Ir net kai žmonės ima bruzdėti ir teisių reikalauti daugiau ir daugiau, pasak lietuvių kilmės vokiečių filosofo Immanuelio Kanto, iš tiesų jie trokšta geresnio aprūpinimo.
„Tiesos!”, – rudenį vieningai skandavo ir kreidelėmis ant asfalto rašė vienos politinės jėgos rėmėjai, kas iš esmės reiškė: žmonės pikti ir pavargę nuo nepriteklių, o ne perdėtai susirūpinę vienos mergaitės istorija.
Sutapimas, kad krizė prasidėjo valdant buvusiai, konservatorių, Vyriausybei. Bet anaiptol ne atsitiktinumas, kad būtent tuo metu skurdas Lietuvą užgriuvo ir nusiaubė kaip cunamis ar tropikų uraganas. Matydamas iš Vakarų atūžiančios krizės požymius, buvusios Vyriausybės vadovas staiga padidino mokesčius, ir tokia politika verslui ir paprastiems dirbantiesiems vos netapo gelmėn gramzdinančia devintąja banga.
Ekonomistai teigia, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybės sprendimas pateks į istoriją kaip prieštaraujantis „vadovėlinei logikai“. Ekonomikos vadovėliuose rašoma, ir tai žino net studentai, kad tokiais atvejais mokesčius reikia mažinti ar bent nedidinti.
Juk verslas ir taip turėjo kovoti su sunkmečio padariniais – dėl Vakarų Europą apėmusios krizės mažėjo eksporto rinkos, Lietuvoje lėtėjo ir stojo statybų verslas, sunkumų patyrė logistikos bendrovės. Krizei suvaldyti Lietuva skolinosi ne iš Tarptautinio valiutos fondo už 2-3 proc.metinių palūkanų, o iš komercinių bankų – keliskart brangiau. Jei ne šios klaidos, šalies ūkis gal būtų smukęs ne 15 proc., o kur kas mažiau. Ir – svarbiausia – lėčiau. Tai reiškia, kad daugybė mūsų šalies verslininkų būtų spėję persiorientuoti dirbti naujomis sąlygomis, išsaugoję verslą, o tūkstančiai gyventojų nebūtų praradę darbo.
Buvusios Vyriausybės gerbėjai aiškina, neva konservatoriai suvaldė krizę. Gerbiamieji, pakartokite tai, žiūrėdami į akis žmonėms, kurie dėl „vienos nakties“ mokesčių reformos prarado darbą, duoną, o galiausiai - Tėvynę. Nes emigravo arba atsidūrė užribyje, iš kurio kelias atgal į visuomenę – dažniausiai – labai akmenuotas ir sunkus. Arba jo iš viso nėra. Ir tai ne tušti žodžiai. Dabartinę Lietuvą poetiškos sielos žmonės vadina nukraujavusia, arba anemiška. Aš pavadinčiau ją „anomiška“.
Anomija moderniajame socialiniame moksle reiškia būklę, kai dėl ekonominių ar politinių krizių nustoja galioti socialinės normos, o praradę socialinius ryšius žmonės savižudybę laiko vienintele išeitimi. Dėl savo pakitusios socialinės padėties jie nebegali prisiderinti prie visuomenės vertybių, o kaip save sunaikinti: kaip fizinę būtybę – nusižudant, ar kaip dvasinę – pradedant svaigintis, anomijos aukoms tampa ne taip ir svarbu.
Žinomas sociologas Ralfas Dahrendorfas sakė, kad „užribio klasė tampa susvetimėjusi, susiskaldžiusi ir letargiška“, ir kuo ilgiau joje užsibūnama, tuo sunkiau grįžti į visuomeninį gyvenimą. „Užribiui“ linkstama priskirti ilgą laiką neturinčius darbo, gyvenančius iš pašalpų, prasigėrusius, nusikaltimus darančius asmenis. Kad jie tokiais negimė, ir kad į užribį nustumtųjų skaičius tiesiog proporcingas valdžios nenorui iš esmės spręsti socialines problemas, diskutuoti neverta.
Lietuvos socialdemokratų partijos rinkiminis šūkis apie dėmesį kiekvienam žmogui nebuvo atsitiktinis. Nors ekonominė krizė nesibaigė, o Lietuva pagal daugelį rodiklių smarkiai atsilieka nuo kaimynių Latvijos ir Estijos, dabartinė socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė elgiasi priešingai nei jos pirmtakai. Pirmtakai suskubo padidinti mokesčius, p dabartinė Vyriausybė pirmiausia pakėlė minimalų atlyginimą. Konservatorių Vyriausybė bodėjosi megzti draugiškus santykius su kaimyninėmis šalimis, o dabartinis Ministras Pirmininkas pirmiausia aplankė artimiausius kaimynus, o socialdemokratų deleguotas užsienio reikalų ministras, nepaisydamas jam grėsusios ir galiausiai užgriuvusios kritikos, padarė viską, kad atšiltų ne dėl dabartinių valdančiųjų kaltės pašliję santykiai su Lenkija. Juk per amžius mūsų šalis siejo bendra istorija, sieja narystė ES ir NATO, o lenkų nakintuvai net ir laikino tarpvalstybinių santykių apledėjimo metu saugojo mūsų šalies oro erdvę.
Tiesa, už savo aktyvumą užsienio politikoje socdemai sulaukė viešos kritikos. „Griauti – tai ne kurti“, – skelbia rusų posakis. Griauti nei kurti lengviau, todėl griaunantieji turi daugiau energijos ir laisvo laiko politinio oponento akyje paieškoti krislelio, pamirštant rąstą, pūpsantį savojoje.
Taigi kaip dėl tų pinigų ir gerovės, apie kurią kalbėjome straipsnio pradžioje? Ar egzistuoja jėga, galinti sugrąžinti namo ekonominius emigrantus, pasiekti, kad užkietėję pašalpų gavėjai grįžtų į darbo rinką, tai yra, kad dirbti apsimokėtų labiau nei vegetuoti iš paramos? Kad šildymo sezonas netaptų kiekvieno rudens – žiemos sezono baubu? Dabartinė Vyriausybė visa tai pažadėjo ir vykdo.
Apie sėkmingai startavusią namų renovacijos programą, apie Vyriausybės nuolat atrandamas ir kamšomas landas valstybinio turto švaistytojams (sveikatos reforma, sprendimas apriboti saulės baterijų diegėjų versliuką, turėjusį jiems Lietuvos gyventojų sąskaita sukrauti pasakiškus pelnus), apie ekspertų grupę, netrukus pateiksiančią pasiūlymus, kaip reformuoti šalies šilumos ūkį, panaudojant daugiau biokuro ir jėgaines pertvarkant į kogeneracines, nemažai rašyta.
Šilumos ūkio pertvarkymo planas Vyriausybei bus pateiktas balandį, o savivaldybėse, kuriose šilumos kaina didžiausia, Vyriausybė žada tam tikrų pakeitimų jau šiais metais.
„Žmonės laukia ne tuščių žodžių, o mūsų konkrečių darbų. Kad šiluma būtų ne tokia brangi, kad būtų darbo vietų – ir mes turime aiškią strategiją, kaip tai įgyvendinti“, - sakė Premjeras Algirdas Butkevičius.
„Kodėl žmogus turėtų būti socialdemokratas? Todėl, kad socialinė demokratija atstovauja daugumos klasės interesams. O daugumos klasės interesai dominuos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) politikoje“, - rašė garsusis sociologas R. Dahrendorfas, beje, nerodęs išskirtinių simpatijų nė vienai politinei jėgai. Priminsime, kad kaip daugumos klasę sociologai supranta mus visus, pradedant paprastais dirbančiaisiais ir baigiant verslininkais bei politikais.
Ideologijos ideologijomis, o paprastiems žmonėms dažniau rūpi labai konkretūs dalykai: kiek litų darbdavys pridės prie atlyginimo, ar galės įpirkti degalų, mėsos, duonos.
Kas yra pinigai? Nesvarbu, kad ant dolerio parašyta „In God we trust“ (mes pasitikime Dievu), o litas ir euras be jokių beletristikos žanro nuotrupų – pažymėti Lietuvos ir Europos centrinio bankų pirmininkų parašais. Tai – tik popierėliai, suteikiantys daugiau teisių (įsigyti prekių ar paslaugų) ir garantuojantys tam tikrą saugumo jausmą.
Įsiklausykite į šiuos žodžius: tik popierėliai! Didžiausia vertybė yra žmogus. Jis gali viską turėti ir visko pasiekti, jei bus darbo, jei bus skatinamas jo verslumas ir socialinis aktyvumas, o bėdai ištikus – parems valstybės petys.
To ir siekia socialdemokratai.