Nuostabą kelia kitkas. Minią valdomu organizmu padarė ne pozityvios nuostatos ir idėjos, o susitelkimas prieš bendrą priešą. Juo vienprasmiškai buvo įvardytas teismas, priėmęs sprendimą perduoti mergaitę biologinei motinai ir šį sprendimą vykdančios valstybės institucijos. Kartu nepamatuotų ambicijų apakinti Garliavos mesijai demonstratyviai mojavo teisingumo vėliava, kuria maskavo absoliutų teisinį nihilizmą.
Lietuvos teisės ištakų negalima ignoruoti
Naujai iškepti mesijai siekė tapti moraliniu autoritetu, įkūnijančiu pasyvų, o prireikus, ir aktyvų pasipriešinimą tariamo neteisingumo vykdymui. Savaime suprantama, kad teismo sprendimo ignoravimą jie dangstė kilniais bei tauriais tikslais ir tikruoju teisingumu. Tuo teisingumu, kurio esą nesuvokia ribotų pažiūrų teisininkai, aklai besilaikantys taisyklių, formalių teisinių dogmų ir procedūrų.
Ar Lietuva, kaip teisinė valstybė, išties yra nebrandi? Nors Vakarų vertybėmis ir tradicijomis grindžiama Lietuvos teisės raida ne kartą buvo drastiškai nutraukta, vis dėlto negalima ignoruoti šios teisės ištakų. Labai iškalbingas yra faktas, kad Lenkijos-Lietuvos valstybė (Žečpospolitos) pirmoji Europoje 1791 metais priėmė rašytinę Konstituciją. Vienos iš svarbiausių šios Konstitucijos nuostatų, skirtų nepriklausomam teismui, iš esmės atkartojo Lietuvos Statuto nuostatas.
Žinoma, šio teksto paskirtis nėra aiškinimas ir propaganda to, koks savo laiku pažangus ir pakankamai aukštą juridinę techniką atspindėjęs dokumentas buvo jau I-asis Lietuvos Statutas (1529 m.), kurio V-X skyriai buvo skirti baudžiamajai teisei ir baudžiamajam procesui. Taip pat, kad šis dokumentas, perėmęs pažangias to meto teisines idėjas, savo ruožtu pats yra daręs svarią įtaką kitų, ypač slavų tautų teisės sistemos kūrimui.
Anaiptol. Tačiau šis Statutas ir Konstitucija yra pagrindas teigti, kad Lietuva jokiu būdu nėra Laukiniai Vakarai, kurie skaičiuoja savo teisės istoriją nuo tos dienos, kurią jai primeta garbingą Lietuvos teisinį paveldą ignoruojantys Garliavos minios lyderiai. Apgailėtina, kad savo šaknų nežinantys ir istorinę atmintį praradę žmonės yra agresyvūs teisiniai mankurtai, siekiantys primesti panieką teisinėms vertybėms.
Spekuliacijos prigimtinėmis teisėmis
Menininkai, dvasininkai ir Nepriklausomybės akto signatarai, atsainiai ir paniekinančiai vertindami teisinį formalizmą, su pompastišku pretenzingumu deklaravo aukštesnes bendražmogiškas vertybes, pirmiausia prigimtines žmogaus teises. Šių vertybių, esą visiškai nepajėgia suvokti ribotų pažiūrų ir sukti demagogai teisininkai, stipriau už atšertą buldogą įsikandę formalios įstatymo raidės.
Ar tai reiškia, kad draudimas atimti svarbiausią prigimtinę teisę – kito žmogaus teisę į gyvybę, be kurios visos kitos teisės praranda prasmę, yra besąlygiškas? Atsakymas vienprasmiškas – ne. Pavyzdžiui, jeigu į žmogaus būstą įsiveržia niekšai ir sadistai, tai įstatymas anaiptol nereikalauja, kad šeimininkas, kurio žmoną ar dukrelę žagina „svečiai“, užuot panaudojęs teisėtai laikomą ginklą, sukniubęs melstųsi prieš namų altorėlį. Kol jo paties neištiks Brisiaus galas.
Šis, tegul ir labai tiesmukas pavyzdys, nes kitokio fariziejai gali paprasčiausiai nesuprasti, gan įtikinamai atskleidžia dvi svarbias problemas. Pirma, kad nepaisant svarbiausios iš svarbiausių prigimtinių teisių – žmogaus teisės į gyvybę, įstatymas visuomet numato kokiais pagrindais remiantis ir kokių taisyklių laikantis nėra taikomas draudimas atimti kito žmogaus gyvybę.
Antra, prigimtinių teisių kolizijos atveju kyla aktuali problema, kuri iš jų laikoma svarbesne. Kadangi teisė negali nusileisti neteisėtumui, prioritetas teikiamas besiginančiojo, o ne užpuoliko teisei į gyvybę. Nepaisant to, šią teisę, o kartu ir personalinį teisingumą, besiginantysis gali įgyvendinti tik laikydamasis tam tikrų taisyklių ir neperžengdamas savigynos ribų. Antraip jis pats rizikuoja tapti agresoriumi.
Grįžtant prie Garliavos įvykių, reikėtų konstatuoti, jog teisingumas galėjo būti vykdomas tik laikantis įstatymo nustatytų taisyklių bei procedūrų ir remiantis leistinu bei teisėtu būdu gautais įrodymais. Alternatyvos tam nėra. Žinoma, jeigu lygiai kaip ir bolševikai, mes nesiruošiame ignoruoti baudžiamosios ir civilinės teisės normų, kurios yra ilgalaikės teisinės minties raidos rezultatas.
Tiesa, bolševikai eskalavo žmonijos istorijoje analogų neturintį teisinį nihilizmą, vadovaudamiesi revoliucine teisine sąmone. Tuo tarpu Garliavos šviesuoliai, tiksliau, šamanai batus į teisės principus ir normas nusivalė, vadovaudamiesi maldomis, ritualiniais užkeikimais ir neatsakingomis spekuliacijomis apie bendražmogiškas vertybes ir teisės dvasią. Apsireiškiančią tik išimtinai jiems –Klonio gatvės šamanams.
Mes galime eiti tik teisės keliu arba teisės normas ignoruojančiu šamanizmo šunkeliu. Tertium non datur (Trečio kelio nėra). To nederėtų pamiršti. Garliavos įvykiai grimzta praeitin, gyvenimo linija tęsiasi. Lygiai kaip ir masiški teisinio nihilizmo ir teismų sprendimų nevykdymo atvejai.