V.Laučius. Nauja jėga: „būsi trečias“

„Būsi trečias“ – taip sakoma, kai linksmai dviejų vyrų kompanijai trūksta trečio dalyvio iki būties pilnatvės. „Būsim trečioji jėga“ arba „trečiasis kelias“ – sako politinės partijos arbų jų junginiai, kai bando pateikti save kaip alternatyvą socialdemokratams ir konservatoriams.

Šiandien būti tokia alternatyva – trečiuoju keliu – nusprendė apie savo jungtuves skelbiantys „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“. Kokios yra šio naujo darinio perspektyvos?

Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir neblogos. Jungtinė partija kol kas turi daugiausiai vietų parlamente ir pagal Seimo rinkimuose gautų balsų bendrą skaičių yra didžiausią pasitikėjimą pelniusi politinė jėga Lietuvoje.

Tiesa, naujausia „Vilmorus“ atlikta apklausa liudija, kad socialdemokratų populiarumas yra didesnis nei „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ kartu sudėjus. Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso reitingai smunka, o Algirdas Butkevičius kartu su prezidente Dalia Grybauskaite yra populiariausi šalies politikai.

Vis dėlto reitingai – trapus ir laikinas dalykas. Kita vertus, dar nežinia, ar neatsiras teisinių ir politinių kliūčių dviem partijoms susijungti.

Per santuokas kai kuriose krikščionių bažnyčiose dvasininkai kreipiasi į ceremonijos dalyvius: „Jei kas nors žino priežastį, kodėl šie žmonės negali būti sutuokti, lai prabyla dabar arba nutyla amžiams“. Per „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ jungtuves prabilo... prokuratūra.

Prokurorai neketina nutilti amžiams. Jie sakosi žiną priežastį, kodėl dvi partijos negali būti sutuoktos. Teismas gavo prokurorų prašymą laikinai sustabdyti ar apriboti Darbo partijos kaip juridinio asmens veiklą. Prašymo priežastis – jungtuvės su „tvarkiečiais“.

Kad ir kaip baigtųsi „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ jungtuvės, nemažą įtaką Darbo partijos arba naujo darinio ateičiai turės vadinamosios juodosios buhalterijos bylos baigtis. Nuteistas V. Uspaskichas būtų nes tas pat, kas teisiamas V. Uspaskichas. O juk pagrindinis „darbiečių“ populiarumo šaltinis yra jų lyderis.

Besijungianti politinė jėga turi dar vieną daliai rinkėjų patrauklų bruožą – populistinį minimalios algos didinimo arkliuką. Socialiniame tinkle „Facebook“ konservatorius Jurgis Razma atkreipia dėmesį į tai, kad „V. Uspaskichas paskelbė iš esmės vienintelį būsimos jungtinės partijos programinį siekį - nuo šių metų vidurio minimali mėnesinė alga – 1200 litų, o metų pabaigoje – 1500 litų.“

Anot J. Razmos, „tokie pareiškimai labai gerai atskleidžia populistinį būsimos jungtinės partijos pobūdį, jos nusitaikymą į mažiausias pajamas gaunantį elektoratą“. Beje, ir per Seimo rinkimus „darbiečiai“ žadėjo kelti minimalią algą iki 1500 litų, o „tvarkiečiai“ – net iki 1800 litų.

Šitokie šūkiai gali įkvėpti rinkėjus, nepaisančius nei minimalios algos išpūtimo poveikio smulkiajam verslui, nei euro įvedimo planų sužlugdymo. Ar susijungę „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ virstų viena didele minimalios algos didinimo (MAD; go mad?) partija, atstovaujančia ne tiems, kurie stengiasi daugiau uždirbti, o tiems, kurie nori daugiau gauti? Gal jie ketina vesti Lietuvą Graikijos keliu?

Kita vertus, galime daryti prielaidą, kad sveikas protas nugalės, ir beatsirandanti jungtinė partija mėgins tapti solidžia centro politinė jėga – kaip ir skelbia norį jos atstovai bei lyderiai. Trečiuoju keliu tarp socialdemokratinės ir dešiniosios politikos. Kas jų lauktų šiame kelyje?

Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį būti centro politine jėga siekė Centro sąjunga, iš dalies – ir tuomečiai krikdemai. Kuo jiems tai baigėsi? Per 2000-ųjų Seimo rinkimus ir centristai, ir krikščionys demokratai buvo sutriuškinti ir nebeatsigavo.

Tiesa, tais metais iškilo nauja politinė jėga, pretendavusi padaryti galą socialdemokratų ir konservatorių dvivaldystei: Naujoji sąjunga. Tačiau ji labai greitai prarado savo „centristinį“ arba „trečiojo kelio“ veidą, susimetusi į valdančiąją koaliciją su socialdemokratais.

Pabuvusi valdžioje su socdemais Naujoji sąjunga taip nusilpo, kad 2004 m. Seimo rinkimuose net nerizikavo dalyvauti atskiru sąrašu ir šliejosi prie socialdemokratų. Dar po ketverių metų Naujosios sąjungos nebeliko parlamentinės politikos padangėje, o jos buvęs lyderis Artūras Paulauskas dabar yra Darbo partijos atstovas Seime.

Sukurti vidurio kelio atsvarą kairiesiems ir dešiniesiems mėgino Liberalų ir centro sąjunga. Per pastaruosius Seimo rinkimus ji paskelbė „trečiojo kelio“ šūkį. Jos atstovų Seime nebėra, rinkimus ji triuškinamai prapylė.

Romualdas Ozolas, Algirdas Saudargas, Artūras Paulauskas, Artūras Zuokas, Algis Čaplikas, Arūnas Valinskas – visi jie bandė įtikinti Lietuvos rinkėjus, kad egzistuoja pasitikėjimo verta trečioji jėga šalia socdemų ir konservatorių. Jų pastangos nuėjo perniek.

Dabar turime V. Uspaskicho ir R. Pakso tandemą. Centristinių pirmtakų patirtis – liūdna. Galbūt naujieji centristai tikisi šviesesnio likimo, žarstydami populistinius pažadus apie maksimalią minimalią algą? Tai gali būti naudinga jiems – bet vargu ar Lietuvai.