Štai vienas iš pastarojo meto jų sprendimų, vienas iš didžiausių mūsų pirmininkavimo Europos Sąjungoje prioritetų socialinėje srityje – lygių kvotų moterims ir vyrams įmonių vadovybėse nustatymas. Koalicijos manymu, tai – vienas iš proveržio krypčių socialinėje politikoje.
Nuo to, žinoma, „pagerės“ Lietuvos žmonių gyvenimas, „sumažės“ nedarbas ir „atsiras“ kitokio gėrio. Koalicijos dauguma šį giliamintišką sprendimą patvirtino nepaisant Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto prieštaravimo.
Jeigu valdantieji tuo nuoširdžiai tiki, būtų logiška pradėti nuo lygių kvotų vyrams ir moterims įvedimo Lietuvos ministrų kabinete, tuo parodant pavyzdį kitų šalių politikams. Tada nedelsiant dalis ministrų vyrų turėtų būti pakeista moterimis, arba, kaip socialdemokratė Aušra Marija Pavilionienė siūlo, bandydama „prastumti“ konvenciją „Dėl smurto prieš moteris ir šeimyninio smurto prevencijos ir kovos su juo“, kur numatoma įvesti dar vieną suformuotą socialinės lyties sąvoką (priklausomai nuo „nuotaikos“ pasiskelbti vyru ar moterim) – dalis kabineto vyrų pirmininkavimo laikotarpiu turėtų skubiai pasiskelbti moterimis. O kaip kitaip išlaikysi programinę žodžių ir darbų vienybę? Kitas žingsnis galėtų būti nurodymas Vilniaus merui Artūrui Zuokui Berlyno pavyzdžiu įvesti papildomas vietas viešuose tualetuose, kuriais galėtų naudotis nežinantieji savo lyties...
Būtų juokinga, jeigu nebūtų rimta ir daroma valstybiniu lygiu.
O tuo tarpu nedarbas po rinkimų, pasikeitus valdžiai, remiantis Statistikos departamento duomenimis, nuosekliai auga. Tai gali reikšti kitų šalių nepasitikėjimą dabartine politika ir investicijų atsitraukimą iš Lietuvos. Kaip kitaip vertinti faktą, kad Lietuva atsisako 16 milijardų litų tiesioginių japonų investicijų į Visagino atominę elektrinę, – o tai tūkstančiai gerai apmokamų darbo vietų ir viso Rytų Lietuvos regiono plėtros socialinė programa. Ir atsisako vien dėl to, kad projektą suks ne „Maximos“ grupė, o japonai, kurie galbūt nesuvokia „vietinio verslo specifikos“. Jeigu taip tęsime, apie kokių nors stambesnių investicijų atėjimą į Lietuvą galime ir nesvajoti.
Vietoj investicijų į Visagino elektrinę dabartinė koalicija bedarbystės problemą siūlo spręsti su pusės milijardo namų renovavimo programa, kuri yra 30 kartų mažesnė ir kuri nekuria aukštųjų technologijų bei gerai apmokamų darbo vietų. Su tokia politika vargu ar galima tikėtis nedarbo mažinimo proveržio. Ar jaunimas norės pasilikti Lietuvoje, kur kvalifikuotiems specialistams nėra gerai apmokamo darbo?
Dar vienas socialinės srities prioritetas išryškėjo ministrui Juozui Olekui pateikus įstatymo projektą, kuriame eiliniams kariams neleidžiama šalia atliekamos tarnybos gauti jokių kitų pajamų, bet leidžiama tai aukštiems karininkams, pvz., dėstyti ir gauti papildomų pajamų iš kūrybinės veiklos. Taigi požiūris į eilinius karius – vienoks, į aukštus karininkus – kitoks. Paaiškinimais, kad valdžia kariams sieks kelti atlyginimus, gali tikėti tik naivuoliai, nes greitai pinigų neatsiras, ir algos nuo 1500 litų iki 3000 litų nepakils. Kaip matome, deklaruojama socialinė orientacija ir darbai labai jau skiriasi.
Nepaisant garsių deklaracijų prastai atsitiko ir su garsiai išreklamuotu staigiu minimalios algos (MMA) kėlimu. Tai buvo padaryta ypač nemokšiškai, todėl nepadarė laukto teigiamo efekto. Gauti „Sodros“ duomenys liudija, kad minimali alga pakilo šiek tiek daugiau nei 100 000 mažas pajamas gaunančių žmonių, o per 200 000 – nepakilo. Reikia turėti mintyje, kad tą 100 tūkst. grupę žmonių, kuriems atlyginimas pakilo nuo 850 iki 1000 litų, sudaro valdžios sektorius. Taigi minimalios algos kėlimo poveikis privačiame versle buvo nežymus, nes procesas liko nekontroliuojamas – buvo performintos visos sutartys į trumpesnį laiką ir kitus etatus. Tokiu būdu verslas dar labiau pastūmėtas į šešėlį.