Islandai yra turbūt daugiausiai skaitanti tauta pasaulyje. Jie būtų pamiršę savo sagas, jei jos nebūtų laiku užrašytos. Iš suvokimo, kad tik rašto dėka liko nepamiršti jų protėvių darbai ir žygiai, gimė unikalus islandiškas paprotys per savo gyvenimą parašyti bent vieną knygą. Visi skaito, semiasi išminties, visi rašo, dalijasi patirtimi, tačiau blykst grupelė išmanių finansinių sukčių - ir suvaro savo klestinčią tėvynę į bankrotą. Turint tai galvoje, kyla abejonių, ar knygos daro mus supratingesnius. Gal supratingumas daugiau priklauso nuo to, kaip skaitoma, o ne kas skaitoma? 

Praėjo laikai, kai žmonės Lietuvoje pirkdavo knygas metrais, kad užpildytų nugarėlėmis pagaliau įsigytą standartinę „Kauno“ sekciją (jų buvo turbūt kas trečiame bute). Dabar knygos kaina tokia, kad tiems patiems pinigams išleisti yra daugybė kitų alternatyvų. Be to, dabar skaitymas nebelaikomas prestižiniu užsiėmimu. Todėl knygas perka tie, kuriems skaitymas yra poreikis.

Vilniaus knygų mugės dėka gaivinamas prestižas skaityti. Prie knygos vedama per norą pasitrinti mugėje ir pamatyti bei išgirsti gyvai veidus iš ekranų ar žurnalų. Tie veidai be didelio vargo atliktų kultūrinę misiją vien paslankiodami palei mugės prekystalius. „Jeigu Jiems įdomu, vadinasi, tai vertas gėris,“ susimąstys ne viena SMS skaitymu apsiribojusi galvelė.
R.Bogdanas
Vilniaus knygų mugės dėka gaivinamas prestižas skaityti. Prie knygos vedama per norą pasitrinti mugėje ir pamatyti bei išgirsti gyvai veidus iš ekranų ar žurnalų.

Žvaigždutės veikia tik vietinius, nes jos šviečia tik nuo Šilutės iki Zarasų, tačiau svarbių politikų apsilankymas knygų mugėje daro įspūdį svečiams iš užsienio. Šveicarai prieš metus buvo sužavėti, per dieną mugėje pamatę Prezidentę, premjerą ir penkis ministrus. Bet nereikia dėl to alpti: tie patys šveicarai juokaudami sakė, jog tiek valdžios žmonių savaitgalį į vieną vietą Šveicarijoje galėtų sutraukti nebent karo paskelbimas. Bet nuo to Šveicarija nenustoja klestėti – savaitgaliais atsiskyrę savo Alpių nameliuose jie kartoja Kalvino paliktas etiško kuklumo pamokas.

Leidžiantis Laisvės prospektu Litexpo rūmų link, plakatu ant gatvę kertančio viaduko Vilniaus savivaldybė kviečia visus, kas tik nori, deklaruoti savo gyvenamą vietą Gedimino per. 24-40. Nekuklus dosnumas. Nežinodamas, jog tuo adresu tikrai galima deklaruotis, galėtum galvoti, jog tai kokios nors antiutopinės knygos išradinga reklama.

Gyvenama vieta lietuviškai reiškia vietą, kur gyvena asmuo. Koks didelis bebūtų butas Gedimino 24-40, jame tikrai netilps apsigyventi visi, kas tik nori. Vadinasi, Vilniaus savivaldybė viešu plakatu kviečia miestelėnus meluoti. Sakyti, kad gyveni ten, kur negyveni, nieko kito išskyrus melą nereiškia. Bet, regis, savivaldybės nuomone meluoti galima ir reikia, jei už tai šviečiasi nors kiek pinigėlių. Suvirškinus šią miesto valdžios pamoką, laikas sukti į Litexpo.

Automobilių debesys nugulę visas pakeles ir aikšteles. Kada arši moteriškė maža mašinyte atbula bando taranuoti kitą įtardama, jog tas galimai užims dar laisvą vietą, apima jausmas, kad atvyksti į išlikimo šou. Jausmas sustiprėja, kai ji dėl viso pikto atakuoja ir mano priekines dureles, o vienintelis išsigelbėjimas – tai užgulti signalą. Suveikia, neatsitrenkia. Ponia jaučiasi laimėjusi dar vieną vietą sau po saule ir laiminga statosi automobilį, o adrenalinas šurmuliuoja po dalyvių kūnus. Vien dėl to verta lankytis lietuviškose mugėse.

Taip apšilę traukiame neršti tarp knygų ir jų žinovų. Per rūmų garsiakalbius kartkartėmis kviečiami automobilių savininkai. Yra knygų mylėtojų, kuriems atrodo savaime suprantama, jog dera užtverti išvažiavimą kitam mylėtojui, kad nereiktų pėdinti papildomo šimto metrų. Kojas jie tausoja mugei. Racionaliausia būtų tokiems racionalams kviesti eismo priežiūros tarnybas, o ne juos pačius. Tegul jie iki soties pagano akis po knygas ir veidus ir dvasiškai praturtėję imasi išvežto automobilio paieškų.

Eilės prie bilietų tokios, kad primena eiles prie apelsinų mano vaikystėje. Jei tiek žmonių turi kantrybės palaukti, norėdami patekti į knygos šventę, dar nesame pavirtę vien daiktus vartojančiais aparatais. Nuo žmonių srauto stringa bilietų patikros įranga, tačiau nestringa tikrintojų pasitikėjimas lankytojais, ir jie praleidžia pro vartelius neginčydami, jog galbūt bilietas padirbtas. Tiedu žmogiški kontrolieriai padaro daugiau nei padarytų dūdų orkestras ties įėjimu – jie pakelia nuotaiką rodydami, kad tikėjimas padorumu dar neišnykęs. Kovotojos už pravažiavimą prisiminimas išblėsta.

Šiemet atėjusių pasidairyti į politikus iš arti laukė nusivylimas. Mano kelių dienų įspūdį patvirtino prekystalių darbuotojai: apsireiškė vos keletas, neskaitant tų, kurie pasirodė pagal programą. Mūsų politikai yra labai protingi – jie žino, kad Islandijos nuo bankroto neišgelbėjo meilė knygoms, todėl laisvalaikiu užsiima kažkuo prasmingesniu valstybei nei skaitymo prestižo kėlimas.

Mugės patalpose į rankas nemokamai gaunu „Laisvą laikraštį“, kuris riebiu užrašu skelbia, jog mugės globėja prezidentė yra akla ir kurčia. Kiek liesesnėmis raidėmis tas pats pirmas puslapis informuoja, jog Lietuva yra „parklupdyta ir užčiaupta“. Apsidairau. Aplinkui daugybė veidų: besišypsančių, susimąsčiusių, kalbančių. Nė vieno pikto ar nukankinto. Šalimais paslaugi šiukšliadėžė. Popierius, kitaip nei žmogus, gali būti greitai perdirbtas ir atgimti su nauja paskirtimi.

Pirmą kartą mugėje pasirodo Rusijos valdžios struktūra. Tai Federalinė spaudos ir masinės komunikacijos agentūra. Jų vietą ženklina staliukai su baltomis staltiesėmis ir gyvomis gėlėmis. Rusai vis dar tiki knygos poveikiu žmonėms ir bando suartėti su skaitančiąja Lietuvos dalimi. Matyt, jiems atrodo, kad tos dalies turima nuomonė yra svarbi priimant valstybinius sprendimus. Žinant, kad Lietuva skiria mugei vos 150,000 litų, o pačios leidyklos už stendus moka dešimtis tūkstančių, darosi aišku, kad mūsų valdžios požiūris į skaitančią Lietuvą kitoks.

Netoliese įsikūrusi Peterburgo Ermitažo muziejaus leidykla. Jie irgi turi staliuką su balta staltiese, kurį puošia ne tik gyva gėlė, bet ir žalio stiklo butelis. Aplink jį susėdęs būrelis šnekučiuojasi gurkšnodamas baltą vyną. Įsižiūrėkite: jie jaučiasi kaip atvykę į Europą, kur vynas yra bendravimo atributas, o ne priemonė nusitašyti. 

Susitikimų salėje Jaroslavas Melnikas dalinasi svajone atnešti Paryžiaus dvasią į Vilnių, o toji dvasia jau nėra taip toli, kad rašytoją vadinčiau fantastu. Nors dar per mažai rodome pagarbos kitam vairuodami ar vertindami, empatijos daugėja. Empatija – tai įsijautimas į kito asmens emocinę būseną. To moko bendravimas su kitais ir su knygomis.

Dar daugiau optimizmo įkvepia, kai trūksta vietų salėje, kur aptariamas filosofinis dantis laužantis tekstas. Didžioji dalis nutūpusių ant kėdžių, susiraičiusių ant žemės ir atsirėmusių į sienas – jaunimas. Ir jie seka paskui jaunus savo profesorius minties labirintais europietiškos Lietuvos kryptimi.
R.Bogdanas
Kai kuriuose susitikimuose dėl žmonių gausos į valandos pabaigą oras tapdavo sunkus ir iškvėpuotas. Bet mes daromės europietiški ne tik dvasia, bet ir kūnais: joks suplėkusių kojinių, joks užnešiotų marškinių tvaikas nedusino minties polėkio.

Kai kuriuose susitikimuose dėl žmonių gausos į valandos pabaigą oras tapdavo sunkus ir iškvėpuotas. Bet mes daromės europietiški ne tik dvasia, bet ir kūnais: joks suplėkusių kojinių, joks užnešiotų marškinių tvaikas nedusino minties polėkio. Pamenu, kaip tas tvaikas, sumaišytas su vakarykščio maisto kvapais iš nevalytų burnų, varydavo į neviltį dardant rytais sausakimšu troleibusu.

Į praeitį traukiasi laikai, kada meną vartodavo su šniceliu. Mugėje veikęs restoranas liovėsi maitinęs pusantros valandos prieš poezijos vakarą, ir žmonės už staliukų klausėsi poetų prie žvakių gurkšnodami vyną ar kavą.

Grįžtant iš mugės, švieslentė virš gatvės įspėjo, kad kelias gali būti slidus. Turbūt tai brangiausias išspausdintas sakinys Lietuvoje, nes švieslenčių įrengimas kainavo milijonus. Jos skirtos pranešti tai, kas kiekvienam aišku, kaip įspėjančią naujieną: jog žiemą šąlant ar vasarą po lietaus būna slidu, jog taisyklės reikalauja prisisegti saugos diržus, jog eismo kamštis yra ten, kur jis visada tomis valandomis būna. Nepaisant beprasmių švieslenčių, nepastatomų stadionų ar šildymo kainų girnapusių, mes vis tiek judame pirmyn, skaidrėdami darbuose ir mintyse.

Autobusų ekskursijos į „Akropolį“ praėjusią savaitę buvo praplėstos apsilankymu knygų mugėje, ir norinčiųjų nesumažėjo. Lauktuves iš prekybos centrų papildo lauktuvės iš knygų mugės. Nebūtinai nusipirkta knyga. Mugės lankytojas gauna lauktuvių žinojimą, kad vis daugėja norinčių patirti, ką kiti galvoja ir dėsto apie kokius nors žvirblius, žmones ar žvaigždes.