Būtent šių vabzdžių, paplitusių visoje mūsų planetoje, gyvenimas yra itin visuomeniškas (Wilsonas vartoja terminą – eusocialus), o jų kolonijose labai griežtas vaidmenų pasiskirstymas pagal kastų sistemą.
Toliau interviu Wilsonas pabrėžia, kad, pvz., skruzdėlės netgi sėkmingai verčiasi augalininkyste bei gyvulininkyste – puoselėja grybų plantacijas bei melžia skydamarius. Nuostabiausia, tęsia Wilsonas, kad visa kolonijų narių tarpusavio sąveika yra grindžiama feromonų signalais, kitaip sakant, yra cheminio pobūdžio.
Paklaustas, ar tai, ką jis tvirtina, reiškia, jog ateiviai į savo bazę būtų turėję siųsti išvadą, kad atrastoje planetoje jie, ko gero, sutiko gyvūnų rūšį, iš kurios ateityje gali kilti mąstančios būtybės, žymus sociobiologas atsako neigiamai. Pasak jo, ateiviai nebūtų galėję neįvertinti aplinkybės, kad aptariamieji vabzdžiai yra tarsi įkalinti savo kūne, tiksliau – kietoje chitininėje jo dangoje. Todėl jų perspektyvos ilgainiui virsti stambesniais gyvūnais labai ribotos. O mąstančios būtybės, kultūros kūrėjai, skelbia nuosprendį Wilsonas, negali būti vabalo dydžio.
Ufonautai ir partinės mutacijos
Ar ten matote mažus kūnus, kurių galimybes augti varžo kieti šarvai, greičiausia klaustų ateivių jų viršininkai iš kosminės ekspedicijos vadavietės. Atsakymą jie gautų ne iš karto, nes pirmas įspūdis galėtų būti apgaulingas. Tačiau atidžiau patyrinėjus tektų atsakyti teigiamai: tai, ką tiriamoje vietovėje galima būtų laikyti daugelio tų mažųjų kūnų chitininiais šarvais, yra arba tų politinių organizmų neadekvatus tikrovės suvokimas, arba adekvačiai suvoktos nepaisymas. Dar viena augimo kliūtimi greičiausia būtų nurodyta chemiškai agresyvi aplinka, pasižyminti nekokybiškaisiais feromonais pažymėtų takų, verčiančių rinktis nerezultatyvias mokymosi objektų sekas, pertekliumi.*
Į žmonių kalbą tokį pranešimą galima būtų išversti maždaug taip: lietuviškos politinės partijos dažniausiai visuomenę, rinkėjus vertina pagal iš anksto susiformuotą modelį, daugmaž atitinkantį pasirinktą ideologiją, arba iš tiesų neblogai įsivaizduoja piliečių lūkesčius, tačiau savo asmeninius interesus kelia gerokai aukščiau viešųjų. O agresyvi, naikinanti racionalių pasirinkimų kelius aplinka, yra, paprasčiau tariant, visuomenėje smarkiai įsigalėjęs individualizmo ir neišvengiamai jį sekančios moralinės šlyties bei menkos politinės savivokos mišinys. Tokia padėtis, žinoma, niekaip neskatina politinių kūnų – partijų – augimo tos pačios visuomenės akyse. Jomis nepasitiki aštuoni iš dešimties Lietuvos piliečių.
Bet grįžkime prie mus stebinčių ir išvadas darančių ateivių.
Netenka abejoti, kad jau susiruošę teleportuotis į savo bazę jie neišvengiamai pastebėtų staigų dviejų lietuviškųjų politinių kūnų nykimą ir naujo, dvigubai didesnio radimąsi.
Galime būti tikri, kad iš kosminės ekspedicijos vadavietės Vilniaus padangę tuoj pat pasiektų nurodymas ištirti, ar tas, gerokai didesnis už kitus vietovėje matomus, kūnas neteikia pagrindo manyti, jog ten galima tikėtis atsirasiant mąstančią būtybę, gebančią, anot Wilsono, kurti kultūrą.
Deja, dėl visiems suprantamų priežasčių ateivių tyrimo rezultatų negalime žinoti. Lieka iniciatyvos imtis patiems.
Kelias į dykumą
Taigi jeigu naująjį Lietuvos politinį kūną iš Viktoro Uspaskicho bravūriškos malonės ir Rolando Pakso kruopščiai slepiamo progresuojančio drovumo laikysime mąstymo įgūdžių įgaunančiu vaiku, tai tokių įgūdžių esant turėtų patvirtinti veiksmai. Jeigu tikėtume žymaus kognityvinės teorijos atstovo, šveicarų psichologo Jeano Piaget mokymu, mąslesni, o todėl dažnai ir smalsesni už bendraamžius vaikai net sulaužo žaislus, norėdami sužinoti, kas yra jų viduje. Tad jeigu artimojoje ateityje pamatytume mūsų politinį naujagimį laužant savo ar net svetimus politikos barškučius bei aparatėlius (įstatymai, sąjungos, koalicijos, deklaruojamos programos, vieši įsipareigojimai, intrigos ir t.t.), turėtų būti vilties dar po kurio laiko susidurti su mąstančia būtybe.
Kitaip sakant, gautume kombinaciją, kurią apskritai tik su labai didelėmis išlygomis galėtume pavadinti būtent mąstymu. Tokiai kombinacijai apibūdinti, ko gero, daug tinkamesnis žodis – gudravimas.
Štai čia ir vėl iškyla pagrindinis vadavietės klausimas ateivių erdvėlaivio įgulai: ar tokio pavidalo mąstymu, t.y. gudravimu pasižymintis organizmas pajėgus kurti kultūrą plačiąja prasme?
Tik aklas žmogus gali nematyti, kad visa darbiečių ir tvarkiečių jungimosi istorija paremta banaliu šių dėl neaiškių infekcijų nuolat nesveikuojančių politinių kūnų gudragalviavimu. Aiškus ir tokio elgesio tikslas – nuslėpti tikrąsias jungtuvių priežastis. Kitaip būtų sakoma tiesiai: mažiausiai mums rūpi darbas žmonėms, kultūros kūryba, labiausiai – bet kokiomis priemonėmis išsilaikyti ant plono surogatinės politikos ledo.
Galima sakyti, kad politika ir yra manevrų, akių dūmimo menas. Bet ar ne geriau pripažinti, jog gudravimas anksčiau ar vėliau neišvengiamai užtraukia nelaimę?
Prisiminkime: Abraomas gudravo prieš karalių, „Abraomas sakė apie savo žmoną Sarą: „Ji yra mano sesuo.“ Tada Abimelechas, Geraro karalius, paėmė Sarą.“** ir todėl „Viešpats buvo padaręs nevaisingomis visas moteris Abimelecho namuose dėl Abraomo žmonos Saros“.**
Iš tuštėjančių namų į dykumą, tolyn nuo kultūros – štai kur veda bet koks gudravimas.
*Inga Žilinskienė, Svetlana Kubilinskienė „Mokomojo scenarijaus personalizavimas taikant kolektyvinės intelektikos metodus“
**Genesis 20