Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, o žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga tunika ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.
Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas. Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu.
Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.“ (Apr 1, 9–18)
Jėzaus prisikėlimas – krikščionių tikėjimą į Kristų vainikuojanti tiesa ir drauge su Kryžiumi esminė Velykų slėpinio dalis. Prisikėlimas yra Įsikūnijimo viršūnė. Juo patvirtinama Jėzaus dievystė, taip pat visa, ką jis darė ir mokė. Juo įgyvendinami visi mums duoti dieviškieji pažadai. Be to, Prisikėlusysis, nuodėmės ir mirties nugalėtojas, yra mūsų nuteisinimo ir prisikėlimo pagrindas: „Kristus prisikėlė iš numirusių, savo mirtimi mirtį nugalėjo, mirusiems gyvybę dovanojo“ (Bizantijos liturgija, „Velykų tropariumas“).
Šis įvykis turėjo istoriškai konstatuotų apraiškų. Seniausias rašytinis liudijimas aptinkamas apie 56 metus: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5). Apaštalas Paulius čia kalba apie gyvąją Prisikėlimo tradiciją, apie kurią sužinojo po savo atsivertimo prie Damasko vartų (Apd 9, 3–18).
Velykų įvykyje pirmiausia susiduriame su tuščiu Jėzaus kapu: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Lk 24, 5–6). Tuščias kapas dar nėra tiesioginis Prisikėlimo įrodymas; kodėl Kristaus kūno nebėra kape, būtų galima aiškinti ir kitaip (Jn 20, 13; Mt 28, 11–15).
Vis dėlto tuščią kapą visi suprato kaip svarbiausią ženklą; jį atradusiems Jėzaus mokiniams – pirmiausia moterims (Lk 24, 3. 22–23), o paskui Petrui (Lk 24, 12) – tai buvo pirma dingstis įtikėti, kad Viešpats tikrai prisikėlė. Mokinys, kurį Jėzus mylėjo, tvirtina, jog, įėjęs į tuščią kapą ir išvydęs paliktas drobules, pamatė ir įtikėjo (Jn 20, 2. 6–8). Vadinasi, pamatęs tuščią kapą, jis suvokė: tai, kad Jėzaus kūno nėra kape, ne žmogaus darbas, ir Jėzus ne taip paprastai grįžo į žemiškąjį gyvenimą, kaip yra buvę su Lozoriumi (Jn 11, 44).
Pirmosios Prisikėlusįjį sutiko (Mt 28, 9–10; Jn 20, 11–18) Marija Magdalietė ir šventosios moterys, ėjusios patepti Jėzaus kūno (Mk 16, 1; Lk 24, 1), nes Didžiojo penktadienio vakarą, artėjant šabui (Jn 19, 31. 42), jis buvo palaidotas skubotai. Taigi moterys buvo pirmosios Kristaus prisikėlimo skelbėjos net patiems apaštalams: „Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apšalams“ (Lk 24, 9–10).
Tik paskui Jėzus pasirodė Petrui, vėliau Dvylikai (1 Kor 15, 5). Tad Petras, pašauktas stiprinti savo brolių tikėjimo (Lk 22, 31–32), Prisikėlusįjį pamatė anksčiau už juos, o pastarieji, remdamiesi jo liudijimu, galėjo drąsiai skelbti: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“ (Lk 24, 34).
Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas rėmėsi konkrečių, krikščionims pažįstamų ir daugiausia su jais tebegyvenusių žmonių liudijimu. Tie Kristaus prisikėlimo liudytojai pirmiausia yra Petras ir Dvylika, bet ne tik jie: Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“, po to „Jokūbui, paskui visiems apaštalams“ (1 Kor 15, 6–8).
Mokinių tikėjimas buvo itin stipriai išmėgintas jų Mokytojo kančia ir mirtimi ant kryžiaus; apie tai jis pats buvo pranašavęs: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“ (Lk 22, 31–32).
Mokiniai (bent kai kurie iš jų) Kristaus kančios buvo taip sukrėsti, jog ne iš karto patikėjo Prisikėlimo naujiena. Evangelijos vaizduoja toli gražu ne mistinio pakilimo apimtą mokinių būrį, bet parodo juos prislėgtus ir išsigandusius (Lk 24, 17; Jn 20, 19). Todėl jie nepatikėjo grįžusiomis nuo kapo moterimis, o jų „pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos“ (Lk 24, 11). Velykų vakarą, pasirodęs Vienuolikai, Jėzus „priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį“ (Mk 16, 14).
Net išvydę tikrą, prisikėlusį Jėzų, mokiniai dar dvejojo (Lk 24, 38–41); tai jiems atrodė taip neįmanoma (Jn 20, 24–27); net per paskutinį Jėzaus pasirodymą Galilėjoje, apie kurį pasakoja Matas, „kai kurie dar abejojo“ (Mt 28, 17). Todėl hipotezė, pagal kurią Prisikėlimas buvo apaštalų tikėjimo (ar per didelio patiklumo) „vaisius“, visiškai nepagrįsta.
Priešingai, jų tikėjimas Prisikėlimu gimė – Dievo malonei veikiant – iš tiesioginio susitikimo su tikru, prisikėlusiu Jėzumi. Prisikėlusio Jėzaus sąlytis su mokiniais yra tiesioginis, jie gali jį paliesti (Lk 24, 39; Jn 20, 27), drauge su juo valgyti (Lk 24, 30. 41–43; Jn 21, 9. 13–15). Per tai Jėzus ragina juos įsitikinti, kad jis nėra dvasia (Lk 24, 39), o svarbiausia, kad prisikėlęs kūnas, kurį jie mato, yra tas pats, kuris buvo kankintas ir nukryžiuotas, nes jame tebėra jo kančios žymės (Lk 24, 40; Jn 20, 20. 27).
Tačiau šis tikras ir paliečiamas kūnas tuo pat metu turi ir naujų išaukštinto kūno savybių: Jėzus nebėra pavaldus nei erdvės, nei laiko dėsniams, jis gali atsirasti kur nori ir kada nori (Mt 28, 9. 16–17; Lk 24, 15. 36; Jn 20, 14. 19. 26; 21, 4), nes jo žmogiškoji prigimtis jau nebegali būti pririšta prie žemės ir priklauso vien dieviškajam Tėvui (Jn 20, 17).
Su savo prisikėlusiu kūnu Viešpats Jėzus iš mirtingo gyvenimo pereina į visai kitą gyvenimą anapus laiko ir erdvės. Per Prisikėlimą jo kūnas tapo kupinas Šventosios Dvasios galybės; pašlovintas jis dalyvauja dieviškajame gyvenime, ir šv. Paulius gali apie Kristų sakyti, jog jis yra „žmogus iš dangaus“ (1 Kor 15, 47).