Ši nuojauta dar labiau sustiprėjo, kai kovo 13-osios vakare iš Siksto koplyčios kamino pasklido balti dūmai ir netrukus sužinojome gaudium magnum („didį džiaugsmą‟), kad turime popiežių Pranciškų. Tai pirmasis popiežius tokiu vardu visoje Bažnyčios istorijoje. Natūralu, kad iškart pasipylė įvairiausi vertinimai ir bandymai aiškintis kas yra tas 266-uoju Romos vyskupu ir popiežiumi tapęs italų kilmės argentinietis, jėzuitas, Romos bažnyčios kardinolas Jorge Maria Bergoglio (lietuviškai galėtume tarti Jurgis Marija Bergoljo).

Čia nesiimsime aptarinėti tos gausios informacijos, juolab kad tikrai ne viską galime patikrinti, ne visą srautą visu šimtu procentų priimti kaip tikrą ir neginčijamą tiesą. Tiesiog pabandysime pasvarstyti, ką mums sako šie dviejų pirmųjų trečiojo tūkstantmečio popiežių pasirinkti vardai ir kaip jie siejasi su abiem pontifikais.

Šv. Benediktas Nursietis gyveno V-VI a. sandūroje, t.y. pirmojo krikščionybės tūkstantmečio viduryje. Tai buvo kilmingos Romos šeimos palikuonis, kuris išgirdęs Viešpaties kvietimą, radikaliai pakeičia savo gyvenimą ir atsisakęs pasaulio, pasirenka vienuolystę. Tačiau nuveikia kai ką gerokai daugiau. Jis atėjo į pasaulį tuomet, kai senoji Romos imperija jau buvo nustojusi egzistuoti (tuo metu estafetę perėmė „antroji Roma‟ – Bizantija) ir jos didinga civilizacija išgyveno savo visiško griuvimo laikus. Tačiau šv. Benediktas ne tik įkūrė savo vienuolyną (o greta jo moterų vienuolyną įkūrė ir jo sesuo šv. Scholastika), ne tik realiai suformavo visą vienuoliją, ne tik padėjo pagrindus visai Vakarų krikščionybės vienuoliškajai tradicijai.

Šv. Benedikto broliai savo vienuolynuose, kurie tapo savotiškomis Viešpaties ramybės oazėmis ir žydinčiais sodais pavojingame ankstyvųjų viduramžių pasaulyje, kaupė ir kruopščiai perrašinėjo ne tik Bažnyčios tėvų raštus, bet ir geriausius ir svarbiausius Antikos autorių veikalus.
Jonas Vilimas

Jis realiai pastatė tuos pamatus, ant kurių iškilo krikščioniška Vakarų kultūra ir visa civilizacija. Jis itin vaisingai sujungė Kristaus Evangelijos žinią su tuo, kas Romos (ir apskritai antikos) pasaulyje buvo geriausia. Šv. Benedikto broliai savo vienuolynuose, kurie tapo savotiškomis Viešpaties ramybės oazėmis ir žydinčiais sodais pavojingame ankstyvųjų viduramžių pasaulyje, kaupė ir kruopščiai perrašinėjo ne tik Bažnyčios tėvų raštus, bet ir geriausius ir svarbiausius Antikos autorių veikalus. Be kitų dalykų, jie iš esmės sudėliojo, pagrindė ir išplėtojo mokymo bei ugdymo sistemą, kuri vaisingai veikė per visus viduramžius ir padėjo pagrindus būsimiesiems universitetams, kuriuos plėtojo pirmiausia domininkonai ir pranciškonai, bei Naujųjų laikų katalikiškai mokymo ir ugdymo sistemai, kurią Naujaisiais amžiais išplėtojo jėzuitai ir pijorai.

Visa tai ir gerokai daugiau pasiekta pirmiausia dėl to, kad šv. Benediktas į savo ir savo brolių gyvenimo ir būties centrą pastatė Opus Dei – Dievo Darbą (kaip prisakė savo reguloje, „nihil Operi Dei praeponatur‟ – „nieko tenebūna aukščiau už Dievo Darbą‟[1]). Tai yra, liturgija, kuri yra paties Viešpaties Dievo darbas, Jėzaus malda Tėvui Šventojoje Dvasioje[2], skirta jo tautai pašventinti, o šv. Benedikto broliams ji tapo dar ir esmine Viešpaties tarnystės mokykla („dominici schola servitii‟[3]). Šv. Benediktas susistemino ir sutvarkė liturginių valandų tvarką (septynis kartus per dieną ir vieną kartą naktį), kurios tradiciją puoselėjantys benediktinai laikosi iki šiol, įskaitant ir psalmių išdėstymą.

O jo mokinys, VI a. pab. popiežius šv. Grigalius I Didysis, remdamasis šv. Benedikto principais, susistemino ir sutvarkė kai kuriais aspektais apaštalo šv. Petro laikus siekiančią[4] Romos rito Eucharistijos liturgiją, kurios esminiai elementai ir beveik viso metų ciklo maldos ir giesmės bei jų sąsajos su atitinkamomis liturginėmis šventėmis bei liturginiais laikotarpiais išliko bemaž nepakitusios Romos rito ekstraordinarinėje formoje. Taigi, senasis Romos palikimas ir tradicijos vaisingai susietas su Kristaus Gerąja naujiena ir apaštalų Tradicija, tuo būdu padedant tvirtą pamatą ir statant tikėjimo namą ant uolos, o ne ant smėlio.

Popiežius Benediktas XVI savo vardo pasirinkimu pirmiausia rodė į šį didį pirmojo tūkstantmečio šventąjį, visos Europos globėją. Sykiu šiuo pasirinkimu jis paliudijo tvirtą sąsają su ilgaamže Bažnyčios tradicija, tapdamas šešioliktuoju popiežiumi su tokiu vardu. Tokį esmingai benediktinišką bei vaisingą ryšį su praeities palikimu ir tradicija bei jo svarbą nūdienai pontifikas svariai suformulavo savo garsiojoje 2005 m. gruodžio 22 d. kalboje Romos kurijai, kurioje jis išdėstė mokymą apie dvi hermeneutikas – trūkio ir reformos arba atsinaujinimo tęstinume hermeneutikas. Pirmoji – klaidinga, nors ji buvo plačiai įsigalėjusi Bažnyčioje po II Vatikano susirinkimo (ir daug kur tebėra gaji). Antroji – ta, pagal kurią Bažnyčia gyvena ir, kuria remiantis, tegalima teisingai aiškinti ir suprasti to paties susirinkimo nutarimus Bažnyčios Tradicijos šviesoje. Taigi Benediktas XVI per visą savo pontifikatą siekė atkurti suaižėjusį Bažnyčios ryšį su jos pačios palikimu, itin turtingu tikėjimo kraičiu, su jos tradicija.

Šv. Pranciškaus gyvenimo centre – radikali meilė Dievui ir meilė artimui iki visiško savęs atsisakymo, žemiškųjų turtų atsižadėjimo, ir iš to kylantis rūpestis žmonėmis, ypač pačiais neturtingiausiais. Tačiau neatmetant, o perimant ir toliau plėtojant Bažnyčios tradiciją.
Jonas Vilimas

Lygiai taip pat viso jo pontifikato centre atsidūrė ir minėtasis Opus Dei – „Dievo Darbas‟, liturgija. Viena vertus, savo asmeniniu pavyzdžiu bei tikru ars celebrandi išmanymu jis palaipsniui keitė patį būdą, kaip reikia laikyti naująsias Mišias (t.y. pagal Pauliaus VI novus ordo Missae bei jo ir Jono Pauliaus II mišiolą aukojamas Mišias), pirmiausia pastatydamas kryžių į altoriaus centrą bei šešias žvakes ir palaipsniui gražindamas daugelį tradicinių dalykų, įskaitant ir esminį komunijos priėmimą atsiklaupus ir į burną bei  aukodamas Mišias ad orientem, t.y. pasisukęs viena ir ta pačia kryptimi su visais tikinčiaisiais „veidu į Viešpatį‟.

Kita vertus, būtent Benediktas XVI priėmė epochinį sprendimą – 2007 m. liepos, t.y. septinto mėnesio septintąją dieną paskelbė savo garsųjį motu proprio Summorum Pontificum, kuriuo jis iš esmės pradėjo liturginę reformą, primindamas dar pirmojo tūkstantmečio pradžioje suvoktą tiesą „lex orandi, lex credendi‟, t.y. kaip meldiesi, taip tiki, bei paskelbdamas, kad senoji tradicinė Romos rito liturgija niekuomet nebuvo uždrausta. Tuo būdu jis ne tik vėl įgalino kiekvieną Romos bažnyčios kunigą laisvai aukoti Šv. Mišias pagal senesniąją naudoseną (pavadindamas tai ekstraordinarine Romos rito forma) arba pagal naująją tvarką (ją įvardindamas ordinarine Romos rito forma), bet ir gražino visai Bažnyčiai tuos didžiulius turtus, kurie ilgą laiką buvo nustumti į šalį bei sutaikė ją su savo praeitimi. O kartu atvėrė kelią tolimesniam vaisingam Bažnyčios augimui, kurio viena iš centrinių ašių tampa šis Dievo darbas, liturgija, toji „viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir drauge šaltinis, iš kurio srūva visa jos jėga‟[5].

Šv. Pranciškus Asižietis buvo jau antrojo tūkstantmečio žmogus, kilęs tegu ir ne iš kilmingos giminės, tačiau iš turtingųjų miestiečių sluoksnio. Panašiai kaip ir šv. Benediktas, jis irgi išgirdo Viešpaties balsą ir šis kvietimas jį paskatino lygiai taip pat radikaliai pakeisti savo gyvenimą ir taip pat radikaliai atsisakyti šio pasaulio malonumų. Iš kitos pusės, kitaip nei šv. Benediktas, kuris atsiribojęs nuo pasaulio kūrė Dievo karalystės oazes, šv. Pranciškus su savo broliais visiškai nuo pasaulio neužsidarė, o ėjo į jį elgetaudami ir skelbdami Kristaus evangeliją. Taip šv. Pranciškus pradėjo naują vienuolystės tradiciją ir davė pasauliui naują šventumo pavyzdį. Asyžiaus neturtėlis savo kelią pradėjo išgirdęs Kristaus paraginimą eiti ir atstatyti Jo Bažnyčią, kuri griūva. Iš pradžių tai supratęs tiesmukai ir ėmęsis Porciunkulės bažnytėlės projekto (kaip pasakytume mūsų laikais), neilgai trukus suvokė, kad jam buvo pavesta gerokai daugiau. Ir jis tą naštą nuolankiai priėmė ir nešė, prieš savo kelio pabaigą gaudamas ypatingą Dievo dovaną ir atlygį – šventąsias mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus stigmas.

Ar atsiliepdamas į Viešpaties pašaukimą ir pradėdamas savitą, naują kelią jis atmetė senąją Tradiciją? Jokiu būdu. Jis ją tęsė. Šventoji liturgija, Eucharistijos auka buvo jo ir jo brolių gyvenimo centre. Net ir radikaliai ir visiškai atsisakęs bet kokio turto, jis vis dėlto pabrėžė, kad visi liturginiai rakandai, naudojami Viešpaties Kūno ir Kraujo aukai, turi būti „tam visiškai tinkami‟[6]; taip pat reikalavo, kad „Švenčiausias Sakramentas būtų garbinamas, šlovinamas ir laikomas brangiose vietose‟[7]. Pranciškonai nuo pat pradžių rėmėsi ir senąja Romos tradicija. Romos kurijos liturgija tapo ir pranciškonų liturgija, ir su ja jie ėjo apaštalaudami po visą tuometinį pasaulį. Taigi šv. Pranciškaus gyvenimo centre – radikali meilė Dievui ir meilė artimui iki visiško savęs atsisakymo, žemiškųjų turtų atsižadėjimo, ir iš to kylantis rūpestis žmonėmis, ypač pačiais neturtingiausiais. Tačiau neatmetant, o perimant ir toliau plėtojant Bažnyčios tradiciją.

Naujasis popiežius išdėstė tris svarbiausius uždavinius. Pirma, leistis į kelią Dievo šviesoje ir akivaizdoje, keliauti ir būti tokiems nepriekaištingiems, kokių mūsų nori Dievas. Antra, statyti Bažnyčią ant gyvų akmenų, ant to kertinio akmens, kuris yra pats Kristus. Trečia - išpažinti, nes jeigu neišpažinsime Jėzaus Kristaus, tuomet nieko nebus.
Jonas Vilimas

Popiežiui Pranciškui šio šventojo vardas ir pavyzdys yra brangus. Kad pasirinko tokį vardą, turėdamas omeny būtent Asyžiaus neturtėlį, popiežius patvirtino kovo 16 d. susitikime su pasaulio žiniasklaidos atstovais. Taigi, ką jis galvoja, ką žada, kaip ir kiek jis seks šv. Pranciškaus pėdomis? Netrukus pamatysime. Kol kas trumpai peržvelkime pirmuosius popiežiaus žingsnius, pamokslus ir kalbas.

Jau pirmuoju savo pasirodymu Šv. Petro bazilikos balkone jis susirinkusią minią patraukė savo paprastumu ir kone familiarumu, su visais kasdieniškai pasisveikinęs „labas vakaras‟. Tačiau iškart po to sekė tradicinės katalikiškos maldos už pasitraukusį popiežių Benediktą. Visi stebėję šią trumpą ceremoniją atkreipė dėmesį, kad prieš suteikdamas pirmąjį apaštališkąjį palaiminimą, jis paprašė visų susirinkusiųjų tyloje pasimelsti, kad Viešpats ir jį palaimintų. Galime prisiminti, kad ir Benediktas XVI savo pirmajame žodyje po konklavos taip prašė visų melstis už jį. Jau po palaiminimo popiežius Pranciškus su visais vėl taip pat paprastai atsisveikino, pasakęs, kad kitą dieną eis pasimelsti Dievo Motinai.

Šį pažadą jis įgyvendinimo iš karto kitos dienos ryte, paprastai, be jokios palydos su vienu limuzinu atvykdamas į seniausią Romoje ir pasaulyje Švč. M. Marijai dedikuotą bažnyčią, baziliką Santa Maria Maggiore, kur saugoma viena seniausių Marijos ikonų, pasak padavimo nutapytų paties evangelisto Luko. Akivaizdu, kad popiežiaus Pranciškaus gyvenime Marija užima ypatingą vietą. Reikšminga ir tai, jog šioje bazilikoje jis dar aplankė ir meldėsi prie to altoriaus, prie kurio pirmąsias savo Mišias aukojo Jėzaus draugijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola, bei sustojo pasimelsti prie popiežiaus šv. Pijaus V sarkofago. Tiek vienas, tiek kitas šventasis buvo vieni svarbiausių katalikiškos kontrreformacijos įkvėpėjų ir įgyvendintojų. Pijus V įgyvendino vieną reikšmingiausių Romos liturgijos reformų, kurios esmė buvo ne kokie nors esminiai pakeitimai, bet senosios grigališkosios tradicijos tąsa, jos pagrindu sukuriant vieningą liturgijos formą visai Romos katalikų bažnyčiai.

Benediktas ir Pranciškus. Pirmojo krikščionybės tūkstantmečio šventasis, padėjęs pagrindus, ir antrojo tūkstantmečio šventasis, parodęs naujus kelius. Abu iš naujo pašaukti pradėti trečiąjį Bažnyčios tūkstantmetį, ir pradėti jį paradoksaliai vienas po kito, bet kartu.
Jonas Vilimas

Tą pačią dieną aukodamas pirmąsias Mišias konklavoje dalyvavusiems kardinolams, popiežius Pranciškus pasakė savo pirmąjį trumpą, bet svarų pamokslą. Aiškindamas Mišiose skaitytus Šv. Rašto skaitinius, jis išdėstė tris svarbiausius uždavinius. Pirma, leistis į kelią Dievo šviesoje ir akivaizdoje, keliauti ir būti tokiems nepriekaištingiems, kokių mūsų nori Dievas. Antra, statyti Bažnyčią ant gyvų akmenų, ant to kertinio akmens, kuris yra pats Kristus. Trečia, išpažinti, nes kaip pastebėjo pontifikas, mes galime keliauti, kiek tik norime, ir statyti, ką tik norime, tačiau jeigu neišpažinsime Jėzaus Kristaus, tuomet nieko nebus. Tebūsime eilinė nevyriausybinė organizacija, o ne Bažnyčia. Tai centrinė misija ir pareiga, nes, kaip popiežius priminė Léono Bloy žodžius, „kas nesimeldžia Viešpačiui, tas meldžiasi velniui‟. Viso to ašis yra Kristaus Kryžius, nes „jeigu keliaujame be Kryžiaus, jei statome Bažnyčią be Kryžiaus, jei išpažįstame Kristų be Kryžiaus – net ir būdami vyskupai, kunigai, kardinolai ar popiežiai – mes nesame Kristaus mokiniai‟. Tam tikra prasme, šį pamokslą galimą būtų vertinti ir kaip būsimąją popiežiaus programą.

Kita vertus, nemažai kas kelia klausimą, ar popiežius Pranciškus tęs popiežiaus Benedikto XVI pradėtus darbus, ypač išreikšdami tam tikrą susirūpinimą dėl liturgijos dalykų. Kai kurias įžvalgas suteikia jo kalbos susitikimuose su kardinolais ir su žiniasklaida. Tiek viename, tiek kitame jis priminė esminius popiežiaus Benedikto mokymo dalykus. Įsimintina susitikime su žurnalistais Pranciškaus ištarta frazė, kad Bažnyčia gyvuoja tam, kad skleistų žinią apie Tiesą, Gėrį ir Grožį „asmenyje‟. Tai išties susišaukia su popiežiaus Benedikto puoselėtomis vertybėmis. Tikėtina, kad tai nėra paprasti reveransai buvusiam pontifikui.

Taigi, Benediktas ir Pranciškus. Pirmojo krikščionybės tūkstantmečio šventasis, padėjęs pagrindus, ir antrojo tūkstantmečio šventasis, parodęs naujus kelius. Abu iš naujo pašaukti pradėti trečiąjį Bažnyčios tūkstantmetį, ir pradėti jį paradoksaliai vienas po kito, bet kartu. Tad leiskimės į šį kelią, laikydamiesi popiežiaus Benedikto padėtų pagrindų ir jungdamiesi prie popiežiaus Pranciškaus maldos į Šventąją Dvasią, kad ji, Švč. Mergelės Marijos, mūsų Motinos, užtarimu suteiktų mums tą malonę, „keliauti, statyti, išpažinti Jėzų Kristų Nukryžiuotąjį‟. Tebūnie taip.

[1] Šv. Benedikto regula, XLIII.
[2] Plg.: Katalikų bažnyčios katekizmas (KBK), §1073.
[3] Šv. Benedikto regula, Prologas.
[4] Plg.: pop. Benedikto XVI 2013 m. vasario 8 d. kalba Romos seminaristams.
[5] II Vatikano susirinkimo liturginė konstitucija Sacrosanctum Consilium, 10.
[6] Šv. Pranciškaus Laiškas visiems dvasininkams
[7] Šv. Pranciškaus Testamentas.