Tiesa, tam reikia bent laikinai pamiršti, kad Panevėžys pastaruoju laikotarpiu yra daugiausiai gyventojų netekęs Lietuvos miestas. Pasibasčius svetur, taip pat galima drąsiai teigti, kad tai yra identitetą ir savo raidos viziją praradęs miestas. Kai prieš keletą metų Panevėžyje pavyko suorganizuoti tarptautinį mikrotechnologijų mokslinį renginį, moksliniam renginio komitetui teko ilgai aiškintis, kodėl noriu renginį organizuoti ne Vilniuje, o mieste, kuriame nėra ką veikti tarp konferencijos sesijų. Juk prieš tai buvo dirbama Romoje, Lozanoje, Miunchene ir daugelyje kitų Europos miestų. Tuomet pavyko kolegas įtikinti, kad nuobodžiauti neleisime, nes Panevėžyje galima apžiūrėti .... na, pavyzdžiui miesto centre stovintį didžiulį apleistą viešbutį ir šalia jo esančią Senvagę su moderniomis skulptūromis papuoštais takais. Tiesa, vakaroti teks šiek tiek atokiau nuo miesto esančiame Bistrampolio dvare, nes mieste kokių nors įdomesnių reprezentacinių vietų surasti nepavyko...
Dar stebisi tuo, kad už žymiai mažiau pinigų nupirkti du Technologijų demonstravimo centro prietaisai neuždirba miestui pakankamai pridėtinės vertės. Kai kurie „strategijos vizionieriai“ netgi skelbia postulatus apie tai, kad miestui bus žymiai geriau, jei jame nebeliks universitetinių studijų ar jei savo mirtimi išmirs paskutiniai techninės kūrybos intelektualai. Kadangi miesto valdžia ir jos satelitai taip sunkiai, vaisingai ir teisingai dirba, tai suprantamas ir noras vis dar nepastebėti trinkelėmis išklota Laisvės aikšte slankiojančių bedarbių, pensininkų bei vienos – kitos nelygioje kovoje su skurdu atsilaikiusios porelės. Ir apdovanoti save metropolinio miesto etikete. Su atitinkamu atlyginimu.
Vis dėlto, toks sovietinės stagnacijos laikus primenantis užsimerkimas nepanaikina gyvenimo realybės: miestas akivaizdžiai tapo autsaideriu globalios ekonomikos, patrauklumo ir raidos perspektyvų požiūriu. Deja, pigaus ir greito kelio iš susidariusios situacijos nėra. Nepadės čia nei šūkiai („Panevėžys – jaunimo miestas“ – skamba patraukliai, tačiau kas iš tokio savęs apgaudinėjimo?), nei brangiai samdomi konsultantai (jie padarys viską, už ką jiems bus sumokėta, bet nė trupinėlio daugiau), jei sprendimai bus priimami vadovaujantis trumparegiškais ir neretai savanaudiškais motyvais. Nors vis dar bandoma važiuoti senuoju biurokratiniu vežimu (čia optimizuosime, o ten „pašpakliuosime“, į tai nekreipsime dėmesio, o jiems pažadėsime, bet nedarysime), anksčiau ar vėliau teks pripažinti, kad tai yra visiškai išsisėmęs ir niekur nevedantis kelias.
Nesu visiškas pesimistas. Būti optimistu mane verčia tiek mano profesija, tiek suvokimas, jog būdamas trečios kartos panevėžietis, miestą matau ne blogesnį, nei jį matė mano senelis ar tėvas. Nes man miestas – tai jame gyvenantys žmonės. Esu matęs gyvybės kupiną muzikos mokyklą Prancūzijoje, veikiančią sename vienuolyne. Akivaizdu, kad keletą dešimtmečių ten nebuvo remontuojamos sienos ar grindys. Tačiau tos mokyklos mokiniai džiugino ir stebino mane (buvau miesto bendruomenės svečias) savo laisve, meistriškumu ir noru būti tose, rodos, mažai patraukliose patalpose. Šis ir kiti panašūs pavyzdžiai tapo pagrindu tikėti, kad žmones kartu išlaiko ne puikiai suremontuoti pastatai, gatvės ar miesto aikštės. Tikrasis motyvas būti čia, o ne kur nors kitur, yra žmonės, iš kurių galima mokytis, kurių gabumus ir gebėjimus galima panaudoti, kuriais galima žavėtis ir turėti prieš save kaip pavyzdį, galų gale, tie žmonės, su kuriais tiesiog gera būti ar dirbti drauge.
Šią tiesą aš suvokiu kaip galimybę Panevėžiui atsigauti, tapti patrauklesne vieta ir atsikratyti globalizacijos autsaiderio vaidmens. Tam reikia priimti nestandartinius sprendimus ir įvairiais būdais į miestą „importuoti“ kryptingai dirbančių intelektualų. Reikia žmonių, savo veikla ir asmeniniu pavyzdžiu gebančių keisti miesto bendruomenės savivoką, gyvenimo būdą ir galų gale – socialinę bei ekonominę situaciją. Taip, kaip pokario metais Panevėžyje prigijo maestro Juozo Miltinis, taip šiuo postsovietiniu laikotarpiu mūsų iš esmės patogiame, gražiame ir draugiškame mieste galėtų prigyti techninės kūrybos intelektualai.
Šiandien dar turime visas reikiamas prielaidas, kad mokslinių tyrimų bei techninės/technologinės inžinerijos centras būtų įkurtas ir prigytų Panevėžyje. Tam ne tik parankus metas Europos Sąjungos ir Lietuvos centrinės valdžios politikos požiūriu. Mieste jau sukaupta gera patirtis: 2006-2008 metais įkurtas Technologijų demonstravimo centras išplėšė Panevėžį iš mokslinės minties dekadanso, per trumpą laikotarpį padėjo užaugti jauniems mokslo daktarams, tapo keleto besikuriančių („pumpurinių“) įmonių technologine baze ir šiandien yra europinio technologinių centrų tinklo dalis. Kiek vėliau, 2010-2011 metais KTU Panevėžio instituto pastangomis ir lėšomis startavęs Robotikos centras tapo svarbiu kompetencijos centru, kuriančiu robotikos sprendimus verslui ir pramonei.
Išties, būtų įdomu išgirsti kokius nors argumentus, išskyrus banalų „nėra lėšų investicijoms“, kodėl Panevėžiui neturėtų būti reikalingas į regioninį verslą bei pramonę orientuotas mokslinių tyrimų centras. Teigdamas, kad produktyviai ir kryptingai veikiantis centras galėtų įkvėpti gyvybės tiek pramonės parkui, tiek mokslo ir technologijų parkui, tiek Panevėžiui kaip miestui, nieko naujo nepasakyčiau. Visame pasaulyje toks modelis yra naudojamas gaivinti regionų ekonomikai.
Tačiau yra kita, mums žymiai svarbesnė pusė: būsimojo centro perspektyva gali tapti motyvu reemigruoti pastaraisiais dešimtmečiais iš Panevėžio bei Lietuvos išvykusius talentingiems mokslininkams bei Vakaruose išsilavinimą įgijusiems specialistams. Daugumą šių jaunų ir talentingų žmonių (kaip ir dauguma kitų emigrantų) nuo sugrįžimo į Lietuvą sulaiko skaudus suvokimas, kad jie čia laukiami tik žodžiais, o ne darbais. Užsienyje dirbančių lietuvių mokslininkams nėra patrauklūs Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje pagal „lietuvišką“ modelį kuriami integruoti mokslo, studijų ir verslo centrai („slėniai“): investuojama į statybas bei šiek tiek įrangos, o ne į produktų kūrimą ar idėjų pritraukimą.
Panevėžys galėtų eiti keliu, kurį preliminariai siūlo Panevėžio mechatronikos centro samdomi Vokietijos Inovacijų ir technologijų instituto (VDI/VDE) ekspertai, turintys Rytų Vokietijos pramonės perorientavimo patirtį: turimą mikrotechnologijų, mikrobiologijos, robotikos, atsinaujinančios energetikos ir informacinių technologijų mokslo potencialą panaudoti vystant regioninių pramonės įmonių produktus bei diegiant inovatyvias idėjas. Taip orientuota veikla būtų skaidri ir aiški į miestą viliojamiems intelektualams, todėl tikėtina, kad viliotinis būtų sėkmingas.
Viena kita dešimtis iš užsienio ar Lietuvos atvykusių jaunų mokslininkų neabejotinai sujudintų mūsų miesto gyvenimą, pritrauktų dar daugiau lėšų tyrimams, sukurtų darbo vietas sau ir kitiems, į naują lygį pakylėtų regioninę pramonę. Mikroskopinė šio modelio versija Panevėžyje veikia jau dabar, tačiau bent kiek drąsesnei technologijų perdavimo ar inovacijų diegimo veiklai naudojami Vilniaus visai Lietuvai primestus veiklos modeliai ar finansavimo instrumentai. Jie toli gražu ne visuomet atitinka vietinių mokslininkų ar verslininkų galimybes bei poreikius. Šiandien jau galima labai tiksliai pasakyti kodėl, kuo ir kaip jie turėtų būti pritaikyti regionams.
Deja, panašu, kad kol kas šis ir kiti panašūs pasiūlymai atrodo taip, lyg būtų skirti ne už strateginę miesto plėtrą ar raidos viziją atsakingų miesto valdininkų ausims. Apsilankius strateginio planavimo posėdžiuose atrodo, kad atsakingi miesto valdininkai sėkmingai „įsisavino“ miesto socialinės-ekonominės analizės bei strateginio plano iki 2020 m. parengimui skirtus pinigus, tačiau jokio strateginio plano, išskyrus aiškios autorystės ir turinio neturintį išlaidų sąrašą, taip ir neparengė.
Apie tai, ar miesto savivaldybėje kas nors žino apie ES regionų Išmaniosios specializacijos platformą (tai organizacinis-finansinis instrumentas, kuriuo bus grindžiamos Sanglaudos fondo investicijos regionuose 2020-jų finansinėje perspektyvoje), atsakingų miesto valdininkų geriau iš viso neklausti. Čia galima užduoti ir kitą klausimą – kodėl, mes, panevėžiečiai, tokiems žmonėms deleguojame sprendimo teisę? Ar esame pasirengę drauge su jais patirti ekonominį ir moralinį miesto bankrotą?