Dabartinės Vyriausybės politika atvirai slopina stipresnę/gilesnę NB8 integraciją. Nesunku nuspėti, kad esant dabartinėms tendencijoms, Lietuvos veikimo NB8 formate tradicija ir praktika bus vis labiau palaikoma tik formalių struktūrų ir formalios komunikacijos.

Kas yra Lietuvos užsienio partneriai pagal XVI-ąją Vyriausybę?

Per šimtą pirmųjų socialdemokratų vedamos koalicijos darbo dienų, jos atstovai pasiekė tam tikrų (anti)rekordų, keisdami pozicijas vienu ar kitu svarbiu klausimu, burdami darbo grupes, kurių darbe retai dalyvauja pats premjeras. Strateginiai energetikos projektai, kaip Visagino AE, suskystintų dujų terminalas ir elektros jungtys tapo ne siekiamybe, o greičiau našta naujajai Vyriausybei arba taikiniu atskiroms interesų grupėms.

Toks sąmoningas pasyvumas, vengimas parodyti aiškią poziciją dėl šių projektų, galinčių užtikrinti tiek Lietuvos, tiek Latvijos bei Estijos energetinę nepriklausomybę, kuriuos palaiko ar bendradarbiauja įgyvendinant Skandinavijos šalys, skatina pastarąsias įvertinti riziką, permąstyti Lietuvos siekius NB8 partnerystėje. Rodos, kad A.Butkevičius yra individas, nenorintis palikti savo komforto zonos, kadangi žingsniams už jos nėra nei vizijos, nei žmogiškųjų resursų.

Jonas Banys
Strateginiai energetikos projektai, kaip Visagino AE, suskystintų dujų terminalas ir elektros jungtys tapo ne siekiamybe, o greičiau našta naujajai Vyriausybei arba taikiniu atskiroms interesų grupėms.
Vieno individo atžvilgiu toks elgesys pasireiškia Status quo išlaikymu, žinant, kad galima susikurti sau gerovę, tačiau tai pareikalautų pastangų ir jėgų, tai pat gąsdina nauji iššūkiai, galimos nesėkmės ir kritika, todėl pasitenkinama esama padėtimi. Tačiau ką tokia premjero pozicija reiškia Lietuvai – mažai valstybei, kuriai bendradarbiavimas su užsienio partneriais yra gyvybiškai svarbus? Žinoma, premjero kaip ir Seimo pirmininko Vydo Gedvilo atsakymas buvusiai JAV sekretorei Hillary Clinton yra aiškus „iš Jungtinių Amerikos Valstijų dujų neprijungsim, o va Rusija yra arti“. Taip, Rusija yra arti, bet ar mes norime išlikti energetine sala, priklausoma nuo valstybės, kuri žiūri į mus kaip į savo (iki A.Butkevičiaus Vyriausybės nepaklusnią) provinciją, o ne lygiavertę partnerę, ar renkamės bendradarbiavimą su pasaulyje pažangiausiomis Šiaurės Europos (toliau Šiaurės valstybės) valstybėmis.

Vis dėlto Lietuvoje po rinkimų dažnėjantys „Rosatom“ ir „Gazprom“ delegacijų vizitai rodo, kur link gravituoja XVI-oji Vyriausybė. Net mūsų artimiausiems kaimynams latviams ir estams darosi neramu, matant, kad Lietuvos premjeras tariamai neranda su jais pasirašytų dokumentų dėl Visagino atominės elektrinės statybų. Abi kaimyninės valstybės aiškiai pasisakė, nenorinčios matyti „Gazprom“ kaip partnerio jų energetiniuose projektuose. Tuo tarpu A.Butkevičiaus vyriausybė, dar iki rinkimų parėmusi referendumą prieš VAE, sąmoningai užmigo aukštų reitingų ir neaiškios politikos vaizdinių erdvėje.

Žinoma, šis pasyvumas yra sąlyginis. Sunku būtų patikėti, kad vilkindami strateginius projektus, valdantieji nori tik daugiau apie juos sužinoti iš kuriamų darbo grupių. Greičiau ši stagnacija yra vedama suvokimo, kad nei užsienio valstybės partnerės, nei tokie strateginiai investuotojai kaip „Hitachi-GE“, neturi didelių laiko resursų laukti, vis neapsisprendžiančių Lietuvos politikų. O tokia valdančios koalicijos sukurta situacija puikiai naudojasi Rusijos energetikos monopolininkai, kuriems Lietuvos pagalba atveriami keliai į Europos elektros rinkas, pasinaudojant pačios ES lėšomis.

Vėlgi kyla klausimas ar „Baltijskajos“ atominė elektrinė yra A.Butkevičiaus remiamas „Rosatom“ projektas, dėl kurio naujosios Lietuvos elektros jungtys taptų nesaugios rusiškos energijos tiltais į Europą, ar tai tik Lietuvos geopolitinės realybės nesuvokimas? Turbūt naivu būtų tikėti, kad prieš 23 metus Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos politikai nesuprastų šių projektų padarinių. Tačiau galima tokia sąlyga, kad jie nevisiškai suvokia kokias pasekmes tai lems santykiuose su Šiaurės valstybėmis. Kita vertus, jei Lietuvos valdančiųjų prioritetas ir yra Maskva, tai jiems gerai sekasi gravituoti Kremliaus politikos link.

NB8 – regionas, kuriame Lietuva turi ir gali sėkmingai veikti

Šiaurės-Baltijos regionas yra stabilus, vertinant pagal daugelį rodiklių, ekonominiu požiūriu atrodo geriau nei pietinė ir vakarinė Europos dalys. Pastarosios vis dar apimtos finansinės-euro krizės, kurią palaiko neatsakingai vykdyta fiskalinė politika tiek Graikijoje, tiek Ispanijoje, Kipre, Airijoje, Italijoje ar Portugalijoje.

Šiaurės-Baltijos regionas apima aštuonias valstybes: Islandiją, Daniją, Norvegiją, Švediją, Suomiją, Latviją, Estiją ir Lietuvą. Skandinaviškų valstybių grupė pirmauja beveik visuose gerovės rodiklių lentelėse pasaulio mastu, nuo rodančių ekonominio išsivystymo laipsnį, ekonomikos konkurencingumą, socialinės gerovės lygį iki rodančių laimės indeksą. Baltijos valstybės negali pasigirti tokiais aukštais įvertinimais.

Jonas Banys
Nors esame ES sudėtyje, tai ne visada garantuoja, kad su mumis bus elgiamasi kaip su lygiaverčiais partneriais. Todėl šioje vietoje, yra labai svarbus NB8 bendradarbiavimas ir bendra pozicija dėl Baltijos valstybių energetinės nepriklausomybės.
Kita vertus, kaip pažymi „Fitch Ratings“ agentūra, šių valstybių atsigavimas po krizės 2008-2009m. ir gebėjimas pasiekti geriausius ūkio augimo rezultatus visoje Europos Sąjungoje 2011-2012m., yra ES sėkmės istorija. Griežtos taupymo priemonės, ekonomikos lankstumas, griežtas viešojo sektoriaus išlaidų karpymas ir visuomenės supratingumas, padėjo Baltijos šalims atkurti savo ekonomikos pusiausvyrą, padidinti konkurencingumą ir ženkliai pagerinti ūkio augimo rezultatus.

1990 m. Šiaurės valstybių su Baltijos šalimis bendradarbiavimo pagrindu tapo prekyba. Iki tol Skandinavijos šalys aktyviai pasisakė už Baltijos valstybių nepriklausomybę, skleidė šią, laisvės siekiančių valstybių, žinią po visą pasaulį. Vėliau aktyviai rėmė Baltijos valstybių priėmimą į ES ir NATO. Vis dėlto pastarosioms pasiekus tikslo, tapus ES ir NATO narėmis, bendradarbiavimas su Šiaurės valstybėmis tapo pasyvesnis. Baltijos valstybės pasinėrė į euforiją dėl naujų strateginių pasiekimų, tačiau pats prisitaikymas veikti naujose struktūrose buvo didelis iššūkis. Šiaurės valstybės atsitraukė iš aktyvaus bendradarbiavimo su Baltijos valstybėmis, kurios dėliojo savo naująjį identitetą. Tuo laiku bendradarbiavimas NB8 formatu pasireiškė daugiau formalių struktūrų palaikymu, kūrimu, tačiau vis rečiau turėjo politinį atspalvį, nebuvo formuluojama bendra regiono nuomonė tam tikrais klausimais.

Svarbu pastebėti, kad Baltijos valstybėse nebuvo didelių diskusijų ar reikia narystės ES, NATO ar ne, kadangi atgavus valstybės nepriklausomybę likome Rusijos politinės įtakos ir energetinės priklausomybės zonoje, ir norėjome iš jos išsivaduoti. Tuo tarpu Šiaurės šalys buvo/yra nepriklausomos nuo Rusijos, jei ir neturi kokių resursų, tai turi galimybę jų įsigyti konkurencingomis kainomis, todėl šios valstybės atsargiau žiūrėjo į ES acquis communautaire, nenorėdamos aukoti savo nacionalinių interesų bei suvereniteto.

Nepaisant šio skirtumo, Šiaurės šalys puikiai suvokia Baltijos šalių energetinės nepriklausomybės siekį, remia tą padėsiančius pasiekti projektus, taip pat dalį tų projektų vysto kartu su Baltijos valstybėmis: Estlink I (2006), Estlink II (2014), NordBalt (2015), norvegai stato suskystintų dujų terminalą Lietuvai. Šiuo atžvilgiu labai svarbus regiono energetinės integracijos aspektas – Baltijos ir Šiaurės valstybių elektros rinkų sujungimo planas BEMIP. Ypatingai nuo 2009-10 m. Šiaurės-Baltijos regiono bendradarbiavimas pradėjo įgauti ryškius kontūrus, buvo sudėlioti prioritetiniai projektai, tačiau pastaruoju metu, Lietuvos pozicija įnešė daug abejonių, partneriai nebėra tikri kokie Vilniaus strateginiai siekiai, kuriems partneriams teikiama pirmenybė. Ar Lietuva vis dar palaiko ir puoselėja idėją – kurti bendrąją Baltijos šalių ir Skandinavijos valstybių kultūros, komunikacijų, transporto ir ekonomikos erdvę.

BEMIP

Bendra Šiaurės šalių elektros rinka yra vienas svarbiausių Baltijos šalių elektros rinkų sujungimo plano (BEMIP - Baltic Energy Market Interconnection Plan) ir Lietuvos energetikos strategijos tikslų. BEMIP nustato regiono valstybių elektros energijos sistemos (EES) plėtrą trimis kryptimis: 1) elektros rinkos; 2) elektros jungčių; 3) naujų elektros generavimo pajėgumų. 2012 m. įsigaliojęs naujos redakcijos Elektros energetikos įstatymas sukūrė teisines prielaidas Lietuvos elektros rinkos integracijai į Šiaurės šalių, o vėliau – bendrą Europos elektros biržą.

2012 m. Baltijos šalių elektros birža „Baltpool“ buvo integruota į Šiaurės šalių elektros biržą „Nord Pool Spot“. „Nord Pool Spot“ laikoma pavyzdine Europos elektros prekybos sistema, kurioje prekiauja 350 dalyvių iš 20 šalių. Įgyvendinant šį planą jau 2014–2015 metais turi būti nutiestos Estijos–Suomijos, Lietuvos–Švedijos ir Lietuvos–Lenkijos elektros jungtys, sukurta elektros energijos rinka, vėliau bus įgyvendinti projektai, užtikrinsiantys konkurencingus elektros energijos gamybos pajėgumus bei leidžiantys Baltijos valstybių elektros sistemą prijungti prie kontinentinės Europos elektros sistemos, sinchronizuojant jų darbą. Pastačius papildomas jungtis tarp Estijos, Suomijos ir Lietuvos ir Švedijos, taps įmanoma importuoti elektrą iš Skandinavijos tuo metu, kai ten bus gausu pigios hidroenergijos.

Jonas Banys
Kartas valdantieji bando parodyti užsienio partneriams, kad elgiasi atsakingai, kaip Seimo pirmininkas V.Gedvilas gyrė A.Kubiliaus Vyriausybės darbus Švedijoje, o Lietuvoje visomis progomis kritikuoja ekspremjerą ir nuolatos kuria puikių santykių su Putino Rusija iliuzijas, rengia slaptus susitikimus su „Rosatom“.
Tokiu būdu rinka taps likvidi ir konkurencinga, sumažės galimybių manipuliuoti elektros kainomis ir priklausyti nuo vieno ar kelių tiekėjų diktuojamų kainų. Visagino AE projektas yra BEMIP plano sudėtinė dalis, kuri turės užtikrinti bazinę elektros energijos gamybą, būtiną elektros energijos tinklams integruoti į Europos sistemas.

Siekiant diversifikuoti dujų tiekimą Lietuvai (dalis elektros energijos gaminama dujomis varomų turbinų), sutarta, jog Klaipėdoje planuojamo suskystintų dujų terminalo plaukiojančią saugyklą statys norvegų įmonė "Hoegh LNG" taip pat numatomos ir dujų jungtys iš Lietuvos į Lenkiją ir iš Estijos į Suomiją.

Vietoj išvadų: Energetinės nepriklausomybės link

Įvertinus aukščiau pateiktus projektus ir įdirbį, kurie turi užtikrinti Baltijos valstybių energetinę nepriklausomybę, galima sakyti, kad einame arba iki šiol ėjome teisinga kryptimi. Mūsų siekius remia ir prie jų įgyvendinimo prisideda Europos Komisija, Šiaurės Baltijos valstybės, turime JAV palaikymą. Tačiau Baltijos valstybių energetinė nepriklausomybė kertasi su Rusijos interesais, kuri tiekia Baltijos valstybėms elektrą ir dujas monopolinėmis sąlygomis. Energetinė nepriklausomybė kelia grėsmę ne tik ekonominiams Kremliaus interesams, bet ir geopolitiniams.

Šiandieninėje Europoje gamtinės dujos turi didesnę įtaką įvairiems politiniams procesams nei bet koks kitas iškastinis kuras. Kremlius neretai išnaudoja monopolininko dujų tiekėjo statusą savo geopolitiniams siekiams įgyvendinti, šantažuojant nuo dujų importo priklausančias valstybes. Gamtinių dujų transportavimo metodai reikalauja didelių investicijų, todėl eksportuotojai nori ilgalaikių sutarčių su klientais, kas iškreipia dujų rinką, kainą lemia ne konkurencija, alternatyvų buvimas, o politiniai susitarimai.

Nors esame ES sudėtyje, tai ne visada garantuoja, kad su mumis bus elgiamasi kaip su lygiaverčiais partneriais. Todėl šioje vietoje, yra labai svarbus NB8 bendradarbiavimas ir bendra pozicija dėl Baltijos valstybių energetinės nepriklausomybės. Šiaurės partneriai yra nepriklausomi nuo iškastinio kuro importo iš Rusijos, jie palaiko Baltijos valstybes energetinio ir karinio saugumo atžvilgiu išsakydami aiškią poziciją ir rodydami iniciatyvą vystant reikiamus projektus.

Didžiausia problema išlieka Kremliaus politikos šalininkų veikimas Lietuvoje ir Latvijoje ir kiek mažiau Estijoje. Šiaurės-Baltijos regiono valstybių ir Lenkijos bendradarbiavimo pagrindu, reikia skatinti suskystintų gamtinių dujų rinkos plėtrą Europoje, stengtis eliminuoti „energetines salas“ (Baltijos šalių energetinę priklausomybę), parodant, kad Europa yra vieninga ir laisva.

Be to reikia siekti, kad „Gazprom“ laikytųsi laisvosios rinkos dalyvio principų, laikytų visas ES valstybes lygiomis, nedarytų spaudimo išoriniams dujų tiekimo projektams tarp ES ir Kaspijos jūros eksportuotojų, kadangi Europai svarbu sukurti alternatyvą Rusiškoms dujoms.

Visa tai galima pasiekti bendradarbiaujant NB8 formate bei prijungiant Lenkijos interesus ir visos ES palaikymą.

Jonas Banys
Užsienio partneriai nebėra tikri, kurią pusę palaikys Lietuva – ar ES, ar Maskvos. Neaiški Lietuvos pozicija keltų daugiau klausimų pačioms ES Rytų kaimynystės politikoje dalyvaujančioms valstybėms. Ar galima Švediją ar Daniją kaltinti noru atsiriboti nuo Lietuvos
2008-2012 m. kadencijos Lietuvos Vyriausybės strateginė kryptis buvo aiški – siekti energetinės nepriklausomybės. Dėl to Lietuva mokėjo „Gazprom“ už dujas daugiausiai Europoje, tačiau atsirado galimybė tų strateginių tikslų pasiekti – išvengti bet kokių ilgalaikių įsipareigojimų Rusijos dujų monopolininkui, siekti alternatyvos statant suskystintų dujų terminalą, pradedant skalūninių dujų žvalgymo darbus, statyti Visagino atominę elektrinę.

Galima sakyti, sparčiai artėjome prie Šiaurės Baltijos valstybių standartų ir partnerystės stiprinimo, o šiuo metu vyksta atvirkštiniai procesai. Dabartinės Vyriausybės kalbas apie strateginius energetinius projektus, kelis kartus į dieną kintančią premjero nuomonę, neatsakingą kalbėjimą, nuolatos buriamas darbo grupes, konkrečių sprendimų nebuvimą galima vertinti kaip vyriausybės stagnaciją ar ėjimą atgal, tačiau vertinant geopolitine prasme, tai yra spartus žingsniavimas pagal Kremliaus komandas į priekį, tik ne Lietuvos labui. Kartas nuo karto valdantieji bando parodyti užsienio partneriams, kad elgiasi atsakingai, kaip Seimo pirmininkas V.Gedvilas gyrė A.Kubiliaus Vyriausybės darbus Švedijoje, o Lietuvoje visomis progomis kritikuoja ekspremjerą ir nuolatos kuria puikių santykių su Putino Rusija iliuzijas, rengia slaptus susitikimus su „Rosatom“.

Ar tokį dabartinės koalicijos atstovų elgesį lemia manymas, kad užsienio valstybės to nestebi? Vargu, tačiau yra akivaizdu tai, kad Vilnius tampa nepatikimu partneriu. Mūsų valstybė buvo palikta nuošalyje rengiant bendrą keturių valstybių užsienio reikalų ministrų – Švedijos, Lenkijos, Danijos ir Čekijos – pareiškimą dėl Rytų kaimynystės politikos, į kurį įtraukti ir tokie svarbūs aspektai kaip bendros ekonominės erdvės kūrimas.

Kitas svarbus ženklas – Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius nebuvo pakviestas į 2013m. vasarį vykusį Švedijos, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministrų bendrą vizitą į Moldovą, skirtą paremti šios valstybės reformų procesą, kurį turėtų vainikuoti Asociacijos sutarties parafavimas su Europos Sąjunga šių metų viršūnių susitikime Vilniuje. Tai akivaizdus signalas, ypač suvokiant, kad šiemet ne kas kitas, o Lietuva yra Rytų Partnerystės viršūnių susitikimo Vilniuje šeimininkė.

Šie pavyzdžiai parodo, kad užsienio partneriai nebėra tikri, kurią pusę palaikys Lietuva – ar ES, ar Maskvos. Neaiški Lietuvos pozicija keltų daugiau klausimų pačioms ES Rytų kaimynystės politikoje dalyvaujančioms valstybėms. Ar galima Švediją ar Daniją kaltinti noru atsiriboti nuo Lietuvos? Išgirdus premjero nuomonių kaitas ar kaip vienas socialdemokratų lyderių, Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas pasakė, kad, siekdami gerų santykių su Rusija, socialdemokratai planuoja atsisakyti ES Trečiojo paketo nuostatų, t.y. palikti „Gazprom“ monopolį, tenka pripažinti, kad valstybe su taip kalbančiais politikais, būtų sunku pasitikėti bet kam.

Autorius yra VDU PMDF absolventas.