip ir kitos Baltijos šalys, turėjo santykinę ramybę. Bet Europoje brendo tragiški įvykiai, kurie neaplenkė ir senos vokiečių bičiulės. Lietuva pagal jai primestas sąlygas 1939 m. spalio 10 d. su SSRS pasirašė savitarpio pagalbos sutartį, ir 20 tūkst. raudonarmiečių buvo dislokuota keturiose Lietuvos vietose. Iš įgulų pasitaikydavo raudonarmiečių savavališko pasišalinimo, o vienas toks atvejis baigėsi tragiškai. Tai tapo dingstimi Sovietų Sąjungai apkaltinti Lietuvą karių grobimu bei sutarties laužymu. Atėjo ultimatumų metas.
Tą patį rudenį panašus modelis buvo pritaikytas ir Suomijai. Dingstis puolimui buvo tradicinė: lapkričio mėnesį suomiai iš artilerijos pabūklų esą apšaudė sovietų karinį dalinį, esantį už demarkacinės linijos netoli tuomečio Leningrado, ir užmušė keturis raudonarmiečius. Vėliau išslaptinti slapti dokumentai tvirtino, kad šią provokaciją surengė sovietų žvalgyba. Jau kitą dieną, lapkričio 26-ąją, SSRS įteikė Suomijai notą, kurioje pareikalavo20-25 km atstumu atitraukti Suomijos kariuomenę Karelijos sąsmaukoje. Lapkričio 28 d. Suomijos vyriausybė atmetė kaltinimus įvykdžius provokaciją ir siūlė derybas, bet Maskva nenorėjo ir klausyti: ji nutraukė 1932 m. sudarytą nepuolimo sutartį, paskui – diplomatinius santykius, o dar po dviejų dienų, lapkričio 30-ąją, pradėjo galingą puolimą.
Tą pačią dieną buvo užimtas užėmė Metsapirti miestelis ir priartėta prie Terijokio miesto, sovietų aviacija bombardavo Helsinkį ir Vipurį (Vyborgą). Jau gruodžio 1-ąją okupuotame Terijokio miestelyje buvo paskelbta vadinamoji Suomijos demokratinė respublika, kuriai vadovauti paskirtas VKP(b) CK ir Kominterno vykdomojo komiteto narys Ottas Ville Kuusinenas. Pastarasis tą pačią dieną kreipėsi į Maskvą prašydamas užmegzti „diplomatinius santykius“ ir suteikti karinę pagalbą. O jau gruodžio 2 dieną Maskvoje įvyko dar viena komedija – O.V.Kuusineno ir SSRS užsienio reikalų komisaro Viačeslavo Molotovo „derybos“, kuriose dalyvavo Stalinas, Vorošilovas ir Ždanovas. Jose buvo pasirašyta „Draugystės ir savitarpio pagalbos sutartis“.
Gruodžio 14 d. Tautų Sąjunga dėl SSRS agresijos priėmė rezoliuciją pašalinti Sovietų Sąjungą iš Tautų Sąjungos. Iš 40 Tautų Sąjungos narių už šią rezoliuciją balsavo 31. Susilaikė Norvegija, Švedija, Danija, Bulgarija, Šveicarija, Kinija bei jau faktiškai pusiau sovietų okupuotos Lietuva, Latvija ir Estija, kuriose tuo metu jau atvirai reiškėsi komunistiniai sovietų remiami veikėjai. O.V.Kuusineną Lietuvoje atitiko Vincas Paleckis.
Tą pačią dieną, kai SSRS buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos, Maskva ir Berlynas dar kartą pademonstravo savo solidarumą ir Berlyne pasikeitė SSRS – Vokietijos 1939 m. rugsėjo 28 d. Draugystės ir sienos sutarties (Molotovo-Rybbentropo pakto) ratifikavimo dokumentais. Veidmaininga J.Stalino ir A.Hitlerio sąjunga netruko nė metų.
Mes jau žinome, kaip didvyriškai kone triskart mažesnė Suomijos armija kovėsi speigo sukaustytame fronto ruože. Ties legendinio suomių maršalo Carlo Gustafo Mannerheimo linija (tai buvo 125 km įtvirtinimų ruožas) ši šalis išlaikė rimtą nepriklausomybės egzaminą. Žiemos karas baigėsi 1940 m. kovo 13 d. pasirašius taikos sutartį. Visą kovą vyko kariuomenių atitraukimas. Nors Suomija prarado dešimtadalį savo teritorijos (apie 45 tūkst. kv.km), tačiau išsaugojo nepriklausomybę ir pademonstravo pasauliui, kaip galima pasipriešinti gausesnei, bet J.Stalino represijų nualintai sovietinei kariuomenei (per 1937 m. pradėtą Didįjį valymą buvo sušaudyta arba įkalinta apie 30 tūkstančių aukščiausio rango karininkų, o į jų vietą stojo nepatyrę, parako neragavę, bet paklusnūs naujokai).
Istorikas Mindaugas Tamošaitis, recenzuodamas Stasio Skrodenio knygą „Lietuvos ir Suomijos draugija, 1927-2000. Istorijos apybraiža“ ir lygindamas dviejų Baltijos šalių istorines peripetijas, rašė: „Lemtingu momentu abi tautos vėl pasuko skirtingais keliais. Demokratinė Suomija, Žiemos kare su ginklu rankose atsilaikiusi prieš žymiai gausesnę ir galingesnę sovietų kariuomenę, apgynė savo nepriklausomybę, o Lietuva, kaip Latvija ir Estija, neparodžiusios nė menkiausio protesto agresoriui, 1940 m. birželį buvo inkorporuotos į Sovietų Sąjungos sudėtį. Todėl Šaltojo karo metais (beveik pusę šimtmečio) apie jokius normalesnius lietuvių ir suomių santykius, neskaitant Lietuvių-suomių draugijos, negalėjo būti ir kalbos“.
Nesigilinant į kitas istorijos ar Suomijos ir Lietuvos santykių peripetijas (galbūt Suomija, pamokyta klastingo kaimyno, dabar vykdo „sukąstų dantų“ diplomatiją su Rusija ir tik patys radikaliausi veikėjai bei organizacijos, kaip judėjimas „ProKarelia“, Helsinkyje kelia klausimą dėl užgrobtos Karelijos teritorijos susigražinimo), verta padaryti aiškias paraleles tarp tuometinės principingos Suomijos ir prisitaikėliškos, vidinių nesutarimų kankinamos Lietuvos. Ne šiaip sau istorikui Antanui Seibučiui kažkada kilo klausimas: kodėl trys Baltijos šalys tais lemtingais 1939-aisiais pasielgė vienaip, o Suomija – kitaip?
Juk Lietuvos ir Suomijos „startinės“ pozicijos labai panašios: abi priklausė carinei imperijai, beveik vienu metu paskelbė nepriklausomybę, dėl jos ginklu kovojo su išorės priešais, turėjo kelių dešimtmečių laikotarpį kuriamajam darbui. Bet jų elgesys nuo 1939 m. iš esmės pasikeitė: Suomija priešinosi Maskvai, o Lietuva palūžo - įsileido sovietų karinius dalinius ir taip prarado neutralios valstybės statusą. Tas pasyvumas, tariamas „objektyvios padėties suvokimas“ ir dabar įduoda kortas Kremliaus propagandai, kuri nenustoja tvirtinti, jog 1940-aisiais visos Baltijos šalys „savo noru“ įėjo į SSRS sudėtį, paskui parsivežė Stalino saulė...
Kaip prieš penkerius metus rašė žurnalistas Vidmantas Valiušaitis, akivaizdu, kad Mannerheimo linija pirmiausia ėjo ne per Karelijos tyrus, o per suomių širdis. O juk ir dabar nematoma fronto linija ryškėja ir mūsų šalies vakaruose, ir rytuose. Bet štai ta patriotinė linija mūsų širdyse dar nenubrėžta...