2002 m. spalio 23 d. vakare į svečius užsuko keletas draugų: turėjau trijų metų sūnų ir vienerių dukrą, todėl daugumą vakarų leidau namie. Draugai, iš kurių vienas – televizijos prodiuseris, pasiūlė įsijungti televizorių ir pažiūrėti neseniai pradėtą rodyti pokalbių laidą, kurios dar nebuvau mačiusi. Laida tik prasidėjo, kai ją nutraukė žinių pranešimas. Maskvos teatre prasidėjo įkaitų drama. Tuo metu dirbau nedidelio nepriklausomo politikos tinklalapio polit.ru redaktore. Per kitas tris dienas miegojau tris valandas: korespondentai pasikeisdami budėjo prie teatro, o aš jų sužinotą informaciją skelbiau tinklalapyje.
Teatrą užpuolė truputį po devintos valandos vakaro. Tą vakarą rodyto miuziklo scenoje turėjo pasirodyti ir tikras Antrojo pasaulinio karo laikų lėktuvas. Tuomet kaukėti vyrai su automatais užlipo ant scenos. Jie išsidėstė aplink salės perimetrą. Keletą akimirkų žiūrovai galvojo, kad tai – vaidinimo dalis. Iš viso salėje tą vakarą buvo maždaug aštuoni šimtai žmonių. Išskyrus keliasdešimt mažų vaikų ir užsienio turistų, kuriuos pagrobėjai greitai paleido, ir keletą aktorių (dauguma irgi buvo vaikai), kurie sugebėjo išlipti per persirengimo kambario langą, įkaitai kitas penkiasdešimt aštuonias valandas praleido salėje. Jie buvo išvargę, ištroškę, persigandę ir puolę į neviltį. Nors mobilieji telefonai buvo atimti, keletui pavyko juos išsaugoti ir skirtingais užpuolimo epizodais paskambinti į naujienų radijo stotis, todėl per apsiaustį baimėje sustingęs miestas girdėjo balsus iš teatro vidaus.
Maskvos teatro apsiaustis yra viena ir iš sėkmingiausiai įvykdytų, ir absurdiškiausiai sugadintų įkaitų išlaisvinimo operacijų visoje istorijoje. Per apsiaustį teroristai, kurie atrodė neorganizuoti ir sumišę, derėjosi beveik su visais, kurie atėjo to daryti, ir palaipsniui vis išleido įkaitų. Jie įsileido greitai suburtą gydytojų, politikų ir žurnalistų grupę, kuri atvyko derėtis dėl geresnių įkaitų laikymo sąlygų. Įkaitų giminaičiai desperatiškai tikėjosi taikaus sprendimo. Jie susirinko antrąją dieną ir pasirašė peticiją, kurią pateikė su dviem šimtais penkiasdešimčia parašų:
„Gerbiamas Prezidente,
mes esame įkaitų teatre vaikai, giminaičiai ir draugai. Prašome Jūsų elgtis racionaliai ir gailestingai. Žinome, kad pastatas užminuotas, tad jeigu bus panaudota jėga, jis bus susprogdintas. Esame įsitikinę: kai ant plauko kabo septynių šimtų žmonių gyvybės, kartais privalu nusileisti. Mes prašome Jūsų neleisti žmonėms žūti. Tęskite derybas! Įvykdykite kai kuriuos jų reikalavimus! Jeigu mūsų mylimieji mirs, nustosime tikėti, kad mūsų valstybė yra stipri, o valdžia – tikra. Nepalikite mūsų našlaičiais!“
Po keleto valandų vienas iš korespondentų man paskambino ir pranešė, kad netoli teatro evakuota ligoninė. Padariau išvadą, kad kariuomenė pasiruošė šturmuoti pastatą, todėl ruošė vietas potencialioms aukoms.
Šeštadienį, trečią apsiausties dieną, pusę šešių ryto du įkaitai paskambino į pagrindinę miesto naujienų ir pokalbių radijo stotį „Echo Moskvy“. „Nesuprantu, kas vyksta, – viena įkaitė raudojo į ragelį. – Pilna kažkokių dujų. Visi sėdi. Prašome pagalbos, mes tikimės, kad nesame dar vienas „Kursk“. Negalėdama kalbėti toliau, ji perdavė telefoną draugui, kuris pasakė: „Atrodo, kad jie pradeda naudoti jėgą. Prašau, jeigu įmanoma, neapleiskite mūsų. Mes maldaujame.“ Širdis plyšo matant, kad nei įkaitai, nei jų artimieji netikėjo, kad Rusijos ginkluotos pajėgos yra pajėgios juos išgelbėti. Užuomina apie „Kursk“ katastrofą buvo iškalbinga: jie netikėjo, kad valdžia gali vertinti žmogaus gyvybę.
Tiesą sakant, paruoštas gelbėjimo planas buvo puikus: specialiosios pajėgos sugalvojo panaudoti požemines perėjas, kad teatrą pripildytų dujų, nuo kurių visi užmigtų, o teroristai negalėtų detonuoti paruoštų sprogmenų, kuriais buvo apsitaisiusios juodai vilkinčios moterys. Miegantys teroristai turėjo būti suimti, o įkaitai išlaisvinti, nes jų gelbėtojai turėjo ateiti per tas pačias požemines perėjas ir paradines duris.
Tačiau niekas nevyko taip, kaip buvo planuota. Kol teroristai užmigo, praėjo keletas minučių. Kodėl jie nedetonavo sprogmenų, nebuvo aišku. Pasitaikė kalbančiųjų, kad jokių sprogmenų išvis nebuvo. Išvargę ir labai ištroškę (iš dalies tai įvyko ir dėl to, kad aplink teatrą išsidėstę specialiųjų pajėgų daliniai neleido į pastatą perduoti sulčių ir vandens, kuriuos teroristai buvo nusiteikę priimti) įkaitai greitai užmigo, todėl, kad atsikeltų, jiems reikėjo medikų pagalbos. Užuot iš karto suteikus medicininę pagalbą, įkaitai buvo išnešti iš teatro ir suguldyti ant jo laiptų, dauguma iš jų ant nugaros, o ne šono, kaip reikėjo. Daug žmonių mirtinai užspringo savo vėmalais net neatgavę sąmonės.
Valdžia paskelbė pergalę. Nužudytų miegančių teroristų kūnai buvo nuolat rodomi per televiziją, ant jų galvų matėsi ryškios šūvių žymės. Parašiusi straipsnį apie žmogaus gyvybės nuvertinimą, kurį pademonstravo valdžia, skelbdama pergalę nepaisant be reikalo prarastų šimto dvidešimt devynių gyvybių, susilaukiau grasinimų mirtimi: esą pergalė prieš terorizmą nekvestionuojama. Turėjo praeiti pora mėnesių, kol keletas žmogaus teisių aktyvistų drįso paskelbti, kad Rusija pažeidė daugybę tarptautinių konvencijų ir savo pačios įstatymų, nes naudojo dujas ir jėgą, kai teroristai vis dar buvo linkę derėtis. Dalis rusų apskritai nesužinojo, kad teroristai, kuriems vadovavo dvidešimt penkerių metų vaikinas, pirmąkart išvažiavęs iš Čečėnijos, pateikė tokius reikalavimus, kuriuos išpildyti būtų buvęs vienas juokas, to būtų visiškai užtekę išlaisvinti visus įkaitus. Jie norėjo, kad prezidentas Putinas viešai paskelbtų norįs užbaigti karą Čečėnijoje ir pademonstruotų gerą valią įsakydamas atitraukti karius iš bet kurio atskilusios Respublikos regiono.
Tačiau, nors reikalavimai ir buvo paprasti, teroristai nesuprato, jog jie reikalauja Putino elgtis priešingai jo prigimčiai. Berniukas, kuris niekad nenustodavo kovoti (jis tik truputį pravėsdavo ir puldavo vėl), tapęs prezidentu, grasinančiu teroristus užtikti „kad ir tualetuose“, tikrai buvo labiau linkęs paaukoti šimtą dvidešimt devynis savo šalies piliečius, nei pasakyti, kad nori taikos. Taikos jis nenorėjo.
Praėjus dviem savaitėms nuo teatro apsiausties, Putinas dalyvavo Briuselyje vykstančiame Europos Sąjungos ir Rusijos susitikime, skirtame diskusijai apie tarptautinį islamo terorizmą. Vėliau vykusioje spaudos konferencijoje korespondentas iš Prancūzijos laikraščio „Le Monde“ paklausė apie sunkiosios artilerijos naudojimą prieš civilius Čečėnijoje. Putinas, atrodęs ramus ir netgi su šykščia šypsena lūpų kampučiuose, pasakė: „Jeigu norite tapti radikaliu islamo išpažinėju ir ruošiatės būti apipjaustytas, atvykite į Maskvą. Mūsų šalyje sugyvena daug skirtingų religijų. Mes turime įvairių specialistų. Rekomenduočiau, kad operacija būtų atlikta taip, jog niekas ten nebeataugtų.“ Vertėjas neišdrįso išversti viso Putino pasisakymo, todėl šis atsakymas netgi nepateko į kitos dienos „The New York Times“ numerį. Laikraštyje santūriai šis atsakymas išverstas kaip: „Jūs ir visi kiti esate laukiami ir būsite toleruojami Maskvoje.“ Bet vaizdo įrašas, kuriame Putinas užsipuola korespondentą, vis dar yra populiarus „RuTube“ tinklalapyje net praėjus devyneriems metams. Šis įrašas demonstruoją jo nesugebėjimą net apsimesti, kad jis norėtų taikaus konflikto Čečėnijoje sprendimo.
Masha Gessen, g. 1967, Maskvoje – JAV ir Rusijos žurnalistė, knygų autorė. Grįžusi į Rusiją iš emigracijos 1991 metais, ji dirbo ne viename Rusijos spaudos leidinyje, todėl iš arti stebėjo visą politinį Rusijos dešimtojo dešimtmečio virsmą. 2012 metų rugsėjį M. Gesen buvo atleista iš seniausio Rusijoje laikraščio „Vokrug sveta“ redaktorės pareigų, nes atsisakė siųsti žurnalistą į vieną iš parodomųjų renginių, kuriuose dalyvavo Vladimiras Putinas. Tai pirmoji M. Gessen knyga lietuvių kalba. Knygą išleido leidykla „manoknyga.lt“. Knyga pasirodys vasario mėn.
Nors autorė dėjo visas pastangas, kad interneto adresai būtų tikslūs, tačiau nei autorė, nei leidėjas neprisiima atsakomybės dėl galimų jų klaidų ar pokyčių, atsiradusių po knygos išleidimo.