B.Berezovskiui V.Putinas atrodė nuolaidus ir drausmingas, jis žiauriai suklydo

Knygos „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“ autorė Masha Gessen susitinka su žmonėmis, kuriuos galima vadinti asmeniniais V. Putino priešais: kolege iš Leningrado laikų M. Saljė, kuri išsiaiškino, kad tai V. Putinas kaltas dėl miestui skirtos didžiulės mėsos siuntos dingimo; buvusia jo įvaizdžio kūrėja M. Litvinovič; Londone besislapstančiu oligarchu Borisu Berezovskiu; kartu su G. Kasparovu ji keliauja po Rusiją ir stebi, kaip jam kliudoma vykdyti politinę veiklą. Siūlome Jums knygos ištraukas.

Rusija tikėjo Jelcinu, o gavo hiperinfliaciją, biurokratus ir verslininkus-vagis

Tamsioje laiptų aikštelėje nušaunama G.Starovoitova

Išsprogdinti žmonės: rusai imasi bombarduoti Grozną

Vaikystėje V.Putinas apkandžiodavo už save didesnius chuliganus

Putinas – KGB’istas iki širdies gelmių

Maskvos teatro įkaitų drama: kaip gelbėti žmonės užspringo savo vėmalais

Turbūt pats keisčiausias dalykas, susijęs su V. Putino iškilimu, buvo tai, kad jį iškėlę žmonės apie jį žinojo ne ką daugiau, negu jūs. B. Berezovskis man pasakojo, kad niekad nelaikė V. Putino draugu, taip pat jis jo niekad nežavėjo kaip asmenybė. Iš žmogaus, kuris intelektu ir entuziazmu savo orbitoje sugeba išlaikyti kiekvieną sutiktąjį, toks pareiškimas skamba stipriai.

Tai, kad B. Berezovskiui V. Putinas niekad nepasirodė toks žavus, kad pritrauktų šį arčiau savęs, parodo, kad V. Putinas, jo nuomone, nebuvo pakankamai smalsus ar protingas. Bet B. Jelcino įpėdinio vaidmeniui V. Putinas tiko puikiai. Atrodė, kad tos pačios savybės, dėl kurių kagėbistas nepatiko, padarys jį puikiu kandidatu. V. Putinas atrodė neturintis asmenybės ir asmeninių interesų, todėl bus nuolaidus ir drausmingas. B. Berezovskis žiauriai suklydo.

B. Berezovskis pasakojo, kad ieškodama įpėdinio „šeima“ laužė galvas. Mažytė, apsiausta ir izoliuota žmonių grupė ieškojo ko nors, kas perimtų didžiausio pasaulyje ploto valstybę, su visomis atominėmis galvutėmis ir tragiška istorija. Vienintelis dalykas, kuris buvo trumpesnis už kandidatų sąrašą, – jiems keliamų reikalavimų sąrašas. Visi, kurie turėjo realų politinį kapitalą ir ambicijų ar pareigas atitinkančią asmenybę, buvo apleidę B. Jelciną. Kandidatai buvo paprasti vyrai su pilkais kostiumais.

B. Berezovskis aiškino, kad V. Putinas buvo jo protežė. Jis pasakojo man savo viloje už Londono (pažadėjau užmiršti jos tikslų adresą, kai tik grįšiu į miestą), kad B. Berezovskis su V. Putinu susipažino 1990 m., kai ieškojo galimybių plėsti savo verslą į Leningradą. B. Berezovskis, prieš pradėdamas prekybos automobiliais verslą, buvo akademikas. Jo pagrindinis verslas – pardavinėti „Lada“ automobilius. Toks pavadinimas buvo duotas prastai nukopijavus pasenusius „Fiat“ modelius. Jis taip pat importavo naudotus europietiškus automobilius ir kūrė jų remonto autoservisų tinklą. V. Putinas, tuo metu buvęs miesto tarybos pirmininko Anatolijaus Sobčiako pavaduotoju, padėjo B. Berezovskiui atidaryti autoservisą Leningrade ir atsisakė kyšio, todėl oligarchas jį įsiminė. „Jis buvo pirmasis biurokratas, neėmęs kyšio.“ – mane patikino B. Berezovskis. – „Rimtai. Man tai padarė didžiulį įspūdį.“

B. Berezovskis įprato pasimatyti su V. Putinu kiekvieną kartą, kai tik lankėsi Sankt Peterburge. Žinant B. Berezovskio karštligišką prigimtį, per tokius „pasimatymus“ oligarchas greičiausiai ryžtingai įsiverždavo į V. Putino kabinetą, jausmingai paplepėdavo ir staigiai išeidavo, beveik nekreipdamas dėmesio į kabineto šeimininko reakciją. Kai kalbėjau su B. Berezovskiu, jis nesugebėjo atsiminti, ką jam pasakojo V. Putinas. „Bet aš maniau, kad jis savotiškas sąjungininkas.“ – pasakojo jis. Jam taip pat padarė įspūdį, kad V. Putinas, pradėjęs eiti mero pavaduotojo pareigas, kai meru tapo A. Sobčiakas, vėliau atsisakė šios pozicijos, kai tas pats meras nebuvo perrinktas.

Kai 1996 m. V. Putinas išvyko į Maskvą dirbti Kremliuje, jie pradėjo matytis vis dažniau. Susitikdavo prašmatniame klube, kurį B. Berezovskis turėjo miesto centre. B. Berezovskis naudojosi pažintimis ir sugebėjo padaryti taip, kad į tą kvartalą būtų draudžiama įvažiuoti. Jis beveik nusisavino dalį miesto gatvės. (Keleto aplinkinių daugiabučių gyventojai nebegalėjo teisėtai privažiuoti prie savo namų.)

1999 m. pradžioje B. Berezovskis buvo užspaustas, kaip ir visa „šeima“, tačiau jis buvo vienintelis, kuris rimtai vertino savo vietą Maskvos grietinėlėje. Kaudamasis dėl įtakos ir akivaizdžiai pralaimėdamas buvusiam premjerui Jevgenijui Primakovui, kuris vadovavo „antijelcininiam“ aljansui, B. Berezovskis tapo savotišku atstumtuoju. „Artėjo mano žmonos Lenos gimtadienis.“ – pasakojo jis. – „Ir nusprendėme nekviesti daug svečių, nes nenorėjome žmonių, susijusių su J. Primakovu, todėl dalyvavo tik draugai. Apsaugos darbuotojas man praneša: „Borisai Abramovičiau, Vladimiras Vladimirovičius Putinas atvyks po dešimties minučių.“ Aš jo klausiu: „Kas nutiko?“ Jis atsako: „Jis nori pasveikinti Leną su gimtadieniu.“ Sakau jam: „Volodia , kodėl taip elgiesi? Jau ir taip turi pakankamai problemų. Ar čia atėjai tiesiog pasirodyti?“ Ir jis sako: „Taip, atėjau čia tik dėl vaizdo.“ Taip mūsų ryšys sutvirtėjo. Pradedant tuo, kad jis neėmė kyšio. Paskui nepaliko A. Sobčiako. O tada tas įvykis, kuris man įrodė, kad jis yra geras, tiesus žmogus. Taip, kagėbistas, bet vis tiek žmogus.“ B. Berezovskį tai šiek tiek apakino.

B. Berezovskis buvo drėbtas iš to paties molio, kaip ir kiti ankstyvieji Rusijos verslininkai. Kaip visi kiti, jis buvo labai protingas, išsilavinęs ir mėgo riziką. Kaip dauguma jų, buvo žydas, dėl to nuo pat mažens buvo manoma, kad jis pašalietis. Kaip visi kiti, jis turėjo daugybę ambicijų ir energijos joms įgyvendinti.

Jis buvo matematikos mokslų daktaras, pradėjęs automobilių importo-eksporto verslą. Apsukriai laviruodamas per hiperinfliaciją, jis, galima sakyti, pavogė iš didžiausio Rusijos automobilių gamintojo milijonus dolerių. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje jis užsiėmė bankininkyste, tęsė automobilių verslą, įsigijo dalį didelės naftos kompanijos ir, svarbiausia, stojo prie Rusijos visuomeninės televizijos (arba tiesiog „Pirmojo kanalo“), kuri buvo populiariausia šalyje, vairo. Taip jis gavo nevaržomą priėjimą prie devyniasdešimt aštuonių procentų visų Rusijos namų ūkių.

Kaip ir kiti oligarchai, B. Berezovskis investavo į B. Jelcino perrinkimo kampaniją, vykusią 1996 m. Kitaip nei kiti, jis sugebėjo tą paramą paversti į realią politinę naudą. Jis keliavo po šalį vykdydamas politinius pavedimus, derėdamasis dėl taikos Čečėnijoje ir spindėdamas dėmesio centre. Jis puoselėjo savo, kaip itin įtakingo asmens, įvaizdį, gerokai pervertindamas asmeninę įtaką. Daugeliui užsienio žurnalistų to užteko, kad įtikėtų, jog B. Berezovskis yra šešėlinis valstybės vadovas.

Nėra nieko lengviau, kaip manipuliuoti žmogumi, kuris pervertina savo įtaką. Kol „šeima“ ieškojo būsimo Rusijos lyderio, B. Berezovskis ir V. Putinas susitikinėjo. Tuo metu V. Putinas buvo Rusijos slaptosios policijos vadovas. B. Jelcinas buvo pašalinęs daugybės valstybinių institucijų vadovybes, ir Federalinė saugumo tarnyba – FSB (taip buvo pervadinta KGB įpėdinė) – buvo ne išimtis. Jeigu tikėtume B. Berezovskiu, būtent jis buvo tas, kuris B. Jelcino administracijos vadovui Valentinui Jumaševui FSB vadovu pasiūlė paskirti V. Putiną. „Aš pasakiau jam: „Taigi turim V. Putiną, kuris tarnavo slaptosiose tarnybose, ar ne?“ Ir Valia atsakė: „Taip, jis tarnavo.“ Aš jam sakau: „Paklausyk, man atrodo, jis visai tinkamas. Pagalvok, taigi jis draugas.“ Ir Valia pasakė: „Bet jis turi tik gana žemą laipsnį.“ Aš jam pasakiau: „Paklausyk, taigi vyksta revoliucija, viskas susimaišę, tai...“

Šis pokalbis, iš kurio matyti, kaip renkamas branduolinės valstybės pagrindinės saugumo agentūros vadovas, skamba taip absurdiškai, kad net esu linkusi juo tikėti. V. Putinas iš tikrųjų neturėjo aukšto laipsnio: aktyvią tarnybą jis paliko pakilęs iki papulkininkio, o būdamas rezerve savaime tapo pulkininku. Jis pasakojo, kad, tapus FSB vadovu, jam buvo siūlomas generolo laipsnis, tačiau šios garbės atsisakė. „Komanduoti pulkininkams nereikia generolo.“ – taip žmona aiškino jo sprendimą. – „Reikia žmogaus, kuris tą sugebėtų daryti.“

Sugebėjo ar ne, bet V. Putinas, užimdamas pareigas FSB, akivaizdžiai jautėsi nesaugus. Jis greitai pradėjo į pagrindinius postus skirti žmones, kuriuos pažinojo iš KGB Leningrade. Tada jis nebesijautė saugus net savo kabinete: susitikimai su B. Berezovskiu vykdavo nebenaudojamoje lifto šachtoje už V. Putino kabineto. Tai buvo vienintelė vieta visame pastate, kurioje vykstantys pokalbiai, V. Putino nuomone, nebuvo įrašinėjami. Toje uždaroje ir nuošalioje vietoje B. Berezovskis susitikdavo su V. Putinu beveik kasdien ir pasakodavo apie savo kovą su buvusiu premjeru J. Primakovu ir, galiausiai, apie V. Putino galimybę tapti Rusijos prezidentu. Potencialus kandidatas iš pradžių buvo skeptiškas, tačiau linkęs išklausyti. Vieną kartą V. Putinas nerūpestingai užtrenkė duris, kurios skyrė šachtą nuo koridoriaus, ir jie abu įstrigo. V. Putinas turėjo belsti į sieną, kad kas nors juos išvaduotų.

Galiausiai B. Berezovskis, jautęs, kad atstovauja Rusijai, pradėjo „merginti“ V. Putiną. 1999 m. liepą B. Berezovskis nuskrido į Biaricą pietvakarių Prancūzijoje, kur V. Putinas atostogavo. „Aš jam iš anksto pranešiau apie savo atvykimą.“ – atsiminė B. Berezovskis. – „Pasakiau, kad noriu atvykti ir aptarti kai ką rimta. Aš ten nuvykau. Jis atostogavo su žmona ir dviem dar mažomis dukromis. Jie buvo apsistoję labai kukliuose bendrabučio tipo apartamentuose, kurie atrodė tarpinis variantas tarp daugiabučio ir viešbučio. Ten buvo maža virtuvė ir miegamasis, o gal keli miegamieji. Tikrai labai kuklu.“ Tuo metu Rusijos milijonieriai, kuriems neabejotinai priklausė ir V. Putinas, jau buvo įpratę atostogauti milžiniškose vilose Žydrajame krante, todėl B. Berezovskiui tokį įspūdį padarė nepretenzingos V. Putino atostogos.

„Visą dieną praleidome kalbėdamiesi. Galiausiai, jis pasakė: „Gerai, pabandykim. Bet supranti, kad tai man turi pasiūlyti pats Borisas Nikolajevičius [Jelcinas]?“

B. Berezovskis V. Putiną nuramino. „Aš sakau jam: „Volodia, apie ką tu? Mane čia jis ir atsiuntė, kad užtikrinčiau, jog nekils jokių nesusipratimų.“ Jis sutiko. Grįžau į Maskvą ir papasakojau V. Jumaševui apie mūsų pokalbį. Po keleto dienų (neatsimenu, kada tiksliai) V. Putinas grįžo į Maskvą ir susitiko su Borisu Nikolajevičiumi. Ir Borisas Nikolajevičius sureagavo gana komplikuotai. Iš to, ką jis man pasakė, atsimenu tik vieną dalyką – kad V. Putinas atrodo mažas.

Masha Gessen, g. 1967, Maskvoje – JAV ir Rusijos žurnalistė, knygų autorė. Grįžusi į Rusiją iš emigracijos 1991 metais, ji dirbo ne viename Rusijos spaudos leidinyje, todėl iš arti stebėjo visą politinį Rusijos dešimtojo dešimtmečio virsmą. 2012 metų rugsėjį M. Gesen buvo atleista iš seniausio Rusijoje laikraščio „Vokrug sveta“ redaktorės pareigų, nes atsisakė siųsti žurnalistą į vieną iš parodomųjų renginių, kuriuose dalyvavo Vladimiras Putinas. Tai pirmoji M. Gessen knyga lietuvių kalba. Knygą išleido leidykla „manoknyga.lt“. Knyga pasirodys vasario mėn.

Nors autorė dėjo visas pastangas, kad interneto adresai būtų tikslūs, tačiau nei autorė, nei leidėjas neprisiima atsakomybės dėl galimų jų klaidų ar pokyčių, atsiradusių po knygos išleidimo.