V.Petkauskas. Skalūnų dujos galėtų pakeisti Lietuvą ir Europą

Retrospektyvus žvilgsnis į pastarųjų 300 metų Rytų Europos istoriją leidžia teigti, jog šio regiono geopolitinė specifika – išties sudėtinga. Vienintelė galia, galėjusi mesti iššūkį Rusijai, buvo neutralizuota dar 1795 metais, kuomet Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalijo Abiejų Tautų Respubliką.

Rusijos dominavimas regione nenutrūkstamai tęsėsi nuo XVIII amžiaus pabaigos ir tik dabar rytinės Europos valstybės, dėl nežmoniškos politinės valios ir Maskvos politinio aparato subyrėjimo XX amžiaus pabaigoje, įgavo istoriškai unikalią progą išsiplėšti iš imperinės logikos neatsisakančios Rusijos gniaužtų. 

Europos Sąjungos plėtra į rytus atidarė politinio Maskvos narvelio vartelius, tuo tarpu visai šviežios naujienos, susijusios su skalūnų dujų teikiamu potencialu, gali suteikti sparnus ir leisti kartą ir visiems laikams pabėgti ar bent jau pasirinkti savarankišką kelią. Vis dėlto tik ypatingai stiprus naivumas leistų teigti, kad Rusija vykstančius procesus stebės neutraliai.

Remiantis „Eurostat“ duomenimis, Rusija patenkina trečdalį Europos dujų poreikio. Tačiau situacija atskiruose regionuose skiriasi, o niūriausia ji būtent centrinėje ir rytinėje Senojo žemyno dalyse – čia esančios šalys iš Rusijos importuoja bemaž 70 proc. reikiamų dujų. Baltijos šalys, Suomija ir Slovakija yra visiškai priklausomos nuo importo iš „Gazprom“, taigi neturi konkurencingos dujų rinkos. Dar daugiau, „Gazprom“ taikoma kainodara sunkiai atitinka laisvos rinkos modelį.

Nors „Gazprom“ atstovai tvirtina esą dujų kaina priklauso nuo suvartojamo kiekio, sunku suprasti, kodėl panašius dujų kiekius suvartojančios Baltijos šalys už energetinius rusų išteklius moka skirtingai. Nuostabą kelią Suomijos ir Lenkijos dujų kainos palyginimas – nors Lenkija suvartoja panašiai tiek pat dujų, kaip Suomija, Helsinkis už rusiškus išteklius moka trečdaliu mažiau nei Varšuva. Tokia situacija leidžia daryti prielaidą, kad gyvybiškai svarbūs resursai yra naudojami kaip spaudimo įrankis. Tačiau iki šiol alternatyvos nebuvo, o dujų poreikio sumažinimas – ne išeitis. Taip buvo iki šiol.

Skalūnų dujų rezervo atradimas gali leisti transformuoti esamą situaciją iš esmės. Įvairiais skaičiavimais, Europos Sąjungos teritorijoje esančių skalūnų dujų užtektų žemyno poreikiams patenkinti daugiau nei pusė amžiaus. Nors kol kas nėra aišku, ar geologų skaičiavimai tikslūs, perspektyva išties viliojanti. Geroji praktika Jungtinėse Valstijose rodo, jog skalūnų dujų gavyba – ekonomiškai naudinga, o papildomas žaidėjas energetikos sektoriuje verčia kainų kreivę leistis žemyn. JAV pavyzdys rodo, jog alternatyvi dujų kasyba naudinga ne tik energetikos sektoriui, bet ir visai ekonomikai. 

Vos per trejus metus skalūnų dujų gavybos mastai valstijose padvigubėjo (nuo 1 mlrd. iki 2,6 mlrd. kubinių metrų dujų per dieną), o JAV darbo statistikos biuro duomenimis, dėl skalūnų dujų kasybos nuo 2001 iki 2011 metų valstijose buvo sukurta daugiau nei 600 000 darbo vietų. Dar daugiau, dujų kaina, paveikta skalūnų dujų gavybos, nuo 2008 metų sumažėjo daugiau nei dvigubai. Palyginimui, šiuo metu gamtinės dujos Jungtinėse Valstijose tris kartus pigesnės nei Europoje. Dienraštis „The Wall Street Journal“ situaciją Jungtinėse Valstijose įvardijo kaip skalūnų dujų revoliuciją (angl. shale gas revolution), mat pastebėjus ekonominę ištekliaus naudą, prašymų suteikti leidimą potencialių šaltinių paieškoms padvigubėjo. 

Paskatinti sėkmės JAV, energijos gigantai, kaip „Exxon Mobil“ ir „Chevron“ netruko pradėti naujų gręžinių žvalgybos Europoje. Šiuo metu būtent JAV kompanijos turi technologinį monopolį skalūnų dujų gavyboje, tad nevertėtų stebėtis, kad tarp potencialių investuotojų į išteklius Europoje minimi kompanijų pavadinimai iš už Atlanto. Verta pridurti, kad pernai „Exxon Mobil“ nutraukė dujų paieškas Lenkijoje, motyvuodami, jog daryti gręžiniai buvo nevaisingi. 

Vis dėlto tuometinio Lenkijos viceministro Waldemaro Pavlako nuomone, amerikiečių kompanijos pasitraukimas buvo paskatintas Rusijos. Vos tik pasitraukusi iš Lenkijos „Exxon Mobil“ pradėjo bendradarbiavimą su „Rosneft“ ir tapo naujų naftos šaltinių Sibire ir Arktiniame baseine dalininke.
Neaišku, ar tokia įvykiu eiga tebuvo sutapimas ar pelningas politizuotas sandoris, tačiau „Exxon Mobil“ vietą Lenkijoje užėmė jau ir Lietuvoje besižvalganti „Chevron“. Kompanijos padalinio Europoje vadovo Dereko Magnesso teigimu, nėra jokių priežasčių, dėl ko dujų paieškos turėtų būti stabdomos, o pradėta vietinė dujų gavyba leistų Lenkijai ir Lietuvai sumažinti priklausomybę nuo Rusijos „Gazprom“.

Tokia įvykių raida turėtų kelti nemenką nerimą Maskvai. Rusijos energetikos komiteto Dūmoje vadovo Ivano Gračevo teigimu, šiuo metu net 60 proc. šalies biudžeto surenkama iš angliavandenilių eksporto, o įskaičiavus paslaugas, susijusias su naftos ir dujų sektoriumi, šis skaičius pasiektų grėsmingus 75 proc. Šie skaičiai reiškia, jog Rusijos ekonomika yra grįsta energetikos resursų gavyba, o potencialių pirkėjų praradimas smarkiai smogtų valstybės biudžeto pajamoms.

Verta pridurti, kad dujų eksportas į Rytų Europą nėra pagrindinis Maskvos pajamų šaltinis, tačiau skalūnų dujų rezervai glūdi ne tik Europoje. 90 proc. prekybos apimties tarp JAV ir Rusijos sudaro angliavandenilių eksportas, o JAV siekia iki 2035 metų sumažinti importuojamų išteklių skaičių nuo 14 proc. iki 1 proc. Lyg to dar būtų mažą, skaičiuojama, jog didžiausi skalūnų dujų telkiniai pasaulyje glūdi Kinijoje, kuri ryte ryja visus įmanomus energijos šaltinius, idant palaikytų savo pramonės mašiną. Jei skalūnų dujų gavyba pasirodys ekonomiškai naudinga, galima tikėtis, jog ir Kinija pasirinks nepriklausomos energetikos kelią. Maskvai netekus Europos, Kinijos ir JAV, bei neįvykdžius struktūrinių ekonomikos reformų šalį ištiktų krachas. 

Energetinio monopolio praradimas Maskvai reikštų ne tik ekonominius sunkumus, bet ir politinės įtakos mažėjimą. Žlugus sovietų sąjungai, Rusija iš savo įtakos sferos paleido centrinę Europą bei kai kurias rytines valstybes, kurios šiuo metu politiškai integruotos į Vakarų struktūras. Vienintelis koziris Maskvos rankose – energetiniai ištekliai, kurių importo dominavimas tokiose valstybėse kaip Lietuva leidžia daryti politinį spaudimą, bei plėsti savo įtakos sferą. Konkurencinėje kovoje dėl įtakos Rusijai tenka kovoti su Europos Sąjungos švelniąją galia (ang. soft power), grįsta turtingų Vakarų valstybių išmokomis. 

Masinė skalūnų dujų gavyba Europoje, Rusiją pastatytų į už pečiaus pasodinto senelio vaidmenį, kuris galiausiai tampa niekam nereikalingas. Dar daugiau, alternatyvos „Gazprom“ atradimas Europoje tiesiogiai grasina Vladimiro Putino valdžiai, bei nusistovėjusiai oligarchinei valstybės ir verslo struktūrų suaugimo sistemai. Verta priminti, jog V. Putino galia grįsta sugebėjimu užimti arbitro vietą įtakingiausių Rusijos oligarchų rietenose. Tuo tarpu mažėjančios pajamos iš angliavandenilių eksporto silpnintų valdančias grupes, bei keltų nepasitenkinimą situacijos suvaldyti nesugebančiu šalies vadovu.

Rusijos dujų gigantės „Gazprom“ bėdos neapsiriboja vien skalūnų dujų teikiamu potencialu, jai kelia nerimą ir Europos Komisijos tyrimas, susijęs su neskaidria kainodara Europoje. Nors dujų tiekėjo atstovai tikina, kad EK metami kaltinimai neturi pagrindo, tendencinga kainodara liudija kitaip. „Gazprom“ vadovai turėtų nujausti, jog sėkmė šiuo atveju ne jų pusėję – Europos Komisijai nusileisti teko tokiems milžinams, kaip „Microsoft“ ar „Google“, tad vien didelis viešųjų ryšių biudžetas čia nepadės. Vis dėlto, minėtos amerikiečių kompanijos veikia JAV verslo kultūros rėmuose, kai tuo tarpu pagrindinis Europos dujų tiekėjas remiasi neaiškia ir neretai politizuota logika. Ko gero nevertėtų stebėtis, jog Europos Komisijai pradėjus tyrimą dėl galimai monopolinės „Gazprom“ kainodaros, Austrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje ir Bulgarijoje lyg tyčia sumažėjo iš Rusijos importuojamų dujų kaina. Tuo tarpu Baltijos šalys, ir ypač Lietuva, šiame kontekste lieka atviras klausimas, į kurį bus atsakyta iki 2015 metų pradžios, kuomet baigsis dujų tiekimo sutartis tarp Lietuvos ir „Gazprom“.

Jei mokslininkai neklysta ir po Lietuvos žemėmis egzistuoja nemenki skalūnų dujų rezervuarai, šalis gali iš esmės transformuotis. Kasmet Lietuvos vartotojai ir „Achemos grupė“ nuperka iš Rusijos dujų už beveik tris milijardus litų – sumą, prilygstančią 10 proc. metinio šalies biudžeto. Atsiradus galimybei patenkinti energetinius poreikius vietiniais resursais, didžioji dalis šios sumos nusėstų ne Rusijos oligarchų sąskaitose, o nacionaliniame biudžete. Substancialus pajamų išaugimas turėtų suteikti šaliai būtiną ekonominį niuksą. 

Tiesa, kol šaltiniai nėra rasti ir pradėti eksploatuoti, apie teigiamą papildomų pajamų įtaką ekonomikai kalbėti anksti. Svarstymai apie potencialią naudą ateityje būtini visuomenės supažindinimui su skalūnų dujų perspektyva, tačiau kol kas reiktų nepamiršti ir dujų terminalo Klaipėdoje projekto, kurio atsiradimas būtinas iki jau minėtų 2015 metų. Neatsiradus terminalui, Maskva ir toliau galės manipuliuoti energetinių resursų kainomis, taip veikiant visuomenės nuomonę. 

Skalūnų dujų teikiamas potencialas milžiniškas. Pasitvirtinus gerajai JAV praktikai Europoje, būtų sukurta alternatyva Rusijos energetikos monopoliui Rytų Europoje, bei atsirastų galimybę ilgam užsitikrinti patikimą energijos tiekimo šaltinį, taigi kartu ir sustiprinti nacionalinį saugumą. Vis dėlto galima tikėtis, kad šio proceso sėkmei kritinę įtaką turės apdairus politinis elgesys artimiausiais metais. Galima nuspėti, kad Maskva puikiai supranta įvykių eigos nepalankumą Rusijai ir dės visas pastangas, kad pasuktų procesą sau naudinga linkme. Pasitvirtinus skalūnų dujų atsargų vertinimams, Rusijos politika Europos atžvilgiu turėtų griežtėti ir tapti vis provokatyvesnė. 

Galiausiai, net ir pasitvirtinus alternatyvių dujų gavybos ekonominei sėkmei, kils aibė sunkumų, kurie priklausys nuo vietinių politikų sugebėjimo ištransliuoti žinią visuomenei, bei esamų projektų, kaip trečiojo energetiko paketo įgyvendinimas, sėkmės. Svarbiausia, kad atslenkančioje geopolitinėje kovoje būtų atsakingai žiūrima į ateitį ir vengiama populizmo, kitaip Rytų Europa gali praleisti geriausią progą tapti nepriklausomu regionu savo istorijoje.