Galima ginčytis, ar atsiprašymas nebuvo neproporcinga ir per stipri priemonė, tačiau dabar tai jau ir nelabai svarbu – kur kas svarbiau yra tai, kokios politikos viena kitos atžvilgiu toliau laikysis Lietuva ir Lenkija.
Ne ką svarbiau yra tai, kad L. Linkevičius turbūt ne tiek savo atsiprašymu, nes Lenkijoje į jį sureaguota gana santūriai ir rezervuotai, bet apskritai savo retorika Lenkijos atžvilgiu pralaužė šiokius tokius ledus jau kuris laikas atvėsusiuose dviejų valstybių santykiuose.
Bent jau vėl po ilgų nekalbadienių pradėjo kalbėtis dar 2008-aisiais buvusios dvi strateginės partnerės. „Per ilgai buvo nesusikalbama ir, tiesiai sakant, per ilgai buvo nesikalbama,"- taip ir pasakė Lietuvos Užsienio reikalų ministras.
Kalbėtis būtina, ir tai daryti reikia išmintingai, apskaičiuojant ir pasveriant kiekvieną žodį, nes retorika sudaro ypač reikšmingą bet kurios pasaulio valstybės užsienio politikos dalį. Kaip ten sakoma, žodis žvirbliu išskrenda, bet jaučiu sugrįžta.
Dėl neapgalvotos ir nesubalansuotos retorikos (taip pat ir tinkamos retorikos, šiuo atveju, kalbėjimosi su valstybėmis partnerėmis ir kaimynėmis trūkumo) per ketverius, rudenį nuo valdžios nuėjusios konservatorių vadovaujamos Vyriausybės valdymo metus Lietuvos užsienio politikoje įsivyravo nejaukus ir nemalonus štilis.
Kad Lietuvos politikai nenulaiko liežuvio, kalbėdami apie Rusiją, dar suprantama (turint galvoje pakankamai nesenas istorines nuoskaudas bei pačios Rusijos nenuspėjamą ir sudėtingą būdą), nors tikrai nebūtinai visada pateisinama.
Tačiau labai keista yra tai, kad į demokratinę ir Į Europos Sąjungą kartu su Lietuva įstojusią Lenkiją vis dar sugebama žiūrėti įtariai ir nepatikliai, tarsi vis dar būtų koks tarpukaris, kai abi šalys dėl Vilniaus konflikto nepalaikė net diplomatinių santykių.
Toji nepakanti retorika ir neigiamas išankstinis nusistatymas Lenkijos atžvilgiu, deja, dažnai kyla iš paprasčiausios ksenofobijos , t.y., baimės tam, ką bijantysis įvardija kaip svetimą, kitą, nepažįstamą.
Taip, deja, Lenkija ir lenkai vis dar laikomi svetimais, nors abi valstybes sieja ir istorija, ir kultūra, ir bendri interesai, ir nepaisant to, kad lenkų bendruomenė Lietuvoje gyvena daugybę šimtmečių, o tarpukario nesutarimai iš abiejų pusių buvo sumaniai pamiršti 1994 m. draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartimi.
Kita vertus, kartais griežtesnio ir pamokomojo žodžio santykiuose su autoritarine Baltarusija ar Ukraina, kuri pastaraisiais metais vėl pradėjo slysti į šalį nuo demokratinės trajektorijos, iš Lietuvos, kaip demokratijos ir žmogaus teisių rėmėjos, pusės reikia.
Grįžkime prie ministro L. Linkevičiaus „atsiprašymo“. Galima toliau ginčytis, ar reikėjo, bet vėl - tikroji šio gesto reikšmė paaiškės tik laikui bėgant ir su tolesne Lietuvos užsienio politika.
Lietuva yra maža valstybė, ir, regis, ji nesugebėtų padaryti nieko, už ką jai vertėtų iš tiesų atsiprašyti. Deja, istorija yra kur kas sudėtingesnė, ir, prisimenant Holokaustą, apgailestauti yra tikrai dėl ko net ir mažytei Lietuvai.
Tačiau apskritai geriausia, kad užsienio politika (tiek veiksmai, tiek žodžiai) būtų tokia, kad nė galvoti nereikėtų apie atsiprašymą.
Kitaip dar sakoma, žodis ne žvirblis.