K.Jovaišas. Paskelbta „Drąsos kelio“ pabaigos pradžia

Šios pabaigos pradžią paskelbė anaiptol ne majų kalendorius, o kovo 3-iąją įvykę rinkimai į Seimą. Nors nugalėtojai ir nepaaiškėjo, tačiau jau dabar akivaizdu į kurias partijas rinkėjai atsisuko veidu, o į kurias – nugara. Kartu rinkimų rezultatai įtikinamai rodo, kad „Drąsos kelio“ populiarumas yra išpūstas, o laikina bei netvari Neringos Venckienės šlovė ir egzaltuotas jos asmenybės garbinimas neišvengiamai grimzta praeitin.

Juolab, kad hiperaktyvi jos palaikymo komanda, garbindama tariamą Lietuvos žmonių princesę ir naiviai priimdama iliuzijas už tikrovę, pervertino jos svarbą ir populiarumą. Toks pervertinimas klaidina, panašiai kaip ir techniškai netvarkingas automobilio kuro bako matuoklis, kuris rodo „pilnas“, kai iš tiesų bakas yra pustuštis.

Nepagrįstos DK ambicijos ir tuščiaviduriai pažadai

Akivaizdžiai nesirgdama ta kuklumo liga, nuo kurios mirštama, N. Venckienė savo įkvėptos ir vadovaujamos partijos gimimą yra įvardijusi „pirmąja mažąja pergale“. Tačiau nederėtų apsirikti: „mažąją pergalę“ pasiekusi ir valdžios olimpe reziduojanti DK pasirodo turi didelį ir ambicingą tikslą – „kautis už teisingumą, kuris seniai tapo deficitu“. Visose tautos ir valstybės gyvenimo srityse, žinoma. 

Savaime suprantama, kad dėl tokio tauraus ir kilnaus tikslo „drąsiečių“ lyderė turi interesą bei poreikį sureikšminti savo asmenybę ir bet kokia kaina išsilaikyti visuomenės dėmesio epicentre. Taip pat visais įmanomais ir neįmanomais būdais siekti, kad nebūtų panaikintas jos imunitetas baudžiamajai jurisdikcijai ir kad ji išvengtų atsakomybės ir bausmės.

Netgi jeigu dėl to prireiktų nusišalinti nuo dalyvavimo Seimo posėdyje svarstant klausimą dėl tokio imuniteto panaikinimo Viktorui Uspaskichui, nors jo asmeniui N.Venckienė ir yra alergiška. Idant šis grąžintų dėkingumo skolą, atsilygindamas ta pačia moneta. Taigi, Garliavos kankinės mąstymo logika yra neatremiama – mano priešas, kuris yra man priešiškos sistemos priešas, tampa mano draugu. 

Pasak N. Venckienės, jos vadovaujama partija „savo rinkėjams nežadėjo didelių algų ir pensijų ar mažesnių šildymo kainų, nes valstybė sau to negali leisti. Ji jau beveik praskolinta“. Šventa teisybė – to nežadėjo. Tačiau drįstu priminti – DK žadėjo „kautis už teisingumą“. Ar partija, vadovaujama lyderės, kuri atėjo į Seimą „vedina teisingumo“, ištesėjo savo pažadą? Ar užsitikrinusi sau šiltą vietą valdžios bei privilegijų centre, kokiu yra Seimas, DK paskelbė karą tam, kam turėjo paskelbti?

Turiu omenyje tas valdžios lovio teikiamas lengvatas bei privilegijas, prieš kurias DK taip aršiai, nuožmiai ir be kompromisų kovojo. Deja, šventas įniršis ir pyktis išgaravo kaip vandens lašas, nukritęs ant karšto akmens. Atrodytų, kad „drąsiečiai“, įsilieję į valdančiųjų elitą, turėjo tapti didžiausią ir visuotinę alergiją keliančiu nusivylimu. Nors to ir neįvyko, tačiau ši partija, kaip rodo balsavimo rezultatai, nors ir palaipsniui, bet negrįžtamai praranda jai suteiktą pasitikėjimo kreditą.

Puikybę lydi nuopuolis

DK ir jos lyderės karjera, kaip ir stipriai iššauta strėlė, pasiekusi aukščiausią skrydžio tašką, neišvengiamai nusileidžia. Tai dėsninga. Politinės partijos gimsta ir miršta, turėdamos tam tikrą, išimtinai joms būdingą genetinį kodą. Genetinės kilmės požiūriu DK yra vieno skandalo pagimdyta ir ant gan drumstos populiarumo bangos iškilusi partija. Simptomiška, kad išskyrus abstrakčias deklaracijas, „drąsiečiai“ neturi nei originalios programos, nei atpažįstamo veido.

Kadangi DK ir jos lyderė yra aplinkybių sukurtas produktas, tai minėtos aplinkybės gali tapti šios asmenybės ir partijos įvaizdžio duobkasiu. Paslapties skrynelė atsidaro paprastai – išnykus aplinkybėms, išnyksta ne tik jų dirbtinai sukurta asmenybė, bet ir partija, kuri yra pagimdyta vieno vienintelio skandalo, minta šiuo skandalu ir yra apgaubta šio skandalo sukeltos aureolės.
Apakinta optimistinių iliuzijų ir nelygu, kokia koja būdavo atsikėlusi iš lovos, DK lyderė savo laiku prognozavo, kad jos partija gaus 20 arba netgi 30-40 mandatų. Deja, skaudžiai nusvilusi ir ieškodama priežasčių savo galimam (ir įvykusiam) pralaimėjimui pateisinti, N. Venckienė jau iš anksto kaltino sistemą, rezgančią prieš jos neįkainuojamą asmenį ir partiją sąmokslą, paženklintą intrigų bei klastos. 

Dabartiniu metu savo pačios sukurtą stabą garbinusios minios gretos praretėjo. Kitas dalykas, kad N. Venckienė, aplenkdama įvykius, ieškojo kaltųjų ir neišvengiamo DK pralaimėjimo racionalaus pateisinimo. Pagal jos logiką, pagrindinis „drąsiečių“ nesėkmių kaltininkas – tai egzistuojanti politinė sistema. Priešiškai nusiteikusi prieš lietuvišką matriošką- opoziciją opozicijoje, ši sistema, pasirodo, tik ir siekia eliminuoti iš šalies politinio gyvenimo jai neįtinkančią „Drąsos kelio“ partiją.
Klausimas ne tas, kokiomis nodėmėmis sistemą kaltino N. Venckienė, o tas, kad rinkimų rezultatai tik patvirtino jos partijai paskelbtą nuosprendį, kurio esmė ta, jog juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši. Dėsninga, kad violetinė septyniukė, pervertinusi savo svarbą, elgėsi neadekvačiai. Išpuikusi partija ir jos lyderė, nujausdama pralaimėjimą, iš anksto ir reikia pripažinti apdairiai, suvertė kaltę sistemai. Nepaisant tokių kaltinimų, išpūstą DK savimeilės burbulą išties susprogdino rinkėjai.