Svarus sovietų karinės propagandos argumentas buvo žiaurūs nusikaltimai, iš tiesų arba tariamai įvykdyti vokiečių. Pažerta daugybė kaltinimų, pagrįstų ir nepagrįstų. Iš tiesų jie turėtų būti vertinami sovietų milžiniškų nusikaltimų žmonijai kontekste. Todėl būtina atskirti pelus nuo grūdų ir, remiantis pavyzdžiais, išnagrinėti sovietų primestų kaltinimų teisėtumą bei išsiaiškinti, kokie politiniai interesai glūdėjo sovietų propagandos kampanijoje. Mat, kol Sovietų Sąjungoje bei jų užimtose teritorijose vokiečiai dar nebuvo padarę nė vieno nusikaltimo, bolševikai jau spėjo išžudyti milijonus nekaltų žmonių.

Teroras, kaip neatsiejama sovietų valdžios sistemos dalis, pradėtas vykdyti iškart po Spalio socialistinės revoliucijos ir jo tikslas buvo ne tik socialinis, bet – svarbiau – fizinis ištisų klasių likvidavimas, aristokratų, dvasininkų, buržuazijos luomo atstovų, taip pat nebolševikinių socialistinių partijų, tokių kaip menševikai ir socialrevoliucionieriai, sunaikinimas, o ką jau kalbėti apie buržuazines partijas, pavyzdžiui, smarkiai koneveiktus konstitucinius demokratus („kadetus“).

Praėjus vos keleriems metams po perversmo, 1922 m. kovo 19 d., Molotovui adresuotame ir tik politinio biuro nariams skirtame slaptame rašte Leninas aiškino: „Kuo daugiau reakcinės dvasininkijos ir reakcinės buržuazijos atstovų sušaudysime, tuo geriau“. 1930 metais išleistoje knygoje „Po karo“ Vinstonas Čerčilis pateikė profesoriaus Č. Sarolejaus statistikos tyrimo rezultatus. Bolševikų „diktatoriai“ dar iki 1924 metų buvo nužudę: „28 vyskupus, 1219 dvasininkų, 6 tūkst. profesorių ir mokytojų, 9 tūkst. mokslų daktarų, 12 950 žemės sklypų savininkų, 54 tūkst. karininkų, 70 tūkst. policininkų, 193 290 darbininkų, 260 tūkst. kareivių, 355 250 inteligentų ir verslininkų, 815 tūkst. valstiečių“. „Šiuos skaičius, – teigė Čerčilis, – nuostabioje knygos „Socializmo apžvalga“ įžangoje patvirtino Londono karališkojo koledžo profesorius Hernšou. Žinoma, čia neįskaičiuota galybė badu mirusių rusų tautos žmonių“.

Jei tokie dalykai įvyko valdant Leninui, kurį Čerčilis pavadino „maro bacila“, tai kas turėjo atsitikti į valdžią atėjus Stalinui, jo biografo generolo pulkininko profesoriaus Volkogonovo žodžiais tariant, – „pabaisai“, kuriam lygių istorijoje surasti nėra paprasta.
J.Hoffmannvas

Jei tokie dalykai įvyko valdant Leninui, kurį Čerčilis pavadino „maro bacila“, tai kas turėjo atsitikti į valdžią atėjus Stalinui, jo biografo generolo pulkininko profesoriaus Volkogonovo žodžiais tariant, – „pabaisai“, kuriam lygių istorijoje surasti nėra paprasta. Tereikia prisiminti pagrindinį Stalino teroro laikotarpį. Remiantis sutampančiais vertinimais ir demografiniais tyrimais, galima teigti, kad per priverstinę 1929 m. žemės ūkio kolektyvizaciją ir su ja susijusį, gerai suplanuotą bei organizuotą 1932–1933 m. badmečio holokaustą, nutylėtas ukrainiečių tautos žudynes, buvo sunaikinta nuo septynių iki dešimties milijonų žmonių.

Jau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje vykdytuose vadinamųjų „liaudies priešų“ sušaudymuose, 1937–1939 metais išaugusiuose iki karštligiško „didžiojo valymo“, gyvybių neteko dar penki–septyni milijonai žmonių. Jie buvo sušaudyti arba mirė gulaguose. Per Rytų Lenkijos ir Pabaltijo respublikų aneksiją nuo 1939 iki 1941 metų žuvo maždaug milijonas žmonių. 1941 metais, pačioje karo pradžioje, prieš atsitraukiant Raudonajai armijai, Stalino įsakymu sušaudyta daugybė šnipinėjimu įtariamų asmenų, NKVD skerdynėse žuvo daugybė politinių kalinių – JAV kongreso parlamentaro Kersteno (Charles J. Kersten) vadovaujamos komisijos tyrimų duomenimis, vien Ukrainoje tokių aukų buvo nuo 80 iki 100 tūkstančių.

Nužudytųjų kūnų rasta toliau išvardytuose miestuose ir kitose Ukrainos, Gudijos, Pabaltijo respublikų vietovėse. Žudynių vietomis tapo, pavyzdžiui, Brestas, Minskas, Kaunas, Vilnius, Ryga – ir tai tik keli miestai iš daugelio. Masiniai sušaudymai vykdomi ir toli nuo fronto – Smolenske, Berdičeve, Umanėje, Staline, Dnepropetrovske, Kijeve, Charkove, Rostove, Odesoje, Zaporožėje, Simferopolyje, Jaltoje, Kaukaze ir kitur.

Nevalia pamiršti ir daugybės žmonių aukų dėl VKP(b) CK politinio biuro ir liaudies komisarų tarybos 1941 metais surengtų Pavolgio vokiečių bei kitų vokiečių kilmės žmonių deportacijų iš Ukrainos, Krymo ir Kaukazo, kurios buvo vykdomos nežmoniškais metodais, prilygstančiais tarptautinio genocido nusikaltimams. Aukų pareikalavo ir 1943–1944 metais vykdyti kalmukų, karačajų, čečėnų, ingušų, balkarų, dalies kabardinų tautos bei Krymo totorių trėmimai. Šioje knygoje jau užsiminta apie pasienio ir specialiųjų NKVD būrių egzekucijos priemones, prilygstančias Vokietijos saugumo policijos ir žvalgybos organizacijos (SD) operatyvinių grupių darbams.

Knygos „Naikinamasis Stalino karas“ viršelis

Pasienio daliniai ir specialieji NKVD būriai sekė reguliariųjų Raudonosios armijos dalinių pėdomis ir tarp atkovotų sričių gyventojų atlikdavo „masinį valymą“. Kaip jau sakyta, vykdant tada NKVD pradėtas keršto ir valymo priemones, buvo nušauti šimtai tūkstančių žmonių, vien 1943 metų kovą, kai sovietai trumpam užėmė Charkovą, mieste, kaip nustatyta išsamaus vokiečių tyrimo metu, nepaisant amžiaus ir lyties, nušauta ne mažiau nei 4000 žmonių.

Kruvinus pėdsakus socializmas paliko visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje. „Sovietų Sąjungoje išbarstyta daugiau negu 100 tūkst. nepažymėtų masinių kapų, – teigia ukrainiečių tyrėjas M. Carynykas, – visa šalis pastatyta ant griaučių“, masinių kapų yra kiekviename mieste, kiekvienoje gyvenvietėje. Ukrainoje vien prie Bykivnios, Darnicos miške ir netoli Kijevo esančiame Bilgorodoke rasta nuo 200 tūkst. iki 300 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų palaikų, Kijevo miesto kapinės perpildytos sušaudytais žmonėmis. Masinių kapaviečių rasta prie Dnepropetrovsko, Charkovo (Piatichatka, 6-asis kvartalas, Žydų kapinės), Žitomiro, Odesos, Poltavos, Vinicos, Donecko – tai tik keletas stambesnių miestų.

Manoma, kad Gudijoje, masinėje Kuropatų kapavietėje, netoli Minsko yra palaidota 102 tūkst. aukų, o visose Minsko apylinkėse – 270 tūkst. Iš didžiosios Rusijos vietovių reikia paminėti Smolenską ir Kozji Gory mišką prie Katynės, kur palaidota apie 50 tūkst. žmonių, nes nuo 1935 metų nušautųjų kūnus ten imta gabenti juostiniais transporteriais, iš Uralo miestų – Sverdlovską ir Gorį. Nobelio premijos laureato Sacharovo teigimu, Urale nėra nė vieno apskrities centro be masinių kapų – ir ne tik ten. Netoli Čeliabinsko tuščiose Lysaja Gora kalnų kasyklose ketvirtajame dešimtmetyje dingo 300 tūkst. nušautų vyrų, moterų ir vaikų kūnų. Bolševikų budeliai kruviną darbą dirbo ir Vidurio Azijoje, Altajuje, Tolimuosiuose Rytuose iki pat Sachalino.

Sovietų Sąjungoje išbarstyta daugiau negu 100 tūkst. nepažymėtų masinių kapų, visa šalis pastatyta ant griaučių.
M. Carynykas

Aštuoniose dešimtyse Sovietų Sąjungos koncentracijos lagerių sistemų, sudarytų iš šimtų gulago valdžioje esančių atskirų lagerių, pavyzdžiui, prie Vorkutos ir Karagandos, žemė buvo, tikrąja ta žodžio prasme tiesiog tręšiama „tautos priešų“ kūnais. Vien prie Kolymos koncentracijos stovyklose nuo žiaurių gyvenimo sąlygų šešiasdešimt laipsnių šaltyje žuvo mažiausiai trys milijonai žmonių. „Dujų kameros, panašios į tas, kurios veikė Aušvice, Vorkutoje veikė jau nuo 1938 metų“, – rašė britų istorikas grafas N. Tolstojus knygoje „Jaltos aukos“ („Victims of Yalta“). Techninė bazė nuodingųjų dujų gamybai ir jų naudojimui dideliu mastu – chemijos pramonė – Sovietų Sąjungoje nuo trečiojo dešimtmečio plėtota labai sparčiai. Šiame kontekste verta prisiminti ir Trocke prie Samaros trečiajame dešimtmetyje vokiečių ir rusų draugijos „Bersol“ įkurtą nuodingųjų dujų gamyklą ir ten veikusią mokyklą, kurioje buvo mokoma dujų karo technikos, maskuojamuoju pavadinimu „Tomka“ (Torskis).

Kalbėdami apie sovietų aukų skaičių, tyrėjai apskritai sutaria, kad tai buvo masinės žudynės, nors duomenys skiriasi, ir tikro skaičiaus turbūt niekada nepavyks nustatyti. Rusų istorikas Medvedevas, buvęs disidentas, kuris 1992 metais vėl įsitraukė į komunistinę veiklą, 1989 metais paskelbė, jog sovietų represijos pareikalavo 40 mln. aukų, vien jo paties atliktais skaičiavimais, žuvusiųjų buvo mažiausiai 15 milijonų.

Atlikęs nuoseklius tyrimus amerikiečių istorikas R. Konkvestas teigė, jog vien Stalino teroras nusinešė 20 mln. gyvybių, tačiau neatmetė, kad aukų galėjo būti 10 mln. daugiau. Nobelio premijos laureato Solženycino skaičiavimu, žuvusiųjų skaičius siekia 40 mln., o kiti ekspertai teigia, kad Sovietų Sąjungos respublikų socializmo aukomis tapo net 68 mln. žmonių, „neįskaičiuojant žuvusiųjų Antrajame pasauliniame kare“.16 40 mln. aukų skaičių pateikia net keletas šaltinių, pavyzdžiui, 1993 m. birželio 30 d. žinių tarnyba „Welt-Nachrichten-Dienst“ informavo, kad „kukliais vertinimais diktatoriaus J. V. Stalino represijų aukomis tapo maždaug 40 mln. žmonių“.

Apie knygą „Naikinamasis Stalino karas“

Joachim Hoffmann. Naikinamasis Stalino karas 1941–1945 m. Iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė. – Vilnius: Briedis [2013]. – 416 p.: iliustr., spalv. įkl.

2013 metų sausis. Rusijoje švenčiamas pergalės Stalingrado mūšyje 70-metis. Stalino šmėkla vėl grįžta. Volgogradas – „didžiojo vadybininko, laimėjusio Antrąjį pasaulinį karą“, makabriška valia, nors trumpam, bet vėl tampa Stalingradu. Vėl aukštinamas ir išpučiamas generalisimo Stalino – Europos „gelbėtojo“ nuo rudojo fašistinio maro – vaidmuo, jo portretai, kaip ir prieš daugybę metų – šios šalies miesto gatvėse. 


Bet yla vis tiek išlenda iš maišo. Iš įslaptintų archyvų gelmių iškyla naujų dokumentų, parodančių tikrąjį Stalino vaidmenį prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Atsiranda naujų „didįjį vadą“ demaskuojančių knygų. 


Galbūt todėl dabar itin reikšminga tampa ką tik pasirodžiusi „Briedžio“ leidyklos išleista J. Hoffmanno knyga „Naikinamasis Stalino karas“, kurioje autorius labai įtikinamai bei įtaigiai parodo, kad ir Hitleris, ir Stalinas, vadovaudamiesi savų ir svetimų šalių tautoms pražūtingomis ideologijomis, siekė užvaldyti pasaulį. Vos atėjęs į valdžią, Stalinas nenumaldomai toliau vykdė V. Lenino suformuluotos „pasaulinės revoliucijos“ – komunizmo karinės ekspansijos – planus.

1940 metais Stalino rengimasis karui su Vokietija įžengė į galutinę fazę ir įgijo konkrečių planų pavidalą. Tai patvirtina šioje knygoje pirmą kartą publikuojami Raudonosios armijos generalinio štabo 1940–1941 metų žemėlapiai, direktyvos ir kiti dokumentai.


Vokietijos bundesvero karo istorijos tyrimų centro direktoriaus J. Hoffmanno veikalas ,,Stalino naikinamasis karas“, be abejonės, yra viena svarbiausių knygų, padėjusių sugriauti Sovietų Sąjungos ir Vakarų šalių istorikams įprastą Stalino „istorikų“ paskleistą Antrojo pasaulinio karo pradžios įvykių sampratą. Šioje fundamentalioje, kardinaliai keičiančioje požiūrį į Stalino ir Sovietų Sąjungos vaidmenį sukeliant Antrąjį pasaulinį karą knygoje autorius savo teiginius pagrindė ir įrodė patikimais dokumentais.


„Naikinamasis Stalino karas“ sovietinės pakraipos kritikų buvo pavadintas „revizionistine“ knyga, įvairiausiais būdais mėginta paneigti joje pateikiamus negailestingus faktus. Tačiau iki šiol niekam nepavyko to padaryti, atvirkščiai, šiuos faktus vis dažniau patvirtina nauji archyviniai dokumentai.
J. Hoffmannas atskleidžia Stalino – „piktojo genijaus“ – rengiamo karo su Vokietija planus, Raudonosios armijos nusikaltimus žmoniškumui.


Ypač daug vietos knygoje skiriama vokiečių naikinimui, išvarymui iš jų gyvenamųjų vietų, kitiems Raudonosios armijos karo nusikaltimams Rytų Prūsijoje. Autorius mini ir kitų šalių vyriausybių (Čekijos, Lenkijos) vykdytus etninius valymus, kurių aukomis tapo etniniai vokiečiai.

Knygos tekstą papildo 369 fotonuotraukos, 29 dokumentų kopijos, 18 žemėlapių.