Tačiau ši tema man pasirodė itin aktuali mano brolių ir seserų kūryboje atžvilgiu, nes vienintelė viltis ir motyvas, laikantis scenos kūrėjus teatre, – tai kūrybos laisvė, grįsta pasitikėjimu ir pagarba menininkams.
Mane suneramino viename interneto tinklapyje cituojamo kultūros ministro Šarūno Biručio išsakytos mintys, padvelkusios permainomis, kurių labiausiai ir buvo bijota. Ministro nuomone, tradicija, kad teatrams vadovauja meno kūrėjai, yra keistina.
Pirmiausia drįstu priminti neseną istoriją, kai Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) pirmininkė darbietė Audronė Pitrėnienė įregistravo Kultūros tarybos įstatymo pataisą, kurios esmė identiška ministro keliamai „problemai“: Kultūros tarybai turi vadovauti vadybininkas. Taškas. Jokios patirties nei kultūros ir meno, nei tos pačios vadybos srityse… Maža to, ŠMKK posėdyje, kuriame dalyvavo ir darbietis ministras Š. Birutis, buvo tiesiai pasakyta, kad įsivaizduokite, kas bus, jei Kultūros tarybai vadovaus koks nors menininkas... Tiesa, pirmininkė, supratusi ką pasakiusi, nedelsiant atsiėmė savo žodžius, o Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidento Kornelijaus Platelio pagalba sugebėjome įtikinti komitetą ir Seimą, kad šioms pareigoms eiti būtinas tiek vadybinis, tiek darbo kultūros ir meno srityje 3 metų stažas.
Nors Kultūros ministras turėtų puikiai žinoti, kad panašaus pobūdžio valstybės tarnautojo pareigybėms yra taikomas reikalavimas turėti ne mažesnę kaip 5 metų vadovavimo ir darbo kultūros bei meno sferoje patirtį. Įskaitant ir teatrus, kurių vadovų parinkimo tvarką nusprendė keisti Ministras.
Nežinia, kurių konkrečiai Lietuvos valstybinių ir nacionalinių teatrų bei koncertinių įstaigų vadovams Š. Birutis turi priekaištų, tačiau, jei manęs nepaveda atmintis, prie visų organizacijų vairų stovi žmonės, turintys būtent meninės krypties universitetinį išsilavinimą, t.y buvę įvairių specialybių muzikantai, režisieriai, dirigentai, muzikologai, aktoriai.
Tiesa, kai kuriuos daugiau vadovavimo patirties turinčius buvusius muzikus, muzikologus, aktorius ar režisierius priskiria mistinei meno vadybininkų kastai. Bet, kaip minėjau, jų privalumas yra tik vadovaujamo darbo patirtis, neturinti nieko bendra su specialiuoju išsilavinimu. Žinoma, įvairūs tobulinimosi ir vadybos kursai yra pageidautini ir, ko gero, neišvengiami. Tačiau tai visiškai nepaneigia galimybės menininkams vadovauti meninės paskirties įstaigoms.
Pritariu, kad meniniu institucijos lygiu besirūpinantys vadovai turėtų pagalbininkus – patyrusius finansininkus, ekonomistus, vadybos ir valdymo specialistus. Tačiau kas bus, jeigu meno ir kultūros institucijų darbui pradės vadovauti „grynieji vadybininkai“, dažniausiai mokslus baigę pas tuos, kurie save tokiais pat įsivardija ir neturi praktinės patirties, o tik nerealizuotų meninių ambicijų gėlą?
Atsakymas labai paprastas: tokia institucija taps pinigų įsisavinimo valstybine institucija, neturinčia nieko bendra su jai priskirta misija puoselėjant amžinąsias kultūros ir meno vertybes bei užtikrinant jos sklaidą. Kiekvienas, turintis bent šiokį tokį supratimą apie teatro ar simfoninio orkestro gyvasties užtikrinimą, pasakys, kad negali orkestro administratorius vadovauti orkestro vadovui ar teatro meno vadovui, nurodant repertuarą, kadrų formavimo taisykles ar kitus specifinius dalykus, kuriuos pajėgūs suprasti tik toje srityje ne vienerių metų, o retsykiais – ir dešimtmečio – patirtį turintieji.
Vėlgi ministro siūlomos „reformos“ aiškinamojoje viešųjų ryšių akcijoje neišvengiamai skambės argumentai, su kuriais ginčytis gali būti itin sunku: išties, kas prieštaraus siūlymui, kad vadybą ir kūrybą reikėtų atskirti ne vadybos, o kūrybos žmonių ir jų siekiamų rezultatų naudai. Tačiau kultūros ministras, neturėjęs iki šiol su šia sfera jokių sąsajų, turėtų žinoti, kad bet kuris kūrybinės srities vadovas – dirigentas, režisierius – privalo turėti būtent vadybinių, organizacinių savybių, be kurių jis tiesiog negalėtų atlikti savo darbo, t.y. sutelkti tokio būrio žmonių bendram darbui. Na, o biudžeto formavimui ir teatro vizijos–strategijos kūrybai tikrai neužtenka ekonominių ar finansininko žinių, gautų universitetuose, kuriuose apie meną ir teatrą buvo pasakota pramogos tikslais.
Kita vertus, jeigu kūrybą prilyginame kultūrai, ką paneigti būtų itin sudėtinga ir pačiam ministrui, naujai pasiūlyta formulė apskritai praranda prasmę: netikiu, kad jis norėjo pasakyti, jog reikia atskirti vadybą nuo kultūros arba kultūrą nuo vadybos. Taigi meno institucijos, kuriai priskirtini ir teatrai, ir koncertinės organizacijos, visame pasaulyje savo meninį gyvenimą ir su juo siejamus rezultatus grindžia tos įstaigos vadovo (kokiu vardu jį bevadintume) besąlygišku meninio autoriteto visuotinu pripažinimu.
Nėra baisiau ir pražūtingiau teatrui, kai jam vadovauja žmogus, kuriuo netiki trupė: aktoriai, muzikantai, dainininkai ir t.t. Net jeigu tas žmogus išmano įstatymus, moka skaičiuoti ir yra perskaitęs įmonių valdymo pradžiamokslį, kas savaime yra privaloma kiekvienam pretendentui į tokias pareigas.
Šių, ypač specifinių įstaigų vadovams taikomų, specifikacijų sąraše būtina įrašyti ne vadybos diplomo turėjimo fakto patvirtinimą, bet vieną esminių savybių, kurių tikrai nemoko nė viena vadybos akademija – tai begalinė meilė žmonėms: aktoriams, muzikantams, dainininkams, režisieriams, gembininkams, butaforininkams – visiems, prisidedantiems prie kiekvieną vakarą sukuriamo meninio stebuklo „čia ir dabar“, keičiančio pasaulį visuotinės gerovės link.
Deja, tokio masto vadybininkų, galinčių perimti bet kurio Lietuvos teatro ar koncertinės įstaigos vairą, kol kas nematau nė iš tolo. Vadovo, kurio pavardė ir vardas taptų tos įstaigos atpažinimo ir pasididžiavimo ženklu. Na, o „susodinti“ į sau pavaldžių institucijų vadovų kėdes vadybininkus, kurių pagrindinis nuopelnas yra Darbo partijos bilietas, manau, neatneštų naudos nei Lietuvos kultūrai, nei jos ministerijai vadovaujančio ministro partijai.
Beje, noriu pasidžiaugti mano minėtame straipsnyje Š. Biručio išreikšta iniciatyva pasitarti tokiais svarbiais klausimais su kultūros bendruomene. Turiu nuojautą, kad ši siūloma vadybos reforma bus siejama su „kontraktų“ sistemos įgyvendinimu, kurios esminis tikslas – panaikinti neterminuoto darbo sutarčių sistemą. Todėl siūlau konsultacijas pradėti nuo teatralų, kurių namų reorganizaciją ketinama pradėti.
Baigdamas, sveikinu minėto internetinės publikacijos „kaltininką“ Maestro Joną Vaitkų laimėjus konkursą Lietuvos rusų dramos teatro vadovo pareigoms užimti, o Ministrui linkiu kantrybės bendraujant su „netinkančiais“ vadovauti menininkais, kurių kompetencija neabejoja netgi jo paties paskirta komisija...