2007–2013 metais Lietuvai iš ES biudžeto numatyti 36,8 milijardo litų (2004 metų kainomis), o Lietuva į ES biudžetą sumokės apie 6 kartus mažiau. 2013 metų Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamos – beveik 29 milijardai litų, iš jų ES ir kitos paramos lėšos – per 7,5 milijardo litų. Taigi šiemet planuojama ES parama Lietuvai sudaro ketvirtį nacionalinio biudžeto pajamų.
Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad labiausiai vertinama būtent ES finansinė parama.
Nuo ES paramos priklausoma ne viena Lietuvos ūkio šaka, o bet koks paramos sumažėjimas gali turėti milžiniškų neigiamų pasekmių valstybei ir jos žmonėms, nors yra tvirtinančiųjų, kad dešimtys milijardų ES paramos litų nepakeitė Lietuvos žmonių gyvenimo. Manau, kad pakeitė, bet galėjo pakeisti labiau. Bendrasis vidaus produktas didėjo, bet ar Lietuva tapo konkurencinga, ar padidėjo jos energetinis saugumas, ar žymiai pasikeitė ekonomikos struktūra, ar tapome didesnę pridėtinę vertę kurianti valstybė?
Svarbūs ir kiti klausimai, į kuriuos vienareikšmio atsakymo nėra. Ar ES paramos lėšos naudojamos efektyviai? Ar nereikės nepanaudotų lėšų grąžinti atgal į ES biudžetą? Deja, bet naujosios ES valstybės dažnai neefektyviai įsisavina paramą, ir yra abejonių, ar pavyks įsisavinti visą ES paramą, numatytą 2007-2013 metais.
Vien per 2007-2013 m. Lietuvai skirta 23,4 milijardo litų struktūrinės paramos, o praėjusių metų lapkričio pabaigoje jos iš viso tebuvo įsisavinta už 12,5 milijardo litų (53,6 procento numatytų įsisavinti ES struktūrinės paramos lėšų). Žinoma, ES lėšų dalis pasirašytose sutartyse (87,5 procento numatytų įsisavinti ES struktūrinės paramos lėšų) teikia vilčių, bet nepanaikina abejonių, kad pavyks įsisavinti visą ES paramą. Pinigai, kurie nebus panaudoti verslui plėtoti, reiškia prarastas darbo vietas, dar daugiau emigravusių žmonių. Skaudžios pamokos.
Reikia pripažinti, kad įsisavinant ES paramą buvo daug blaškymosi, trūko valstybinės ilgalaikės strategijos, kam iš tiesų reikia skirti ES paramos lėšas.
Europos audito rūmai ragina paprastinti ES paramos gavimo procedūras, nes dažnai nacionalinės teisės aktais nustatomos sudėtingesnės taisyklės nei to reikalauja ES. Todėl natūralu, kad valstybės, tarp jų ir Lietuva, kartais pačios nežino, kaip tas taisykles reikia taikyti.
Taisyklių painiava – vienas iš ES paramos įsisavinimo stabdžių. O juk kuo sparčiau paramos lėšos pasieks Lietuvą ir bus panaudotos, tuo daugiau galimybių sušvelninti krizės įtaką ekonomikai. Nesuprantama, kai iš valstybės tarnautojų lūpų pasigirsdavo, kad nereikia pergyventi – ES struktūrinės paramos lėšos niekur nepradings, juk jos skiriamos Lietuvai visam 2007-2013 m. laikotarpiui, taigi pagal sutartis numatyti pinigai gali būti išmokami iki pat 2015 m. pabaigos.
2015-aisiais mes jau turėsime įsisavinti 2014-2020 metų finansinės perspektyvos paramą.
Europos audito rūmų ataskaitose taip pat pažymima, kad valstybės narės prisiima per mažai atsakomybės dėl paramos nepanaudojimo. Prisiminkime mūsų pastatų renovacijos programą. Lėšos nepanaudotos, kaltų nėra.
Šiandien, artėjant 2014-2020 metų finansinei perspektyvai, jau atėjo laikas mokytis iš savo klaidų, kurti naują efektyvesnę paramos teikimo schemą, o ne kartoti nepasiteisinusias senąsias strategijas ir taktikas „copy paste“ principu.
Labai svarbu aiškiai nubrėžti kriterijus, į kokias sritis mes privalome investuoti, kad nebūtų beprasmiško lėšų panaudojimo, mokymosi dėl mokymosi, pavyzdžiui, darbuotojų perkvalifikavimo, kai apskritai nėra arba trūksta darbo vietų. Būtina išsirinkti 7-8 prioritetines ūkio sritis ir į jas nukreipti ES paramą. Sritys, kur problemos gali ir turi būti sprendžiamos su aktyvia ES pagalba, yra aiškios – energetikos ir transporto infrastruktūra, informacinės technologijos, mokslo tiriamieji darbai, žemės ūkis, pramonės modernizavimas, turizmas.
Per pastaruosius metus bedarbių skaičius ES viršijo 25 milijonus. Nedarbo lygis ES yra 10,6 proc., o euro zonos valstybėse – 11,6 proc. Beveik kas antras bedarbis neturi darbo ilgiau nei metus. Nedarbo lygis iki 25 metų amžiaus žmonių grupėje kai kuriose šalyse yra didesnis nei 50 proc.
Atliktų apklausų duomenys rodo, kad dauguma Lietuvos ir Europos gyventojų yra įsitikinę, kad svarbiausia priemonė krizei įveikti yra parama mažoms ir vidutinėms įmonėms, kad pirmiausia būtina atgaivinti tą verslą, kuris įdarbina didelę dalį darbuotojų.
Natūralu, kad viena iš svarbiausių sričių, kurioje ES jau priėmė ir artimiausiu metu priims svarbių sprendimų – mažų ir vidutinių įmonių veiklos skatinimas. Šios įmonės yra ES ekonomikos ramstis, sudaro daugiau nei 98 proc. visų ES įmonių, daugiau kaip du trečdalius ES darbo vietų, o sukurta vertė sudaro net iki 60 proc. ES bendrojo vidaus produkto.
ES nusprendė sudaryti sąlygas įmonėms naudotis alternatyviaisiais finansavimo šaltiniais, mažinti įprastą įmonių priklausomybę nuo bankų finansavimo. Europos investicijų bankui (EIB) jau skirti papildomi 10 milijardų eurų, iš viso EIB sudarytos galimybės suteikti 60 milijardų eurų papildomo finansavimo smulkiam ir vidutiniam verslui per kitus 3–4 metus. Yra numatyti ir kiti Europos Komisijos mechanizmai, kurie bankų sektoriuje sudarys verslui lengvesnes sąlygas gauti finansavimą. Lietuvos įmonės, kurios kurs naujas darbo vietas, taip pat galės pasinaudoti šiais finansiniais mechanizmais.
Numatyta, kad šios priemonės ypač bus taikomos sektoriuose, kuriuose galima sukurti daug darbo vietų – statybų, verslo paslaugų, logistikos, turizmo ir didmeninės prekybos. Taip pat energijos taupymo – pastatų renovacijos, atliekų tvarkymo, antrinio žaliavų perdirbimo programose.
Valstybėms narėms taip pat rekomenduojama palaipsniui mažinti darbo apmokestinimą šalyse, kuriose darbo pajamų apmokestinimas yra palyginti didelis ir trukdo kurti naujas darbo vietas. Siūloma didinti vartojimo, turto aplinkosaugos mokesčius, papildomas pajamas valstybėms užsitikrinti ne didinant mokesčių tarifus ar kuriant naujus mokesčius, o plečiant apmokestinimo bazes.
Dalį šių mokesčių priemonių, kurios ne tik suteiktų didesnes galimybes kurti ar išsaugoti darbo vietas, bet ir mažintų socialinę atskirtį, planuoja ir dabartinė Lietuvos valdžia. Taigi Europos Komisija priima vis daugiau sprendimų, siekiančių sudaryti sąlygas kurti naujas darbo vietas ir solidaresnę visuomenę. Kita vertus, mokesčių sritis – labai jautri. Prieš priimant sprendimus reikia viską labai gerai paskaičiuoti, devynis kartus pamatuoti.
Efektyvesnę ES paramos panaudojimo sistemą galima sukurti ir transformuojant viešųjų pirkimų sistemą. Viešieji pirkimai sudaro beveik penktadalį ES bendrojo vidaus produkto. Lietuvoje kasmet viešiesiems pirkimams valstybė išleidžia daugiau kaip po 10 milijardų litų, kai prieš dešimt metų kasmet buvo išleidžiama po 2-3 milijardus litų. Akivaizdu, kad viešųjų pirkimų svorį sąlygojo struktūrinių fondų paramos įsisavinimas.
Šiuo metu viešieji pirkimai dažnai atbaido smulkųjį ir vidutinį verslą, nes yra pernelyg sudėtingai reglamentuoti, o smulkesnės įmonės paprasčiausiai neturi galių ir resursų juose dalyvauti. Dėl to valstybės netenka galimai geresnių pasiūlymų, praranda galimybę sustiprinti smulkiojo ir vidutinio verslo segmentą, kuriame sukuriama daugiausiai darbo vietų.
Neabejoju, kad artėja diena, kai bendri viešųjų pirkimų principai galios visose ES valstybėse, specialiai palengvintomis sąlygomis į šiuos pirkimus bus įtraukti smulkieji verslininkai. Be to, Europos Komisija turėtų imtis visų reikiamų priemonių veiksmingai saugoti savo rinką, užtikrinant, kad tik griežtus standartus atitinkantys subjektai patektų į ES viešuosius pirkimus. Būtina pradėti ginti savo rinkas nuo trečiųjų šalių, kurios naudojasi mūsų atviros rinkos privalumais ir dalyvauja ES vykdomuose viešuosiuose pirkimuose, tačiau iki šiol nesuteikia mūsų ūkio subjektams lygiaverčių galimybių patekti į savo rinkas.
Apskritai ES ekonomikos ir rinkos apsauga turi tapti neginčijamu prioritetu. Taip teigiu galvoje turėdamas ne tik tiesioginę ES paramą lėšomis, bet ir paramą sprendimais, teisiniais mechanizmais, kurie leistų didinti verslo, pramonės konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Sunku patikėti, bet didžiulis ES potencialas – 500 milijonų vartotojų ir 20 milijonų verslininkų – be papildomų radikalių sprendimų gali patirti krachą. ES valstybėse narėse masiškai uždaromos įmonės, o gamyba perkeliama į trečiąsias šalis.
Deja, Europos Komisija iki šiol nėra pateikusi jokių konkrečių veiksmų plano, kuris spręstų ES rinkos apsaugos problemas, padėtų išlaikyti darbo vietas gana sudėtingomis tarptautinėmis ir ne visada sąžiningos konkurencijos sąlygomis.
Nauji infrastruktūros objektai tokiose strateginėse srityse kaip energetika, transportas ar telekomunikacijos yra iš tiesų svarbūs, tačiau jiems finansuoti visos ES mastu reikia apie 3 trilijonų eurų. Iš kur paimti tokias sumas, kada ES struktūrinė parama numato tik 50 mlrd. eurų šiems planams įgyvendinti? Manau, kad ES turi turėti žymiai didesnį savo biudžetą, kad galėtų įgyvendinti bendrus politinius ir ekonominius projektus.
Priklausymas ES pats savaime dar neišsprendžia problemų. Pietų Europos šalių pavyzdžiai rodo, kad net ir trys dešimtmečiai narystės ES ir milijardai eurų struktūrinių investicijų neužtikrino tvarios ekonominės sistemos sukūrimo. Dalį problemų privalome išspręsti patys, be ES paramos. Lietuvos valstybės gyvenimas prašyte prašosi reformų viešojo administravimo, viešųjų pirkimų, teisėsaugos, sveikatos apsaugos ir švietimo srityse. Niekas kitas už mus neišspręs ir socialinių problemų. Turime patys palaipsniui mažinti pajamų atotrūkį tarp dideles ir mažas pajamas gaunančių žmonių, atgaivinti regionų vystymo programas, aktyviai investuoti į viešuosius infrastruktūros objektus ir taip kurti darbo vietas bei sąlygas ekonomikai augti.
Taigi iššūkiai aiškūs ir Lietuvai, ir visai ES. Tikiuosi, kad ES žengs didesnės integracijos, savo rinkų gynimo ir konkurencingumo skatinimo keliu. Reikia kurti naują Europą. Kitokią, nei buvo iki krizės.